Tėvus pribloškė tai, ką psichologė padarė jų sūnui autistui

Svarbiausias darbas – užauginti vaiką ir parengti jį gyvenimui. „Bet kokios karjeros viršūnės, pastatyti namai, sukaupti turtai – visa tai pasidaro nereikšminga, jeigu tavo vaikai nueina šunkeliais”, – kalbėjo lietuvių kilmės psichologė Jūratė Tender (72 m.) iš Australijos.

Daug metų mažiesiems skyrusi išeivė apgailestauja, kad mokykloje vaikai mokomi daugybės dalykų, bet nemokomi, kaip sutarti vienam su kitu, kaip būti dvasiškai stipriam.

Kaip rašo „Lietuvos ryto” priedas „Gyvenimo būdas”, kai 1944 metais Jūratės tėvai pasitraukė į Australiją, jai nebuvo ir trejų metų.

„Mes gyvenome Kaune, Žaliakalnyje. Prisimenu ant kalno stovinčius stulpus su pelėdomis. Jie iki šiol ten stovi. Man labai rūpėdavo, kad pelėdos nesušaltų žiemą apsnigtos. Dabar ta vieta vadinama Pelėdų kalnu.

Dar pamenu, kad Zoologijos sode man į pirštą įkando kažkoks padaras“, – prisiminimais dalijosi išeivė.

Kodėl vienturtė tėvų numylėtinė pasirinko psichologijos studijas? „Norėjau turėti daugiau įtakos mažam žmogui, norėjau padėti jam pakeisti gyvenimo vagą“, – pripažino J.Tender.

Psichologė keturiasdešimt metų dirba su autistais, taiko pasaulyje pripažintą ABA (Applied Behavior Analysis – taikomoji elgesio analizė) sistemą. Remiantis šiuo principu vaikas mokomas ką nors daryti už laimėjimus duodant tam tikrą atlygį. Iš pradžių jis skatinamas dirbti duodant mėgstamą skanėstą ar daiktą, vėliau už padarytus darbus pakanka pagyrimo. Taikant šią sistemą vaikai išmokomi suprasti reiškinių priežastį, eigą ir pasekmę – to paprastai autizmu sergantys žmonės nesuvokia.

J.Tender dažnai atvyksta į Lietuvą ir veda seminarus psichologams, tėvams, auginantiems autistus vaikus.

Australijos lietuvė į gimtinę atvyksta ne tik dėl savo profesinės veiklos.

Prieš kelerius metus J.Tender Žemaitijoje įsigijo sodybą, kurioje vasaroja kartu su savo vyru psichologu Darylu Cooperiu.

– Prisiminkite kokį nors išskirtinį autizmo atvejį, kai atrodė, jog situacija beviltiška, bet pavyko padaryti didelę pažangą.

– Tokių istorijų yra šimtai. Galbūt beviltiškiausiai atrodė pirmasis atvejis. Tas vaikas dabar jau turėtų būti suaugęs vyras – gal 45-erių.

Berniukas buvo septynerių, kai mama jį atidavė globoti valstybei, nes nesugebėjo juo pasirūpinti.

Kai pirmą kartą jį išvydau, vaikas gulėjo ant žirnių pripilto čiužinio ir apatiškai žvelgė į lubas. Su juo dirbau dvejus metus. Per tą laiką berniukas išmoko kalbėti, baisius jo akinius pakeitėme normaliais. Išmokėme jį stebėti ir reaguoti į aplinką.

Taip pat iš ausų ištraukėme klausos aparatus. Nes realybėje jis, jeigu norėjo, galėjo girdėti. Vaikas sugebėjo gyventi be aparatų, ėmė mokytis specializuotoje mokykloje.

Per vasaros atostogas kartais paimdavome tą vaiką pas save į namus.

Pirmą kartą, kai jis apsistojo mūsų namuose, buvo labai sunku. Nuo to vaiko nebuvo galima nuleisti akių, reikėjo žiūrėti, kad jis nedarytų nesąmonių. Mano sūnus Matas ir duktė Daina jį mokė žaisti, dėlioti kaladėles. Gerokai jiems sumokėjau už rūpestį.

Praėjus porai metų man paskambino to berniuko mama ir paklausė, kaip laikosi jos sūnus. Tuo metu ji gyveno užsienyje, buvo ištekėjusi.

Ji pasakė norinti savo sūnui ką nors padovanoti. Aš patariau jai atvykti jo aplankyti. Bet moteris nesileido į kalbas. Sakė, kad po pastarojo susitikimo jai reikėjo psichiatro pagalbos. Paaiškinau, kad dabar viskas yra gerokai kitaip.

Moterį susitikimas maloniai nustebino. Kitą kartą sūnų ji aplankė su vyru. Nuo to laiko berniukas ėmė daug laiko leisti jų namuose. Džiugu, kad vaikas atrado šeimą.

Be to, valdžios institucijos, pamačiusios, kad berniuko savijauta sparčiai gerėja, sutiko jam atlikti širdies operaciją. Vaikas turėjo įgimtų širdies problemų, bet kol jo raida buvo sutrikusi, valdžia nematė reikalo skirti pinigų operacijai.

Žinoma, jis liko su negalia, tačiau jau buvo socialus.

– Nemažai jūsų globotinių jau suaugę žmonės. Kaip susiklostė jų likimai?

– Vienų likimai sugriuvo, bet yra daug ir malonių atvejų.

Kartą sekretorė man pranešė, kad atėjo mano studentas ir nori pasilabinti. Išėjau ir pamačiau vaiką, kurį teko lavinti. Tuomet jam buvo 24 metai.

Dirbti su tuo berniuku pradėjau, kai jam buvo pusketvirtų metų. Buvo tikrai malonu su juo susitikti, sužinoti, kad jis turi normalų darbą.

Taip pat prisimenu atvejį, kai į mane kreipėsi dešimtmetis buvęs mano pacientas. Jis pasakojo, kad į jo klasę atėjo autistas ir tas vaikas visus muša, keikiasi, plėšo kitų sąsiuvinius.

Ir tuomet tas vaikas pasakė supratęs, kaip jam pasisekė, kad jis išmoko gyventi pagal specialią autistų programą. Ta programa leido jam išmokti kitokio elgesio. Mūsų organizacijos tinklalapyje jis parašė: „Kaip svarbu gauti pagalbą. Kitu atveju aš nebūčiau galėjęs normaliai kalbėti, nebūčiau turėjęs draugų ir nebūčiau susitvarkęs su savo pykčiu.“ Tas vaikas dabar jau pilnametis, studijuoja.

Autistai, kuriems vaikystėje mes padėjome, kartais pas mus sugrįžta, kai iškyla gyvenimiškų problemų. Jie sunkiai pakelia stresą, įtampą.

– Neretai dar manoma, kad autizmas yra psichikos ar emocinis sutrikimas.

– Nei viena, nei kita. Tai yra raidos sutrikimas. Žmogus puikiai vystosi fiziškai, kartais jo mąstymas būna atsilikęs, bet nesunku tai pataisyti.

Tačiau toks žmogus neturi socialinių įgūdžių. Pavyzdžiui, jis gali būti geras lektorius, paskaitą jam skaityti – kaip žirnius išpyškinti. Tačiau jam neįdomu, ką kitas žmogus mąsto ar jaučia.

Autistams sunku suvokti džiaugsmą, liūdesį. Jie nesupranta kūno kalbos.

– Ar esate turėjusi labai gabių autistų?

– Vienas jaunuolis pagal asmens gimimo datą galėjo akimirksniu pasakyti, kokia tuomet buvo savaitės diena.

Filme „Lietaus žmogus“ yra epizodas, kai ant žemės pažyra daugybė teptukų. Filmo herojus autistas pažvelgia į grindis ir pasako tikslų nukritusių teptukų skaičių.

Kartą mano pacientas atbėgo ir džiūgaudamas pasakė, kad tas žmogus filme „Lietaus žmogus“ skaičiuoja lygiai kaip jis. Bet tai nieko nereiškia. Šių žinių jie dažnai nesugeba pritaikyti praktiškai.

– Kaip austistai elgiasi jausmų srityje? Ar jie įsimyli? Ar sukuria šeimas, susilaukia vaikų?

– Šeimas sukurti gali. Jeigu jiems kas nors pasako, kad reikia vesti, jie gali tai padaryti. Yra vedusių autistų, yra išsiskyrusių, kai kurie netgi susilaukia vaikų. Tačiau santuokos su autistais dažniausiai ilgai netrunka.

– Skelbiama, kad autistų pasaulyje daugėja. Kodėl?

– Prieš porą metų amerikiečiai pranešė, kad vienas iš 88 žmonių turi autizmo bruožų, o dabar – kad vienas iš 66. Kodėl taip yra? Sunku tiksliai atsakyti. Manau, kad šiuolaikinis gyvenimas keičia žmones. Tik įsivaizduokite, kiek pokyčių įvyko per šimtą metų. Vaikas dar sėdi vežimėlyje, o jau maigo kompiuterio klavišus.

Daugiausia bendraujama internetinėje erdvėje, nyksta gyvas bendravimas. Ir vienišumas auga. Žmonės mažai kalba apie gyvenimo vertybes, jausmus, išgyvenimus, svajones, idėjas.

– Šiais laikais tėvai ir mokytojai skundžiasi, kad su vaikais sunku sutarti, kad jie yra įžūlūs. Kur slypi nesutarimų šaknys?

– Problemų turi suaugusieji, kurie skundžiasi. Vaikams irgi sunku prisitaikyti prie greitai besikeičiančio gyvenimo tempo.

– Ar tėvams reikia derintis prie vaikų, ar vaikams prie tėvų?

– Ir vieniems, ir kitiems. Tėvai turi žinoti, ko iš vaikų galima, o ko negalima reikalauti. Bet neretai tėvai nemoka taikyti taisyklių, bijo prisiimti atsakomybę už santykius manydami, kad vaikas liausis juos mylėti, jei bus griežčiau sudrausmintas.

Šiuolaikiniai tėvai daug dirba ir pamiršta, kad jų gyvenimo tikslas – parengti vaiką gyvenimui, ne tik laisvalaikiu pažaisti.

– Kaip vaikai, kurie vadinami nepaklusniais, paaiškina jums, ko jiems labiausiai trūksta?

– Dažnai tokie vaikai iš tėvų sulaukia tik reikalavimų, bet nesulaukia meilės ir supratimo. Tėvai turi suvokti, kad vaikui daug svarbiau išgirsti ne raginimą išplauti indus, o tai, kad jis yra mylimas. Jis daug mieliau išplaus indus, jei jaus suaugusiųjų dėmesį.

Taip pat vaikams reikalingos taisyklės. Kai jų nėra, atžalos stengiasi patikrinti, kaip toli jie gali išplėsti ribas. Nemažai vadinamųjų blogiukų sako, kad jų tėvams nesvarbu, kaip jie elgiasi. Kai vaikai nežino taisyklių, kyla daug problemų.

– Kaip elgtis su paaugliu, kuris nenori mokytis, pradeda praleidinėti pamokas?

– Svarbu išsiaiškinti, kodėl jis taip elgiasi. Diržas šiuo atveju nepadės.

Galima pasikalbėti apie vaiko įsivaizduojamas gyvenimo perspektyvas, kuo jis nori būti. Būna, susėdu su paaugliu ir pasiūlau įsivaizduoti, kad jis yra dešimčia metų vyresnis: kokį jis turi darbą, namą, automobilį, gal ir šeimą.

Vaikai visko prifantazuoja.

Galiausiai aš jo paklausiu, kaip jis ketina savo tikslus pasiekti. Ir paaiškinu, kad pagal dabartinius laimėjimus jis galėtų dirbti tik su kastuvu pakelėje.

– Kokias bausmes galima taikyti, o kokių ne auklėjant vaiką? Ar galima kartais per užpakalį plekštelėti?

– Aš vaikystėje esu gavusi per užpakalį, tačiau manau, jog reikėtų apsieiti be fizinių bausmių.

Geriausia bausmė įvykus konfliktui – pasakyti vaikui, kad jis eitų į savo kambarį ir atvėstų.

Jei vaikas namie elgiasi piktybiškai, ką nors laužo ar daužo, dažniausiai taip jis reikalauja dėmesio.

Demokratija yra labai geras dalykas, bet ji tinka vyresniam vaikui.

O kai jis yra šešerių metų, tėvai turi spręsti, į kokią mokyklą jis eis ar kaip apsirengs. Augant vaikui vadžias galima atleisti, nes jis jau yra išmokęs galvoti panašiai kaip jo tėvai.

Kartą mano sūnus paauglystėje grįžo į namus į ausį įsivėręs žiogelį. Aš jo paklausiau, kas atsitiko. Matas paaiškino, kad tai jo ir draugų idėja. Aš jo nebariau. Pasakiau, kad gali nešioti, bet turi žinoti, kad skylė ausyje liks.

Tuomet jis šiek tiek suglumo ir prisipažino, kad negali nutarti: ar palikti tą žiogelį ausyje, ar išimti.

Pasakiau, kad tai jo ausis, viskas priklauso nuo to, kaip jis nori, kad jį vertintų žmonės. Dar paklausiau, kiek pažįstame suaugusių vyrų, nešiojančių auskarą. Prisiminėme vieną, bet jis yra netradicinės lytinės orientacijos. Pasakiau sūnui, kad ir apie jį žmonės taip galėtų manyti. Tą pačią dieną žiogelis iš ausies dingo.

Su vaikais svarbu diskutuoti, o ne pulti svaidytis žaibais. Griežti reikalavimai neretai vaiką skatina tik dar blogiau elgtis.

Svarbiausias darbas gyvenime – užauginti vaiką ir parengti jį gyvenimui. „Bet kokios karjeros viršūnės, pastatyti namai, sukaupti turtai – visa tai pasidaro nereikšminga, jeigu tavo vaikai nueina šunkeliais“, – kalbėjo lietuvių kilmės psichologė Jūratė Tender (72 m.) iš Australijos. Daugybę metų mažiesiems skyrusi išeivė apgailestauja, kad mokykloje vaikai mokomi daugybės dalykų, bet nemokomi, kaip sutarti vienam su kitu, kaip būti dvasiškai stipriam.

Rūta Peršonytė

Šaltinis: lrytas.lt