Visa tiesa apie uoslę
Uoslė – vienas iš tų dalykų, kurie daugeliui atrodo savaime suprantami. Jei žmogus galėtų pasirinkti, kurio jutimo būtų pasirengęs netekti, logiškiausias pasirinkimas būtų uoslė. Bet neapsigaukite! Uoslė iš tiesų yra daug svarbesnė, negu įsivaizduojame!
Uoslė – tai gebėjimas jausti kvapiąsias medžiagas, sklandančias ore, kurios jungiasi su uoslės receptoriais, esančiais nosyje. Taigi, kad ir ką užuostumėte, iš tiesų tai mažytėlaitės tam tikros medžiagos dalelės prilimpa prie receptorių jūsų nosyje. O štai įdomus faktas: ne visi vienodai jaučia tą patį kvapą. Pavyzdžiui, jei užuodžiate vieną kvapą, jūsų draugui gali atrodyti, kad kvepia visai kuo kitu. Viskas priklauso nuo genetikos: kad galėtumėte ką nors užuosti, tai turi būti užprogramuota jūsų genetiniame kode. Šiaip ar taip, žmogui patinkantys maisto produktai yra „įrašyti“ jo genuose, mat maisto skonio jutimas priklauso nuo to, ar galime užuosti tam tikrus kvapus. Taip, būtent taip – uoslė daro didžiulę įtaką mūsų skoniui.
Kad ir kaip iki šiol vertinote savo nosį, paskaitę šiuos faktus apie uoslę, galbūt imsite ją labiau vertinti!
Drambliai užuodžia vandenį už 19 kilometrų.
Žmogus užrištomis akimis sunkiai atskiria parmezano kvapą nuo vėmalų dvoko.
1987 m. Baltimorės dujų kompanija „Baltimotre Gas and Electric Company“ išleido aromatizuotus lipdukus (kuriuos reikia patrinti ir pauostyti), iš kurių žmonės galėtų sužinoti, koks kvapas sklinda esant dujų nuotėkiui. Lipdukai buvo tokie populiarūs, kad žmonės ėmė pranešinėti apie dujų nuotėkius, kurių išties nebūdavo.
Ant šuns letenų gyvena bakterija, dėl kurios jie kvepia kaip kukurūzų traškučiai. Šis fenomenas vadinamas „frito letenomis“ (pagal Amerikoje populiarių kukurūzų traškučių „Fritos“ pavadinimą).
„Vasor 136“ – įrenginys, kur pritaikyta puiki bičių uoslė. Jame yra 36 kasetės, o kiekvienoje – po bitę. Kiekviena bitė yra apmokyta užuosti ypatingą kvapą.
Šviežiai nupjautos žolės aromatas iš tiesų yra augalų „kankinimasis“. Gamtoje, kai augalą kas nors puola, tarkime, valgo vabzdžiai ir t.t., jis pradeda išskirti cheminius junginius, potencialiai pritraukiančius plėšrūnus, galinčius užpulti ir suėsti „skriaudiką“ (paprastai tai vikšrai arba kiti smulkūs vabzdžiai).
Mokslininkai nustatė, kad kūno kvapas gali padėti rasti mylimą žmogų. Paprastai mums patinka žmonės, kurių kvapas skiriasi nuo mūsų.
Drėgmė gerina žmogaus uoslę.
Žmogaus viduriuose susidarančiose dujose yra tokių medžiagų kaip skatolas ir indolas. Silpnos koncentracijos šie junginiai kvepia gėlėmis ir yra naudojami parfumerijoje.
Cheminiai junginiai, suteikiantys aromatą apelsinams ir citrinoms, iš tiesų yra beveik vienodi, tačiau mūsų nosys yra tokios jautrios, kad juos skiria.
Nekastruotų kuilių mėsa kvepia labai nemaloniai. Šis reiškinys, vadinamas „kuilio dvoku“, reiškia, kad beveik 95 proc. kiaulių patinų gyvenimą baigia kastruoti.
Psichopatai dažniausiai pasižymi itin jautria uosle, nes jų galvos smegenų kaktos skiltis veikia ne taip, kaip turėtų.
„Senų žmonių kvapą“ sukelia cheminė medžiaga, žinoma kaip 2-nonenalas. Nuo jos priklauso ir „kartono“ prieskonis, būdingas nešviežiam alui.
Mūsų šnervės kvėpuoja paeiliui. Sloguodami tikriausiai pastebėjote, kad iš pradžių „užsikemša“ viena šnervė, paskui – kita. Sveikas žmogus kvėpuoja taip pat nevienodai – tai pro dešinę, tai pro kairę šnervę, bet jis to tiesiog nepastebi. Toks šnervių praeinamumo pasikeitimas vadinamas nazaliniu ciklu.
Kavos aromatas skiriasi nuo skonio, nes beveik pusę iš daugiau kaip 600 cheminių medžiagų, formuojančių jos kvapą, iškart sunaikina seilės.
Į batus nakčiai įdėti sausi arbatos pakeliai sugers nemalonų kvapą.
Rytų Azijos šalių (Kinijos, Korėjos, Japonijos) gyventojai turi mažiau prakaito liaukų negu kitų tautų atstovai. Todėl jie mažiau prakaituoja, vadinasi, ir mažiau atsiduoda prakaitu.
Astronautai kosmoso kvapą apibūdina kaip sauso kepsnio, skysto metalo ir virinamo metalo dūmų kvapų mišinį.
Karčiuotojo vilko šlapimas kvepia marihuana. Kartą į Roterdamo zoologijos sodą buvo iškviesta policija, nes kažkam pasirodė, kad kvepia marihuana. Paaiškėjo, kad tiesiog karčiuotieji vilkai atliko gamtinius reikalus.
„Bunchosia argentea“ – vaismedis, augantis Pietų Amerikoje. Jo vaisių minkštimas kvepia žemės riešutų sviestu.
Ryškus kvapas, kurį jaučiame po audros, iš tiesų yra ozonas. Per audrą vykstant elektros iškrovoms (žaibuojant) jis susidaro netoli Žemės paviršiaus.
Daugumos žmonių, suvalgiusių šparagų, šlapimas įgyja bjaurų kvapą, bet tik nedidelė dalis žmonių (apie 20 proc.) turi autosominių genų, kurie padeda pajusti jo tikrąjį dvoką.
Vaistinė ožragė – augalas, kurio sėklos yra naudojamos maistui kaip prieskoniai, kosmetikai, vaistams. Jos skatina motinos pieno išsiskyrimą – tai dėl jų mažyliai kvepia klevų sirupu.
Paleontologai nustatė, kad mūsų galvos smegenų dalis, kontroliuojanti klausą ir uoslę, „susitraukė“ tuo pačiu metu, kai žmonės prijaukino šunis.
Milda KUNSKAITĖ | Respublika.lt
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Foto: Danielle Marroquin