Metas, kai laukiamiausias svečias – Kalėdų senelis

Gerosios fėjos, elfai, nykštukai, raganos – neatsiejami vaikystės personažai. Ir nors augdami vaikai vis labiau ir labiau abejoja jų stebuklinga galia, kol galiausiai suvokia, kad tai – viso labo pramanai, užaugę apie juos pasakoja savo vaikams. Visai, kaip kažkada pasakojo jiems…

Ir ateina Kalėdų senelis…

Jam pasisekė. Iš visų personažų jis – pats tikriausias. Jis ne tik kasmet po eglute palieka dovanų, bet ir pats asmeniškai ateina į darželį, mokyklą ir namus. O prekybos centre galima atsisėsti jam ant kelių, padeklamuoti eilėraštį ir už tai gauti saldainių. Jis žaidžia su vaikais ir mieste prie šventinės eglutės išdygsta su maišu dovanų. Jis net adresą turi, kuriuo galima siųsti jam laiškus! Tai kas gali netikėti, kad Kalėdų senelis tikrai yra!

Tėveliai teisingai elgiasi, palaikydami šį vaiko tikėjimą, tokiu būdu pačiai mylimiausiai vaikų šventei suteikiama stebuklingumo ir paslapties. Ir vis tik kartais perdaug manipuliuojama šiuo geruoju senuku. Jau antroje rudens pusėje jo atvaizdai pradeda persekioti ir yra „įtaisomi“ visur, kur tik vaiko žvilgsnis gali pasiekti. Kalėdų senelis taip stipriai siejamas su dovanomis, kad nieko daugiau vaikas iš jo ir nelaukia. O juk jis ir šoka, ir dainuoja… Bet kur ten šokiai ir dainos, kai akių negali atitraukti nuo didelio ir storo maišo senelio pašonėje!

Maža to, mažasis stipriai jaudinasi ir net bijo. Mat šį personažą suaugusieji seniai pasitelkė vaiko kontrolei ir drausminimui. „Ar visus metus buvai geras berniukas?“ klausia senelis prieš įteikdamas dovaną. „Jei neklausysi, Kalėdų senelis neatneš tau dovanų!“ tėvai bando pratinti vaiką prie tvarkos. „Kad gautum dovaną, privalėsi pasakyti eilėraštį“ tikina auklėtoja.

Reikia pasakyti, kad vaikai tokiose situacijose jaučiasi ne kaip. Nenuostabu, kad ne vienas užmiršta ne tik eilėraštį, bet ir savo vardą. Ir jūs taip jaustumėtės žinodami, kad visos jūsų „pražangos“ fiksuojamos ir sumuojamos. Pavėlavote į šeimos šventę – minusas, nepagaminote vakarienės – minusas, prieštaravote savo antrajai pusei – išvis liksite be dovanų.

Ir vaikams, ir suaugusiems reikia žinoti, kad mus myli nepriklausomai nuo to, ką padarėme ar nepadarėme. Ne tik žinoti, bet ir jausti, nes būtent tai daro geresniais ir skatina daryti gerus darbus.

Visa tiesa apie Kalėdų senelį

Anksčiau ar vėliau vaikai pradeda abejoti ir Kalėdų senelio egzistavimu. Daugelis tėvų baiminasi, kad sužinoję tiesą vaikai nustos jais, suaugusiais, tikėję. Kaip gi elgtis, viską iškloti patiems ar laukti, kol vaikas pats supras vieną gražią dieną spintoje suradęs tai, kas vėliau atsidurs senelio maiše?

Kol tėvai sprendžia, kaip elgtis, dauguma vaikų visą tiesą sužino iš vyresnių brolių ir sesių arba iš labiau „pažengusių“ šioje srityje draugų. Ir tada jiems patiems tenka priimti sprendimą – tikėti ar ne.

Visi mažyliai individualūs ir jų reakcija skirtinga. Vieni stipriai išgyvena supratę, kad tiek kartų buvo apgauti. Kiti į viską reaguoja visiškai ramiai, o kai kurie ir toliau tiki Kalėdų nakties stebuklais.

Jaunesniems nei šešerių metų vaikams Kalėdų senelis dar labai reikalingas, kaip ir gerieji ir blogieji burtininkai, fėjos stebuklingomis lazdelėmis. Paradoksalu, bet būtent pasakų personažai padeda mažyliui suprasti realų pasaulį, pasiruošti galimiems sunkumams ir gyventi jame. O Kalėdų senelio užduotis labai konkreti – įtinkinti vaiką gerumo galia ir išmokyti gerus darbus atlikti savarankiškai. Visas šias vertybes skiepija ir tėvai, tačiau Kalėdų senelis pasirodo tik kartą metuose ir kažkokiu stebuklingu būdu viską apie visus žino. Dėl to nereikia iš vaikų per anksti atimti šio tikėjimo.

„Tai yra, ar nėra?“

Kai vieną dieną visai netikėtai jūsų mažylis prieis ir skvarbiu žvilgsniu žiūrėdamas jums tiesiai į akis paklaus: „Tai ar Kalėdų senelis yra, ar nėra?“ – niekur nedingsite, kažką atsakyti reiks. Nebijokite šio klausimo, niekas nelaiko pistoleto prie galvos reikalaudamas konkretaus atsakymo „taip“ arba „ne“.

Niekas taip gerai nepažįsta mažojo, kaip jūs. Pagalvokite, ką jis jaučia ir kokio atsakymo tikisi. Visai gali būti, kad jam rūpi ne pats senelio egzistavimo faktas, o tiesiog nori patikrinti tarp darželio draugų sklandančius gandus. Atsakykite atsižvelgdami į vaiko amžių, troškimus ir nuotaiką. Net jei jis įkyriai reikalauja pasakyti visą tiesą, kokia skausminga ji bebūtų, pokalbį galite pasukti taip, kad išliktų laisvė jo vaizduotei.

Prancūzų psichologė Francoise Dolto „priremtiems prie sienos“ tėvams į vaiko klausimą „yra Kalėdų senelis ar nėra“ siūlo atsakyti klausimu: „Tavo draugas sako, kad Kalėdų senelio nėra? O kodėl jis tuo taip įsitikinęs“ arba „Abejoji? O pats kaip norėtum, kad būtų?“ arba „Manai, visi žmonės galvoja, kad nėra jokio stebuklo?“. Jeigu vaikučiui penkeri, toks „išmušimas iš vėžių“ – labai naudingas. Juk iš vienos pusės, jūsų atsakyme nėra jokios apgaulės („Sunku pasakyti, yra ar nėra, juk tiek daug žmonių pasaulyje juo tiki“), iš kitos – išlaikomas stebuklas, paslaptis. Be to, tokie atsakymai skatina kūrybišką vaiko mąstymą.

Senelis išėjo, šventė lieka!

Kai atsisveikinimas su seneliu vyksta laipsniškai, nekyla jokių dramų. Paprastai šį „atradimą“ vaikai pasiekia savarankiškai tada, kai pradeda skirti realybės ribas. Beje, tie, kuriuos lankė Kalėdų senelis – niekada neužmiršdavo dovanų ir ilgai vertė tikėti savo stebuklinga galia – niekada neatsisveikina su juo galutinai ir negrįžtamai. Jie įsisavino visas magiškas pamokas ir nuo mažens elgiasi kaip jo verti mokiniai: organizuoja siurprizus, įvairius žaidimus ir apskritai gerai žino, ką reiškia žmonėms dovanoti gėrį.

Vis tik tais metais, kai vaikas pradeda „atsisveikinti“, skirkite daugiau dėmesio ir šventei, ir pačiam vaikui. Papasakokite, kaip atsirado šventė, kokios jos tradicijos, kaip skirtingose šalyse vadina svarbiausią šventinį stebukladarį. Vaikščiokite kalėdinėmis dekoracijomis išpuoštomis gatvėmis, kartu pirkite žaisliukus eglutei, dalykitės su vaiku mintimis apie tai, kam ir kokias dovanėles pirksite.

Jeigu šeimoje yra mažesnių vaikų, su vyresniuoju, kuris jau žino visą tiesą pasvarstykite, kaip Kalėdų senelis jiems įteiks dovanas, juk jo mažajam broliukui ar sesutei jis vis dar egzistuoja. Vaikas jausis svarbiu, jau beveik suaugusiu. Ir tiesa nebus tokia skaudi. Juk jis perėjo į suaugusiųjų pasaulį, kuriame visi įsitraukę į bendrą žaidimą, skirtą patiems mažiausiems.

Tik būtinai nuraminkite vaiką dėl dovanų ir pačios šventinės nuotaikos, kad nei vieno, nei kito tikrai netruks. Skatinkite mažylio supratimą, kad šventė – tai ne tik materialinės dovanos, bet ir ypatingi visus siejantys jausmai, šventinė ir džiaugsminga atmosfera, kupina stebuklingos ir gėriu persunktos nuotaikos. Jūsų pastangos nenueis veltui. Mažasis visam laikui įsimins, kaip gyvenimą padaryti geresniu, o šventę – linksmesne ir šiomis savo žiniomis dalysis su savo vaikais.

Parengė psichologė Rasa Aukštinaitytė | psichologerasa.eu
Tel. 8~659 53916, el. paštas: rasa.aukstinaityte@gmail.com