Santykių pinklės: Man nepatinka vyro kūnas. Nėra aistros. Palikti ar nepalikti?
Klausimas: Pradėsiu nuo to, kad po skyrybų su pirmuoju vyru, ilgai negalėjau atsigauti. Išgyvenome 7 metus. Turime vieną vaiką.
Nesileidau į rimtas draugystes, man pakakdavo vienos nakties nuotykių. Esu seksuali mergina, ir sekso man reikia daug, bet vyro kūnas man turi būti patrauklus.Su buvusiu mes mylėdavomės labai daug ir visur. Praėjus 5-iems metams po skyrybų, mano gyvenime atsirado vaikinas. Išvaizdus vyras, tik jis manęs netraukė seksualiai (būdamas 195, jis sverė 60 kg).
Aš jį bandžiau atstumt visais įmanomais būdais, bet jis siekė manęs atkakliai. Jam matyt jau tada trūko savigarbos ir pasitikėjimo savim. Iki manęs jis draugavo su užimta mergina, kuri galiausiai pasirinko kitą. Pagalvojau, na ką gi gal priprasiu, nes vaikinas be proto geras, paslaugus, myli mano vaiką, o ir metai bėga, likt vienai nesinorėjo.
Viena pagyvenus moteris man pasakė: „neatstumk žmogaus, kuris tave myli”. Atėjo prisirišimas, jis mane dievino, gerbė, rūpinosi manimi ir sūnum, mes mylėdavomės, bet toli gražu nebuvo aistros. Negalėjau jam pasakyti: „koks tu seksualus, kaip mane trauki”, ar prisiglaust vonioje iš nugaros kai jis prausiasi ir ten tiesiog pasimylėt. Man to labai trūko. Aš gėdijaus jo kūno sudėjimo prieš draugus. Dėl liesumo pas jį iškrypo ir krūtinės ląsta, ištvėrė kelias sunkias operacijas, paplūdimyje jį varstė žvilgsniais… O man nuo to buvo dar blogiau :( Visi tiek jo , tiek mano draugai dėl jo ypatingai distrofiško kūno jį „traukdavo per dantį”. O aš buvau su juo iš gailesčio ir prisirišimo.
Tada jam pasiūliau sportuot ir bandyt priaugt svorio. Netgi nupirkau abonementą į sporto klubą. Jis nėjo ir pyko, kad nepriimu jo, tokio koks jis yra. Jis nesuprato, kad dariau tai ir dėl jo, ne tik dėl savęs. Tuomet aš jam paskelbiau ultimatumą (žinau, kad blogai), arba eini sportuot, arba aš nebesimyliu su tavim. Jis sutiko. Aš gaminau baltyminį maistą, ir džiaugiausi – pagaliau!!!
Tačiau pasportavo mėnesį ir viskas baigės. „Nebenoriu” – tarė. Aš ir toliau laikiausi savo principo – jokio sekso, kol nebus + 20 kg. Jis nurimo. Aš pradėjau landžioti po netą ieškodama sex partnerių, tačiau nesiryžau apgaudinėt ir vis laukiau, gal kas pasikeis, bet niekas nesikeitė. Jis žinojo apie mano bandytas užmegzt pažintis, bet manęs nepaliko. Savigarbos nebuvimas?
Laikui bėgant atsiskleidė ir kiti jo būdo bruožai. Jis neadekvačiai reagavo į situacijas, pyko ne vietoje ir be priežasties, jį erzino smulkmenos. Na, žodžiu, pastebėjau, kad turi žmogus psichikos sutrikimų. Prisipažino ir pats, kad buvo linkęs į depresiją ir pan. Bet buvo savybių, kurios atsverdavo visus minusus ir abu kažko laukėm. Jis niekur nėjo, aš irgi nesiryžau. Bėgo metai (jau 3 kai esam kartu, 2 nebesimylim), o mes taip ir gyvenam (susituokę nesam).
Kartą aš įlindau į jo elektroninį paštą ir sužinojau dalykų, kurie man pasirodė iškrypėliški. Blogiausia tai, kad jis tiems susirašinėjimams naudojo savo įprastą el. paštą su vardu ir pavarde. Dar iki mūsų draugystės jis tiesiog gyveno interneto pažinčių svetainėse ir ieškojo daugiau sex parnerių, nei rimtų draugių. Siųsdavo merginoms savo penio nuotraukas ir t.t. Aš buvau pakraupus, man tai pasirodė taip iškrypėliška. O paskui jau radau ir susirašinėjimus, kai mes buvome kartu, kad jis masturbuojas per web kamerą ir prašo, kad moterys tai stebėtų. Man žemė išslydo iš po kojų :( bandžiau apie tai kalbėtis, žinoma jis viską neigė ir kaltino mane, kad bendrauja su moterim dėl to, kad mes neturim sex, o jis normalus vyras. Bet man visa tai atrodo iškrypėliškai.
Jau geriau jis turėtų meilužę, bet matyt dėl savo nepilnavertiškumo jis vengia gyvų santykių, nes bijo būti atstumtas.
Pasakykit man prašau ar tai ne exhibicionizmo išraiška? Ar tai tik aplinkybių iššauktas elgesys? Ar galiu dėl to kaltinti save? Man pasidarė šlykštu. Pagalvojau: su kokiu išsigimėliu aš gyvenu, o kiek dar visko nežinau? Aš visad turėjau minčių, kad reikia arba baigt, arba gyvent normalų gyvenimą, bet blogiausia, kad nėei jis, nei aš nesiryžtam skirtis :( Bandom eit pas psichologą, bet jis nenori pasakot visų smulkmenų… Ir vargu ar psichologas, padarys jo kūną patraukliu man.
Žinau, kad nepasakysit ką daryt, bet gal galit pasidalint nors kokiom įžvalgom.
Aš negaliu priimti jo tokio, koks jis yra, bet palikt nenoriu, jis iš principo nenori keistis, (tai manau rodo, kad jis stiprus, nes kitų patyčios jo neveikia), bet palikt manęs irgi nenori.
Kaip jūs pakomentuotumėt? Mano akimis žiūrint į tą jo iškrypėlišką norą masturbuotis, stebint moterims per web, gal taip jis nori tiesiog pasijust geidžiamas, nes to jis nesulaukia iš manęs? Ką daryt, ar ryžtis jį palikt? Jis irgi būtų laimingesnis. Jis nenori šnekėtis ir spręsti problemų, jei pradedam kalbėt, tiesiog paima ir išeina, o grįžęs elgiasi lyg nieko nebuvo nutikę… Man ir gaila jo, ir pyktis ima. Ko griebtis nežinau. Iš anksto dėkoju.
Liepa (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Ramvydė Vitartaitė:
Labas, Liepa,
Ačiū už ilgą ir išsamų laišką, kuriame aprašai savo mintis, jausmus, įžvalgas. Puiku, kad ieškai būdų, kaip sau padėti. Pasistengsiu atsakyti į Tavo abejones ir klausimus.
Iš Tavo laiško suprantu, kad vaikino seksualumas Tau daug reiškia ir esi pasimetusi ar tęsti santykius su dabartiniu vaikinu ar ieškoti kito, kuris seksualiai trauktų. Ne kartą minėjai, jog Tau svarbus vaikino kūnas ir aistra, tačiau būtent šių savybių ir nerandi pas savo draugą, kaip tik yra priešingai. Didžiąją laiško dalį rašei apie tai, koks draugas blogas: „distrofiškas kūnas“, „išsigimėlis“, „neadekvačiai reaguodavo į situacijas“, „iškrypėlis“, įtari jog jis menkos savigarbos, exhibicionistas ir pan. Kyla klausimas, tai ar verta būti santykiuose su žmogumi, kuris neatitinka Tavo pagrindinių reikalavimų? Taip pat siūlyčiau nuoširdžiai sau atsakyti į klausimą, ar Tau šiuo metu reikalingi rimti ilgalaikiai santykiai? Lekiantys metai ir pagyvenusios moters komentarai ne rodiklis, kaip Tau elgtis, svarbiausia yra tai, ko nori Tu ir kaip jautiesi. Jei tau reikalingi rimti santykiai, kaip juos įsivaizduoji? Siūlyčiau iš naujo pergalvoti antrai pusei keliamus reikalavimus, vertybes bei ko tikiesi iš santykių ir ką žadi į juos investuoti pati, nebandydama keisti kito, pagal savo įsivaizdavimą. Santykiai, grįsti tik aistra ir gražia išvaizda yra statomi ant netvirtų pamatų, nes tai laikini dalykai. Laikui bėgant išvaizda „prastėja“, o aistra blėsta, nesvarbu, kad ir kokį aistringą gražuoliuką besusirastum. Santykiai, kurie grįsti bendrais pomėgiais, vertybėmis, panašiais lūkesčiais iš santykių, panašiu požiūriu į pasaulį/santykius/šeimą, pagarba, pasitikėjimu – vidiniu bendrumu, o ne tik aistra ir seksualumu, yra tvirti ir pilnavertiški. Aišku, seksualinė trauka yra reikalinga, bet ar tai pagrindinis dalykas kuriant pilnavertiškus santykius? Minėjai, kad vaikinas turi ir gerų savybių, kurios atsveria ir visus minusus. Galbūt reikėtų daugiau apie juos pamąstyti ir pagalvoti ar tikrai atsveria, jei vis dėlto nesijauti laiminga ir nepatenkinusi savo poreikių?
Taip pat savo laiške minėjai, kad su juo esi tik iš gailesčio ir prisirišimo. Kaip manai, ar įmanoma sukurti tvirtus, pilnavertiškus ir pasitenkinimą keliančius santykius, būnant su žmogumi, tik iš gailesčio ir prisirišimo? Ar tokiems santykiams lemta būti sėkmingais, kuriuose vyrauja pykčio ir gailesčio jausmai? Galbūt iš tikrųjų jo nepalieki, nes bijai būti viena ir būni su tuo, kas su tavimi būna? Siūlyčiau nuoširdžiai sau atsakyti į šiuos klausimus. Praeities skaudi patirtis (Tavo atveju skyrybos su buvusiu vyru) visuomet palieka pėdsaką mūsų sieloje. Tampame mažiau pasitikintys savimi, bijome likti vieniši, todėl neretai pasileidžiame į skausmingus, mūsų nevertus santykius, tam, kad nesijaustume vieniši. Tai yra normalu ir praeina šiek tiek laiko, kol susigyvenama su skaudžia praeitimi. Pagalvok, ar taip nėra su Tavimi, galbūt reikia „išsilaižyti“ senas žaizdas?
Iš Tavo laiško pastebėjau, kad ne kartą bandei padėti draugui tapti seksualesniu. Skatinai savo draugą sportuoti, gaminai baltyminį maistą ir rūpinaisi jo išvaizda. Dabar ketinate eiti pas psichologą, bet jis nenusiteikęs pasakoti visų smulkmenų. Labai puiku, kad rodote iniciatyva, bet ar nemanote, kad prisiimate gelbėtojos vaidmenį ir bandote jį „išgelbėti“ iš „nevykėlio“ pozicijos? Santykiuose žmonės keičiasi tuomet, kada jaučiasi saugūs ir priimami tokie, kokie yra. Tuomet atsiranda motyvacija tobulėti, būti geresniu nei esi dabar. Priėmimas vienas kito, kaip asmenybės nesistengiant jo pakeisti pagal savo įsivaizdavimą yra brandžių santykių rodiklis. Argi Tau patiktų, jeigu Tavo draugas bandytų Tave priversti norėti mažiau sekso?
Minėjai, kad pastebėjai draugo bruožų, kurie išmušė Tau žemę iš po kojų „Dar iki mūsų draugystės jis tiesiog gyveno interneto pažinčių svetainėse ir ieškojo daugiau sex partnerių, nei rimtų draugių. Siųsdavo merginoms savo penio nuotraukas ir t.t.“, ir Tau iškilo klausimų „Pasakykit man prašau ar tai ne exhibicionizmo išraiška? Ar tai tik aplinkybių iššauktas elgesys? Ar galiu dėl to kaltinti save?“. Reguliarus lytinis gyvenimas užima reikšmingą vietą ilgalaikiuose santykiuose. Jo nebuvimas skatina įvairius kitus būdus save patenkinti – vieni eina į kairę, o kiti masturbuojasi, kiekvienas atranda savo būdą ir tai nėra nei gerai nei blogai. Visi esam skirtingi ir turim laisvę save išreikšti. Ar Tu dėl to kalta, kad jis taip daro? Santykių kūrime abu asmenys yra vienodai atsakingi už jų kokybę ir nei vienas nėra kaltesnis už kitą. Iš Tavo laiško suprantu, kad dėl jūsų seksualinio gyvenimo kenčia santykių kokybė. Reiktų gerai pagalvoti, jei žmogus radikaliai neatitinka Tavo reikalavimų, nepatenkina Tavo esminių poreikių, tai ar verta su juo būti? Bausmės, o ypač seksualinėje srityje, dar nieko laimingu nepadarė. Svarbriausia nuoširdžiai sau atsakyk, kas svarbiausia Tau yra santykiuose – seksualumas ar vidinis bendrumas su žmogumi? Kokius Tavo poreikius turi patenkinti santykiai (pvz.: seksualumo, dvasinio artumo, saugumo ir pan.)? Nuoširdžiai atsakiusi į šiuos klausimus bei susiskirsčius poreikius svarbumo tvarka (nuo svarbiausio iki ne tokio svarbaus) manau nesunkiai rasi atsakymą, užbaigti esamus santykius ar ne.
Galbūt sukėliau dar daugiau klausimų, nei padėjau, tačiau svarbiausia – būti sąžiningai su savimi, atsakyti sau į keletą klausimų, sužinoti, ko iš tikrųjų nori (kokios Tavo vertybės, reikalavimai, poreikiai) ir eiti ta linkme, rinktis žmones, kurie atitinka tavo interesus ir taip kurtis gyvenimą, kuris teikia džiaugsmą. Linkiu didžiausios sėkmės!
Psichologė Ramvydė Vitartaitė
ramvyde@gmail.com