Palikit mane visi ramybėje
Laba diena.
Pamačiau, kad galimas pas jus kreiptis į psichologą. Labai džiaugčiausi jei galėtumėt ir man padėti. Problema gal ir nėra rimta, bet gal patarsite kaip elgtis.
Prieš 2 metus sužinojau apie mamos onkologinę ligą. Nežinau ar tai mane paveikė, ar tai, kad jau seniai gyvenu viena ir auginuosi mažametį sūnų. Bet jau 2 metai jaučiu neapsakomą liūdesį… Tapau apatiška viskam… Man užaugo didelis viršsvoris ir nejaučiu jokios motyvacijos juo atsikratyti. Jaučiu nuolatinį liūdesį. Nora būti vienai. Išėjau iš darbo, kad dažniau būčiau vienatvėj. Neinu į jokias šventes. Apleidau verslą. Protas suvokia, kad geruoju tai nesibaigs… Bet širdis rėkte rėkia „… palikit mane visi ramybėje”. Nežinau kaip su savimi kovoti. Padekit man. Ačiū.
Komentuoja psichologė Kristina Grigalavičienė:
Sveika, Andželika,
džiugu, kad po dvejų metų pagaliau kreipiesi pagalbos. Įvardini savo problemą kaip “nerimtą”, tačiau tavo išvardinti simptomai leidžia manyti, jog problema labai rimta.
Laiškelyje mini, jog rūpesčiai prasidėjo prieš du metus, tačiau ar jie prasidėjo staiga, gavus blogą žinią apie mamos sveikatą, ar kaupėsi jau seniai su kitomis nuoskaudomis, pati sau atsakyti negali. Apatija, neveiklumas, nesidomėjimas gyvenimu – visa tai skamba kaip depresijos požymiai. Panašu, jog liga gerokai įsisenėjusi, nes ji tęsiasi ne dieną, ne mėnesį, o jau keletą metų, prisidedant vis naujiems simptomams. Tai, jog pati suvoki, kad grimzti vis gilyn į apatijos liūną, kad jis griauna tavo gyvenimą, leidžia man tikėti, jog tau užteks jėgų ir ryžto kreiptis pagalbos į specialistus. Kokio gydymo tau prireiks, nuspręsti gali tik jie.
Sunkesniais atvejais gali būti reikalingi antidepresantai. Bet kokiu atveju patariama užsiimti fizine veikla, nes jos metu išsiskiria endorfinų, gerinančių nuotaiką. Suprantu, jog labai sunku save priversti kažką daryti, tačiau nuoširdžiai tau linkiu sukaupti jėgas, suimti save į rankas, kreiptis pagalbos ir po mažytį žingsnelį keliauti sveikimo link.
Psichologė Kristina Grigalavičienė | patyrusios mamos tinklaraštis „Abejoks“
El.paštas : kristitau@gmail.com
Skype: kristitau
sveiki,noreciau gaut patarima,kaip galima atsisveikinti su mylimu zmogum,ta prasme pamirst…kankinuosi lb ilgai…kaip pakelti savo noru kartele?kaip is naujo paziureti i savo gyvenima be mylimo zmogaus…ka reikia daryt?…
Užsiimti veikla, o ne sedėti prie kompo ir verkšlenti. Eik futbola pažaisk, pradėk dirbt. Vasara, eik prie ežerų maudytis, vaikščiok i klubus ar diskotekas, pradek kokius hip hopo sokius lankyt, eik su draugais alaus pagert gali ir prisiget, juoksies is savo isdaigu veliau. Pradek bendrauti su kokia nors pana, nupirk jai geliu, gali ir siaip kokiai mazai pazistamai nupirkt. Zinai kiek daug tokiu zmoniu, kai tu? MIlijonai tukstanciai. Ir man taip buwo, kai man buwo 17, bet zinai kas man padejo labiausiai? Pasidariau mergyscius, nebuwo kada veliau liudet, ir supratau koks kvailas buwau, kad liudejau del kazko ziauriai.
to Deividas.
Iš vienos pusės, teisingai pastebėta, kad reikia atitraukti dėmesį nuo apėmusio liūdesio (verkšlenimo, kaip pasakyta). Geriausia tai sportas, grynas oras, vanduo, dviračiai. Ne taip gerai, alkoholis, energetiniai gėrimai – jie tik aptemdys protą, o tas nenaudinga.
O į tavo klausimą, „ką reikia daryt?..” tėra vienas kvailas atsakymas: „Reikia jam atleisti”. Tuoj paaiškinsiu. Trumpam pamiršk apie meilę tam žmogui. Tada tavo galvoje lieka tik nuoskauda, įžeidimas, vienatvė. Lieka neatsakomi klausimai: Kaip tave galėjo įskaudinti, kaip taip įžeidė palikdamas, kaip taip dabar prieš visus kitus aš atrodau? Ta prasme tai ir yra toji lb ilgai kankinanti kančia. Todėl kaip nors rask jėgų savyje ATLEISTI tam žmogui už viską, nebegalvok apie jį iš blogos pusės (nes myli), negalvok ir iš gerosios (nes myli), negalvok, kad tai vienintelis žmogus kurį mylėsi, nesižemink galvoti, kad tave gal mylėjo ne taip. Atleisk pirma garsiai žodžiu prieš veidrodį, tada kartok mintyse „atleidžiu” vos apima sunkios mintys. Palengvės atleidus, tada palinkėk mintyse laimės, ir ženk tiesiai kurti savo naujo gyvenimo, kurio visi aplink tik pavydės! Sėkmės!!
Man padeda savotiška ‘maldą”,kurią perskaičiau viename žurnale. Kai tik ateina mintys apie jį..aš kartoju:” aš tau atleidžiu ir paleidžiu,tu man atleisk ir paleisk”. Padeda. Tikiu,padės ir tau,Deivydai.