Kodėl esam besočiai

1 (1)

Jūsų proto ir kūno poreikiai labai skiriasi, tačiau protas kontroliuoja kūną. Kai kurių kūno poreikių išvengti negalite: turite numalšinti alkį, troškulį, susirasti pastogę, išsimiegoti, pratęsti giminę. Šie kūno troškimai natūralūs ir juos patankinti dažniausiai yra lengva. Visa bėda, kad protas šiuos troškimus prisiskiria sau.

Galvoje sukuriame didžiulį iliuzijų burbulą ir protas gviešiasi atsakomybės už viską. Protui atrodo, kad tai jis turi numalšinti alkį ir troškulį, susirasti pastogę, išsimiegoti ir pratęsti giminę.

Bet protas jokių poreikių neturi, juo labiau neturi fizinių reikmių. Protui nereikia nei maisto, nei deguonies, nei vandens, jam visai nereikia ir sekso. Iš kur tai žinome? Kai protas jums pasako: „Esu alkanas“, jūs pavalgote ir patenkinate kūno poreikius, bet protui atrodo, kad dar negana. Jūs vis valgote ir valgote, deja, niekaip negalite pasotinti proto, nes šis poreikis klaidingas.

Kitas pavyzdys – poreikis pridengti savo kūną. Žinoma, kūną reikia pridengti nuo šalčio ar pernelyg kaitrios saulės, tačiau šis poreikis kūniškas ir jį labai paprasta patenkinti. Kai poreikis persikrausto į mūsų mintis, net turėdami lūžtančią nuo drabužių spintą trokštame jų dar daugiau.

Mūsų protas nepatenkintas, netgi žvelgdami į kalnus drabužių mes apgailestaujame neturį kuo apsirengti.

Protui reikia dar vieno automobilio, svečių namo draugams – visi poreikiai, kurių niekada negalėsime patenkinti, egzistuoja tik jūsų mintyse.

Kūną reikia išlaisvinti nuo tirono, įsitaisiusio mintyse. Kai prote nebeliks poreikio nei maistui, nei seksui, viskas bus kur kas paprasčiau. Pirmas žingsnis būtų žengtas padalijus poreikius į dvi grupes: tuos, kurie kūnui, ir tuos kurie protui.

Protas supainioja savo poreikius su kūno poreikiais nes nežino atsakymo į klausimą „Kas aš esu?“ Protas kelia šį klausimą…

„Kas aš esu?“ – tai didžiausia paslaptis, ir bet koks atsakymas patenkina saugumo poreikį. Ryšys tarp proto ir kūno toks glaudus, kad protas įsivaizduoja esąs kūnas. Protas teigia: „Esu tai ką matau, jaučiu, mąstau. Esu tas, kuris patiria skausmą ir malonumą.“

Kai protas tiki esąs kūnas, jo poreikiai yra iliuziniai ir negali būti patenkinti. Trokšdami patenkinti iliuzinius poreikius pilame kaip į kiaurą rėtį, tokio alkio neįmanoma numalšinti, todėl tampame besočiais, grobuonimis ir stengiamės gauti tai, ko mums visiškai nereikia.

Sąmoningumo įgauname išvydę, kas nesame, kai protas ima suprasti nesąs kūnas. Protas svarsto: „Tai kas aš esu? Gal ranka? Jeigu ją nukirsčiau, vis tiek būčiau savimi. Vadinasi, aš nesu ranka.“Imate atmesti tai, kas nesate, kol galiausiai lieka tik tai, kas iš tiesų esate [Istorija apie tai „Aš žurnalistas“].

Pagal Miguel Ruiz. Menas mylėti. Vilnius: Svajonių knygos. 2009, 105-115 p.
Parengė Edvardas Šidlaukas