Mažų žmonių – dideli klausimai: kodėl man nuobodu?

© Bettmann/CORBIS

Britų žurnalistė Džema Haris (Jemma Harris) sugalvojo kreiptis į tūkstančius vaikų nuo 4 iki 12 metų amžiaus ir paprašyti jų atsiųsti klausimus, į kuriuos jie norėtų išgirsti atsakymus. Dž. Haris šiuos klausimus, jų nė kiek neredagavusi, pateikė garsiems rašytojams, mokslininkams, keliautojams ir kitų profesijų atstovams. Taip gimė knyga – „Mažų žmonių – dideli klausimai”…

Iš kur atsiranda sapnai?

Atsakė Alenas de Botonas (Alain de Botton), rašytojas, filosofas:

„Didelę laiko dalį tu gali valdyti savo sąmonę. Nori pažaisti lego? Tavo smegenys padės tau tai padaryti. Nusprendei paskaityti? Prašom! Dėlioji iš raidžių žodžius, ir tavo vaizduotėje atgyja knygos herojai. O naktį vyksta keisti dalykai. Kol miegi savo lovoje, tavo sąmonė ima rodyti nepaprastus, kartais nuostabius, o kartais baisius vaizdus. Tu gali plaukti Amazone arba skristi įsikibęs į lėktuvo sparną, arba praleisti penkias valandas egzamine su nemėgstamiausiais savo mokytojais…

Daug kas iš to, ką sutinki savo kasdieniame gyvenime (kartais to net nepastebėdamas), netikėtai ryškiausiomis spalvomis atgyja sapnuose. Seniau žmonės tikėjo, kad sapnai praneša apie ateitį. Šiandien mes manome, kad tokiu būdu mūsų sąmonė po nugyventos dienos daro tvarką. Kodėl sapnai kartais būna baisūs? Dieną mus kas nors gali išgąsdinti, bet mes taip užsiėmę savais reikalais, kad nespėjame gerai apgalvoti, kas įvyko, ir sugrįžtame prie to tik naktį, jau miegodami. O galbūt dieną tu neatkreipei dėmesio į ką nors malonaus – tai taip pat gali pasirodyti sapne.

Savo sapnuose tu grįžti prie to, ką praleidai dieną. Svajoji apie malonius dalykus ir tyrinėji baimes, kurios dieną paslėptos giliai giliai tavo sąmonėje. Tai įrodo, jog mūsų smegenys – nuostabi mašina, apie kurios tam tikras galimybes mes netgi nežinome.”

Kam reikalinga muzika?

Džarvisas Brensonas Kokeris (Jarvis Branson Cocker), muzikantas:

„Puikus klausimas. Norėčiau ir aš tai žinoti… Juokaujau.Taip, žinoma, jeigu rytoj atsibustume pasaulyje, kuriame nėra muzikos, niekas dėl to nenumirtų. Tai ne oras ir ne vanduo, be muzikos galima išgyventi. Bet tik įsivaizduok, koks nuobodus tada būtų gyvenimas! Per koncertus žmonių minia tyloje žiūrėtų į tylinčius atlikėjus scenoje.

Jeigu rimtai, tai visos tautos žmonijos istorijoje turėjo savo muziką. Tai reiškia, kad ji vis dėlto reikalinga. Kai kurie mokslininkai sako, kad žmogus dainuoti ir kurti muziką pradėjo kur kas anksčiau nei išmoko kalbėti. Gali būti, jog muzika buvo pirmasis žmonių bendravimo būdas. Juk ji iki šiol padeda mums suprasti vienam kitą be žodžių. Prisimink liūdnas ir linksmas dainas. Ir vienos, ir kitos naudoja tas pačias natas (jų tik 12), bet labai skiriasi pagal nuotaiką. Tu gali paprieštarauti, jog tai dėl žodžių, kurios yra dainoje. Ne. Jeigu nuvažiuosi į kitą šalį ir įsijungsi ten radiją, tai girdėdamas dainą, atliekamą svetima kalba, vis tiek lengvai atskirsi, ar ji liūdna, ar linksma. Tai pasakys melodija. Kaip tai įmanoma? Aš nežinau. Bet taip jau yra. Štai toks stebuklas. Jį patirti galima bet kada.

Man patinka žiūrėti filmus ir skaityti knygas, eiti į teatrą ir paveikslų galerijas, bet tokio stebuklingo jausmo iš viso to nepatiriu. Tik iš muzikos. Štai todėl žmonės ir sugalvojo muziką.”

Kodėl man būna nuobodu?

Piteris Tuchis (Peter Toohey), Antikos istorijos profesorius, knygos „Nuobodulys. Gyvoji istorija” („Boredom: A Lively History”) autorius:

„Manau, tu žinai, kaip atrodo drambliai. Jeigu turėčiau straublį, niekada gyvenime nenuobodžiaučiau – traukčiau straubliu vandenį ir purkščiau ant draugų. Bet ir drambliams būna nuobodu – ir tada jie niūriai linguoja į šalis, mindžikuoja nuo vienos didelės kojos ant kitos. Kaip išvaduoti dramblį iš nuobodulio? Reikia jam įjungti muziką. Drambliams patinka rimta muzika, senamadiška, ir kad būtų kuo daugiau smuikų. O tau patinka tokia muzika? Garantuoju, kad ne. Bet kodėl drambliams būna taip nuobodu, kad negali apsieiti be muzikos? Taip jiems būna mažuose zoologijos soduose, kur nėra ką veikti.

Tu nuobodžiauji dėl tos pačios priežasties. Nėra ką veikti. Draugai kažkur išvažiavo. Norėtum eiti žaisti į lauką, bet reikia tyliai ramiai sėdėti už uždarų durų. Nuobodulys – tai tavo kūno prašymas pakeisti užsiėmimą, kol galutinai neįsiliūdėjai. Tokiais atvejais būtų gerai nueiti kur nors su šeima arba susigalvoti kokį nors įdomų užsiėmimą. O gal kitą kartą verta pabandyti dramblių vaistus? Įsijunk muziką ir kaip reikiant pasuk straublį.”

Iš ko padarytos vaivorykštės?

Entonis Vudvordas (Anthony Woodward) ir Robas Penas (Rob Penn), knygos „Neteisingas sniegas” („The Wrong Kind of Snow”)autoriai:

„Vaivorykštės padarytos iš šviesos. Saulės spindulys, patekęs į vandens lašą, keičia kryptį, lūžta. Tada jis atsispindi nuo antros lašo pusės ir, jį palikdamas, vėl lūžta ir pasidaro spalvotas.

Kad vaivorykštė pasirodytų danguje, turi lyti ir šviesti saulė. Be to, vaivorykštę gali pamatyti tik kai esi tarp lietaus ir saulės. Vietos, kurioje vaivorykštė liečia žemę, rasti, deja, neįmanoma, nors visi mes žinome, kad, pagal legendą, ten paslėpti lobiai. Nors tu ir matai vaivorykštę, jos nėra iš tikrųjų kaip daikto – tai tik per lietaus lašus perėjusi saulė. Pabandyk eiti vaivorykštės link, ir pamatysi, kaip ji vis tols nuo tavęs.

Kas yra vaivorykštė, dar prieš 300 metų paaiškino anglų mokslininkas Izaokas Niutonas (Isaak Newton). Iki tol žmonės kūrė visokiausias pasakas… Tik dėl vieno jie sutarė: vaivorykštė yra labai graži.”

Kodėl tortai skanūs?

Lorein Paskal (Lorraine Pascale), virtuvės šefė, kulinarinių knygų autorė:

„Žinai, aš ir pati savęs daug kartų to klausiau. Torto gaminimas panašus į labai didelį mokslinį eksperimentą. Dedi į dubenį kiaušinius, sviestą, cukrų ir miltus, viską gerai sumaišai, dedi į orkaitę – ir čia prasideda stebuklas! Kol jis vyksta, labai sunku laukti, nes iš orkaitės nepaprastai skaniai kvepia.

Svarbiausia – tiksliai pataikyti įdėti kiekvieno produkto tiek, kiek reikia. Orkaitę būtina įkaitinti iki 180 laipsn. C. Tuomet aš imu 200 g cukraus pudros, tiek pat sviesto ir sumaišau dideliu mediniu šaukštu. Įmušu keturis nedidelius kiaušinius ir vėl maišau šaukštu. Tada įberiu 200 g miltų. Vėl sumaišau. Malonu žiūrėti, kaip tešla pripildo formą ir keliauja į orkaitę. Bet štai ką reikia atminti: kiekvieną kartą, kai neiškentęs pusvalandžio atidarai orkaitės dureles (kaip aš), tortas atsisako iškepti didelis, purus ir gardus. Todėl aš 30 minučių virtuvėje šoku ir dainuoju. Tada mano tortai iškepa ypač skanūs – nes jiems labai linksma kepti!”

Atsakymus į kitus vaikų klausimus rasite Dž. Haris knygoje „Kodėl negaliu pasikutenti pats? – Dideli mažų žmonių klausimai” („Why Can’t I Tickle Myself? – Big Questions From Little People”).

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ / Ve.lt