Japonų kareivis

0

Per antrąjį pasaulinį karą, japonų ekspansijos į Ramųjį vandenyną įkarštyje, tūkstančiuose salelių, išsibarsčiusių didžiulėse vandenyno platybėse, įsikūrė japonų įgulos. Pasikeitus mūšio eigai daugelis jų tvirtovių buvo užgrobtos ir sugriautos, bet kai kurių priešai visai nerado. Kitose salose grupelės karių slėpėsi olose ar kitose neprieinamose vietose.

Po kelių metų karas baigėsi. Bet kai kurie išlikusieji salose to nežinojo, tad jiems karas tęsėsi toliau, iš paskutiniųjų stengėsi išsaugoti rūdijančius ginklus ir suplyšusias uniformas, visiškai atskirti, jie laukė to momento,kada vėl prisijungs prie savo kariuomenės pagrindinių pajėgų.

Pirmaisiais pokario metais daugelis šių kareivių buvo surasti, kai šaudė į žvejus ar turistų laivus, kai kurie buvo aptikti vietos gyventojų. Bėgant metams tokie suradimai pasitaikydavo rečiau. Paskutinį kartą tai atsitiko beveik trisdešimčiai metų praėjus nuo karo pabaigos.

Kaskart pastebėjus tokius kareivius, pirmas kontaktas būdavo užmezgamas labai atsargiai. Koks nors žmogus, per karą buvęs aukštu japonų karininku, iš spintos išsitraukdavo senąją uniformą bei samurajaus kardą ir senu kariniu laivu plaukdavo į vietovę, kurioje buvo pastebėtas pasimetęs kareivis.

Karininkas eidavo per džiungles šaukdamas kareivį, kol šį rasdavo. Kai jie susitikdavo, karininkas su ašaromis akyse padėkodavo kareiviui už ištikimybę ir drąsą tiek daug metų ginant savo šalį. Tada karininkas paklausdavo ką patyrė kareivis ir pasveikindavo jį sugrįžus.

Tik praėjus kiek laiko, kareiviui buvo švelniai pasakoma, kad karas baigėsi ir jo šalyje vėl yra taika, tad kautis nebereikia.

Grįžus namo jį pasitikdavo kaip didvyrį – su paradais, medaliais bei miniomis, dėkojančiomis jam už jo atkaklią kovą, švenčiančiomis kario grįžimą ir prisijungimą prie savo tautos.

Beveik visas elgesys, reakcijos ir jausmai, kurie mums nepatinka, yra kilę iš ankstyvo amžiaus. Lygiai taip, kaip tas pamirštas japonų kareivis, jos tarsi užstrigo laike ir yra atskirtos nuo įgūdžių, informacijos ir išminties, kurią turime dabar.

Tuo metu, kai išmokome šių susidorojimo su sunkumais strategijų, jos buvo geriausias dalykas, kurį galėjome pasirinkti susidūrę su sudėtinga situacija.

Siekiant tapti brandžia asmenybe, kiekvieno žmogaus tikslas būtų tokių dalių suradimas ir jų išlaisvinimas iš sustingusio laiko, išgydymas ir integracija į vientisą asmenybės lauką.

Pagal: Connirae Andreas, Tamara Andreas. “Esminė transformacija”, Kaunas: Mijalba. 2011, 95-97 p.
Iliustracija: pexels.com

Susiję su tema: Asmenybės transformacijos metodas

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here