Tarp bejėgiškumo ir visagalybės: kaip padėti sau sergant depresija
Creativeart / Freepik.com
Pakalbėkime apie bejėgiškumo ir visagalybės nuostatas, kuriomis mūsų šalyje dažnai persiima sergantieji depresija ir juos gydantieji.
Su depresija susiduriantys žmonės dažnai nesusimąsto, kad turi aktyviai dalyvauti savo sveikimo procese ir nežino, kad greta gydymo vaistais esama daugiau būdų sau padėti: fizinis aktyvumas, subalansuota mityba, kokybiškas miegas, bendravimas, šviesos terapija. Tuo tarpu gydytojai, kuriems tenka atsakomybė padėti žmogui, nededančiam pastangų sveikti, tačiau laukiančiam greito problemos sprendimo, skuba remtis vaistais ar kitais greičiausią, nors ir mažiau tvarų rezultatą užtikrinančiais metodais. Taip savipagalbos būdai lieka nuošalyje, nors jų veiksmingumas gydant depresiją įrodytas daugybe mokslinių tyrimų.
Išmoktas bejėgiškumas
Netolimoje praeityje, sovietmečiu, santykis tarp gydytojo ir paciento buvo nelygiavertis – gydytojas buvo tas, kuris viską žino, viską gali ir tiksliai pasako, ką daryti, o iš paciento reikalauta paklusti ir vykdyti. Pacientui tai gali atrodyti patogu, nes nereikia prisiimti atsakomybės, o rezultatams netenkinant galima kaltinti gydytoją, sistemą, valstybę. Iš dalies tokia tvarka gali būti patraukli ir gydytojui – juk jis tampa gelbėtoju, kurio žodis galutinis ir jo be išlygų klausoma.
Psichologė Aušra Mockuvienė / Goodlife Photography nuotrauka
Tačiau šiandien matome, kad tai turi ilgalaikes skaudžias pasekmes – turime paveldėję kai kada labai bejėgišką ir neveiksmingą sveikatos apsaugos sistemą. Juk pacientas, kuris nemato reikalo gilintis į savo problemą ir ieškoti būdų ją įveikti, ilgainiui tampa vis labiau nepajėgus pasirūpinti savimi ir vis labiau priklausomas nuo kito. Tuo tarpu gydytoją ar specialistą prislegia vis didesnė atsakomybės našta, randasi pagunda skubėti ir naudoti greičiausią rezultatą užtikrinančias priemones, kurios ilgalaikėje perspektyvoje nebūtinai yra pačios efektyviausios.
Žinoma, tuo pačiu metu gydytojo ar sveikatos specialisto galimybės padėti tampa labai ribotos, nes pagalbos prašantis žmogus nėra linkęs imtis pokyčių – jis ir toliau nesportuos, nepradės sveikiau maitintis, ilgiau miegoti, nenustos nesaikingai vartoti alhokolį bei rūkyti, bet tikėsis iš gydytojo stebuklingos piliulės, kuri išgelbės be jokių didesnių pastangų.
Visagalybė kaip bandymas kompensuoti praeities skriaudas
Sergantis žmogus gali persiimti ir visai priešinga pozicija – visagalybės pojūčiu, kai visiškai nepasitikima sveikatos sistema ir manoma, kad specialistai tik prifarširuos nereikalingų vaistų. Visagalybė dažniausiai kyla iš nepasitikėjimo, gal net nemokėjimo pasitikėti ar giluminio nusivylimo kitu – tada belieka pačiam viską galėti ir išmanyti. Sergantis žmogus tokiu atveju dažnai pretenduoja į profesionalias žinias, kurių iš tikrųjų neturi, ir užsiima savigyda. Neretai toks žmogus ateina pas sveikatos specialistą daugybę metų prabuvęs kančioje, su sunkiais ir įsisenėjusiais simptomais, ir sako visą tą laiką manęs, kad pats turi susitvarkyti su liga. Tačiau tai netiesa – visko negalime nei vienas, o ir neturime galėti.
Reikia suprasti, kad visagalybė yra kita mūsų postsovietinio būvio pasekmė – kadangi ilgą laiką gyvenome bejėgystėje, dabar norime išbandyti priešingą poziciją. Tai, galima sakyti, universalus principas – jei buvai viename poliaus gale, greičiausiai pasikeitus aplinkybėms atsidursi priešingame. Taip atstatoma pusiausvyra. Juk paleidus suspaustą spyruoklę ji šokteli iki pat priešingo galo. Mūsų psichika veikia panašiai – jei buvome užguiti, dabar norime viską spręsti patys. Bet vėlgi – ne viską patys galime. Neveltui užsiminiau apie savigydą, kuri dažnu atveju ne tik nepadeda pasveikti, bet ir trukdo imtis veiksmingų savipagalbos būdų. Todėl svarbu suprasti, koks esminis skirtumas tarp šių dviejų panašiai skambančių žodžių.
Kuo savigyda skiriasi nuo savipagalbos
Savigyda dažniausiai susijusi su paciento prisiimama visagalybės pozicija ir kitų pagalbos galimybių nuneigimu. Savipagalba, priešingai, yra įgalinanti pozicija, kai palankiai žiūrima į visus galimus pagalbos būdus iš skirtingų šaltinių – tiek aš pats galiu imtis veiksmų savo sveikatos labui, tiek ir kito pagalba pasiremti.
Savipagalba – tai iš pažiūros paprasti būdai pasirūpinti savimi ir gyventi sveikiau, tačiau Lietuvoje jie mažai praktikuojami, gydytojai neretai jų nežino ir nesiūlo. Tai matant ir gimė savipagalbos programa internetu „Be depresijos“, ja noriu parodyti, kad esama lengvai prieinamų būdų, kurie gali ženkliai pagerinti depresijos simptomus patiriančio žmogaus būseną. Aišku, joks specialistas nenueis už jus laiku į lovą ir neįdės į burną sveikesnio kąsnio. Bet tikiu, kad dažnu atveju gyvenimo būdo pokyčiams trūksta ne tiek daug – palaikančio vedimo, atrinktos ir suprantamos informacijos. Visa tai programa užtikrina.
Įsivaizduokime gydymo piramidę, kurios pagrindą sudaro visi savipagalbos metodai ir būtent į juos turėtume pirmiausiai atsigręžti susidūrę su negalavimais. Tokiu atveju pačiame piramidės viršuje turėtų atsidurti gydymo įstaigose teikiamos paslaugos, kadangi į jas reiktų kreiptis rečiau – tada, kai jau išbandyti ir nepadeda kiti būdai. Šiuo metu Lietuvoje yra atvirkščiai – neretai pirmiausiai kreipiamasi gydytojo pagalbos. Todėl programos dalyvius kviečiu ne tik išmokti padėti sau konkrečiais būdais, bet ir apskritai atrasti balansą tarp bejėgiškumo ir visagalybės – suprasti, kur yra mano atsakomybė, o kur galiu remtis kitais.
Savipagalba ir yra tas aukso viduriukas, kai neprisiimu dievo vaidmens galėti viską, bet taip pat matau, kad tai yra mano gyvenimas, mano būsenos, mano sunkumai ir aš esu tas, kuris turi juos spręsti. Daugiau informacijos kaip su padėti rasite „Depresijos gydymo centro“ puslapyje depresijosgydymas.lt