Pusiausvyra tarp – „galima“ ir „negalima“, jų paskirtis

Dauguma jaunų tėvelių, patyrę vaikystėje gana griežto savo tėvų auklėjimo padarinius, dabar augindami savo vaikus stengiasi juos auklėti kiek laisvesne dvasia. Tai nėra blogai. Net sveikintina, kad vaiko asmenybei skiriamas didesnis dėmesys, bandoma ją apsaugoti nuo traumuojančių veiksnių. Svarbiausia, kaip ir visur gyvenime, – neperlenkti lazdos.

Savo praktikoje dažnai tenka susidurti su atvejais, kai tėveliai net nepajusdami puola į kitus kraštutinumus: suteikia vaikui per daug laisvės, nenustato laiku leistino ir priimtino elgesio ribų, nesugeba savo mažyliui taktiškai ir griežtai laiku pasakyti draudimą reiškiančių žodžių, tokių kaip „negalima“, „draudžiu“ ir pan.

Tada ir prasideda auklėjimo problemos: vaikas neklauso, tampa sunkiai valdomas, isteriškas, agresyvokas, piktas… O kaip žinome, auklėjimo klaidos, padarytos ankstyvajame amžiuje, vėliau skaudžiausiai atsiliepia visai šeimai, trikdo jos normalų gyvenimo ritmą.

Dažnai pamirštame, kad žmogaus prigimtis – tai didis Gėris, tačiau kartu ir didis Blogis. Tai nepaliaujama vidinė kova tarp Blogio ir Gėrio pradų. Auklėjimo paskirtis ir yra – padėti suklestėti Gėriui ir sutramdyti Blogį.

Kad įveiktume vaiko prigimties prieštaringumą, būtinas tam tikras tvirtas auklėjimas, kuris neišvengiamai prasideda nuo „negalima“ sąvokos supratimo.

Šią sąvoką, kad ir kaip banaliai skambėtų, būtina taikyti nuo pat pirmųjų mažylio gyvenimo metų.

Kuo specifiškas ir reikšmingas auklėjimo procese žodis „negalima“?

Per žinojimą, kas galima, o kas ne, ir vyksta pirminis pasaulio pažinimas, t. y. vaiko socializacijos procesas (be galo svarbus tolesniam jo vystymuisi), kurio metu jis turi galimybę suvokti ir įsisavinti visuomenėje priimtinas ir toleruojamas elgesio normas, vertybes. Šeima šiuo atveju tampa tarpininke tarp visuomenės ir vaiko. Tuo jos vaidmuo ypač svarbus nuo pat vaiko gimimo.

Žodžiu „negalima“ mes nukreipiame stichišką įgimtą vaiko energiją tam tikra kryptimi, į tam tikrą veiklą, kurios kokybė lemia būsimos asmenybės formavimąsi. Juk tik gimęs vaikas socialiai dar „švarus“, nepaveiktas aplinkos.

Tad mums, tėveliams, auklėjimo procese svarbu nepamiršti atsižvelgti ir į jo prigimties ypatybes, įgimtas individualias savybes pagal aukštosios nervų sistemą tipą.

Nes vaikai gimsta skirtingo temperamento. Temperamentas – tai lyg prizmė, per kurią perėjęs auklėjamasis poveikis padaro vaiko asmenybėje savo „įrašus“. Taigi, kryptingai vartodami „negalima“ projektuojame, kuriame, nukreipiame jo veiklą tam tikra linkme.

žodžiu „negalima“ ugdome ir vieną svarbiausių žmogiškųjų savybių – valią. Vienas žymus filosofas yra pasakęs: „Yra valia – yra žmogus. Nėra valios – nėra žmogaus.“ Žodis „negalima“ reguliuoja vaiko smegenų žievėje vykstančius jaudinimo procesus (čia labai svarbu tinkama forma pateikti „negalima“). Valia – tai visų pirma gebėjimas reguliuoti savo elgesį.

Kuo anksčiau vaikas išmoksta valdytis, tuo lengviau ir greičiau susiformuoja jo asmenybėje atitinkami elgesio stereotipai, padedantys lengviau prisitaikyti prie supančios aplinkos ir palaikyti normalius, sveikus santykius su kitais.

Be abejo, nedera suabsoliutinti „negalima“ reikšmės, nes gali pasirodyti, jog visas gyvenimas – tai ištisa virtinė draudimų. Kaip ir minėjau, visada turi būti saikas.

Svarbu dar atsiminti: kad žodį „negalima“ visuomet būtina vartoti kartu su žodžiu „galima“. Vaikas turi žinoti ne tik kas galima ir kas negalima, bet ir kodėl galima ar ne, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų. Galbūt ne visuomet mažylis supras, kas jam sakoma (turinio), bet iš intonacijos, mimikos, žvilgsnio „svorio“ pajus, ar jam pritariama, ar ne. Be to, aiškinimai visad mūsų vaiką lavina: ugdo jo pastabumą, dėmesį, atmintį, mąstymą. Tai ypač svarbu „kodėlčiaus“ amžiuje, nes aiškindami mes praturtiname jo vidinį pasaulį, o kartu turtėjame ir patys. Tai – nuostabus jausmas, kai aktyviai galime dalyvauti vaiko pasaulėlio kūrime. draudimų „negalima“ turi būti tiek, kiek reikia konkrečiam vaikui. Nei daugiau, nei mažiau. Kiekvienam vaikui jų „dozė“ niekada nebus ir nėra vienoda, nes tai individualu. Čia galioja principas: kas efektyvu vienam, kitam gali būti tiesiog net kenksminga. Čia svarbus individualus požiūris. Vaikui augant (maždaug nuo 1-1,5 metų) reikėtų jį pratinti pasiklausti prieš ką nors darant – galima ar negalima? Taip jis bus apsaugomas nuo galimų vidinių konfliktų, o kartu nuo mažens pratinsis prie tam tikro gyvenimo būdo, tvarkos. Antra vertus, taip bus ugdoma pamažu vaiko savireguliacija, apie kurią dažnai pradedame svajoti pavėluotai, t. y. kai vaikas tampa mokyklinio amžiaus. O pamatai vaiko saviauklai padedami kaip tik šiame ankstyvajame amžiuje. Iki 2,5-3 metukų vaikas jau turi būti išmokęs klausti „galima ar negalima?“ Taip vaikas palaipsniui gauna pirmąsias socialinio elgesio pamokas. Jis jau pradeda susigaudyti, kad gyvenime yra kažkas galima ir kažkas negalima. Vėliau „galima ar negalima“ ima nykti, nes vaikas išmoksta pats atsirinkti. Tėvams belieka stebėti, kad nestandartinėse situacijose jis pasinaudotų „galima ar negalima“ forma.

Kaip kiekvienas augalas turi savo sėjos metą, taip ir asmenybės tam tikrų savybių sėja turi savo laiką.

Jeigu nepasėsi arba pavėluotai pasėsi, vėliau gali kiek nori tręšti, laistyti žemę, derlius bus menkas, jo gali ir išvis nebūti.

Vaikų iš nedarnių šeimų tragizmo priežastis kaip tik ir yra ta, kad jų socializacija palikta savieigai, jie nėra įsisąmoninę sąvokų „galima“ ir „negalima“. Todėl dauguma jų, išplaukę į gyvenimo jūrą, nors vėliau tėvai, kad ir kaip stengtųsi, patiria įvairių skaudžių likimo smūgių, kurie dažniausiai nubloškia į gyvenimo dugną.

Psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė
Mob.: 8 685 78601; el. p.: mazvilma@yahoo.co.uk; Skype: ziks99; facebook: Vilma Mažeikienė
Iliustracija: Matthew Henry / Burst
Skelbta Ve.lt