Emocinis apleistumas: „geras vaikas“ yra nebūtinai laimingas

Kartais namuose būna tylu ne todėl, kad viskas gerai, o todėl, kad niekas iš tiesų nesusitinka. Vaikas grįžta iš mokyklos, numeta kuprinę, pasako „gerai“ į įprastą klausimą „kaip sekėsi?“, ir gyvenimas tęsiasi toliau – tvarkingas, ramus, be dramų. Tik vaikui viduje pamažu kaupiasi jausmai, kuriems neatsirado vietos: pyktis, liūdesys, sumišimas, noras būti pastebėtam. Tai nėra akivaizdi trauma, tai kasdienybė, kurioje neįvyksta ryšys.

Kai vaikas lieka nematomas: kas iš tiesų yra emocinis apleistumas

Asmens sveikatos klinikos vaikų ir paauglių gydytoja psichiatrė Kamilė Čapkauskienė pažymi, kad emocinis apleistumas – viena mažiausiai atpažįstamų, tačiau labiausiai žmogaus raidą veikiančių vaikystės patirčių. Skirtingai nei fizinė ar psichologinė prievarta, ši patirtis dažnai neturi aiškaus įvykio ar traumos momento.

„Emocinis apleistumas yra tęstinis procesas, kuris vyksta tyliai, kai nuolat, kasdien, neįvyksta ryšys ten, kur jis turėtų įvykti, neįvyksta vaiko ir tėvų kasdieninis susitikimas. Vaikas nėra iš tiesų girdimas, jo emocijos nėra tinkamai atpažįstamos, o vidinis pasaulis lieka be reikiamo atsako“, – sako gydytoja.

Pasak specialistės, vaikas nuo pat pradžių gyvena santykyje, kuriame jo vidinis pasaulis turi būti priimtas, atpažintas ir psichologiškai atlaikytas. Kai tai vyksta pakankamai gerai, vaikas palaipsniui integruoja savo emocijas – tiek „geras“, tiek „blogas“ – ir formuoja vientisą savastį.

„Kai emocinis atliepimas yra nepakankamas, vaikas negali saugiai patirti visų jam kylančių emocijų mišinio ir pamažu susiformuoja „nelegalios“ emocijos, kurias reikia kažkur „padėti“, – taip formuojasi gynybos mechanizmai, kurie dažnai pasireiškia dviem kraštutinumais – „labai geru“ arba „labai blogu“ elgesiu“, – aiškina psichiatrė.

Vaikai, kurie išmoksta būti „patogūs“

K. Čapkauskienė pastebi, kad iš išorės „teisingi“ vaikai atrodo brandūs, atsakingi, lengvai auklėjami, tačiau jų vidinis pasaulis dažnai būna gerokai apribotas. Tokie vaikai dažnai labai anksti tampa „emociškai suaugę“. Jie nesąmoningai perima atsakomybę už tėvų emocijas (stengiasi, kad tėtis ar mama nesupyktų, nenuliūstų nenusiviltų).

Pasak specialistės, tokio elgesio esmė nėra mistiškai geras charakteris, o vidinis patyrimas, kad tikrasis „aš“ nėra priimtinas. Vaikas nesąmoningai išmoksta būti tuo, ko iš jo tikimasi („Jei būsiu savimi – pyksiu, verksiu, rėksiu, mėtysiu daiktus, bandysiu ribas, rinksiuosi pats, o ne tai, ko nori mano tėvai – prarasiu ryšį“).

Psichiatrė pabrėžia, kad toks pasirinkimas nėra sąmoningas. Tiek vaikui, tiek paaugliui santykis su tėvais yra pagrindinis poreikis, todėl nesąmoningai vaikas bet kokiu atveju siekia jį išlaikyti.

„Būdamas „patogus“ vaikas tuo metu išvengia konfliktų, tačiau ilgainiui tai gali lemti vidinį tuštumos jausmą, sunkumus atpažįstant savo emocijas, polinkį gyventi pagal kitų lūkesčius, o ne savo poreikius. Šis vidinis konfliktas – tarp autentiškumo ir prisitaikymo – dažnai išryškėja vėliau, paauglystėje ar suaugus. Jis gali pasireikšti labai skirtingai, kraštutiniais atvejais – intensyviu, sunkiu nerimu, depresine simptomatika, įvairiais psichosomatiniais simptomais (galvos, pilvo, kūno skausmais)“, – aiškina gydytoja.

Vaikai, kurie elgesiu šaukiasi ryšio

Pasak K. Čapkauskienės, „labai blogi“ vaikai ar paaugliai – impulsyvūs, maištaujantys, agresyvūs – neslopina tėvams nepriimtinų jausmų. Jie nuolat išveikia savo vidinį chaosą. Tai, kas nebuvo atpažinta, atspindėta ir išlaikyta santykyje, tampa pasikartojančiu netinkamu elgesiu.

„Pavyzdžiui, paauglė nustoja eiti į mokyklą, pradeda dažytis plaukus ryškiai žaliai, kas jos tėvams atrodo itin nepriimtina, užsidaro savo kambaryje, vengia bendrų pokalbių ir veiklų. Vėliau ima rūkyti balkone net žinodama, kad tėvai tam kategoriškai prieštarauja“, – dalinasi įžvalgomis psichiatrė.

Ji pabrėžia, kad šiuo atveju mergaitė greičiausiai viduje jaučia labai daug pykčio, nesaugumo, liūdesio, sutrikimo, mano, kad jos niekas nesupranta, ir per elgesį išreiškia tai, ko negali pasakyti žodžiais. Kadangi visi šie jausmai ilgą laiką skirtingose situacijose nebuvo pastebėti, įvardinti ir tinkamai atliepti, paauglė neišmoko jų suvokti ir apmąstyti, todėl dabar jie tampa veiksmais.

Pasak gydytojos, svarbu suprasti, kad paauglys sąmoningai nemanipuliuoja. Tai yra bandymas tokiu būdu, kuris vienintelis pavyksta, perduoti žinutę: „Man reikia kontakto, man reikia, kad jūs reaguotumėt į mane.“

Kai savarankiškumas tampa gynyba nuo nusivylimo

Kaip emocinio apleistumo pasekmę gydytoja įvardija ir perdėtą savarankiškumą, kuris iš pirmo žvilgsnio dažnai vertinamas kaip stiprybė.

Jei vaikas ne kartą patiria, kad jo emociniai poreikiai nėra atliepiami, kad prašymas nepadeda, kad į jausmus nereaguojama, jis prisitaiko: nustoja prašyti, išmoksta susitvarkyti pats, tampa „patogus“ ir nereikalaujantis.

„Tokiais atvejais tėvai neretai net didžiuojasi: trimetis pats pasidaro paprastą sumuštinį ar geba pasiimti užkandėlę, kai išalksta, penkiametis gali pabūti vienas namuose ir „puikiai susitvarko“, dešimtmetis labai atsakingas ir rūpestingas ir taip šauniai po kelias valandas prižiūri kūdikį broliuką ar sesytę, šešiolikmetis puikiai mokosi, atsakingai ruošia namų darbus, paruošia vakarienę ir dar tarp būrelių spėja pasirūpinti močiutės vaistais“, – pastebi K. Čapkauskienė.

Gydytoja įspėja, kad toks savarankiškumas dažnai kyla ne iš vidinio saugumo, o iš ankstyvo nusivylimo santykiu – iš patirties, kad pasikliauti kitu neverta. Vaikas nesąmoningai atsisako priklausomybės, nes ji kelia skausmą, ir pasirenka kontrolę per savarankiškumą („Niekas kitas neišspręs situacijų, jei neišspręsiu pats“).

„Emocinio saugumo požiūriu tikrasis brandumas nėra gebėjimas viską padaryti pačiam, o gebėjimas ir veikti savarankiškai, ir prireikus remtis kitais. Vaikui – ir vėliau suaugusiam – yra gyvybiškai svarbu turėti teisę nemokėti, nesuprasti, klysti, prašyti pagalbos ir remtis į kitus, nes būtent per šias patirtis formuojasi sveikas santykis su savimi ir pasauliu“, – teigia psichiatrė.

Kodėl emocinis apleistumas taip dažnai lieka nepastebėtas

Specialistė akcentuoja, kad apleistumo patirtis dažnai slepiasi po „tvarkingo“ auklėjimo fasadu: „Žmogus gali gyventi su jausmu, kad viskas buvo normalu, nes nebuvo aiškios traumos ar smurto. Tik kai pradeda reikštis simptomai – depresija, nerimas, tuštumos jausmas, santykių sunkumai, stiprus vidinis nerimas ar savivertės problemos – žmogus labai aiškiai pajunta, kad kažkas ne taip.“

„Įsivaizduokime mamą, kuri žino visus vaiko pažymius, domisi jo draugais, nuolat skambina, klausinėja, kontroliuoja. Iš šalies tai gali atrodyti kaip didelis įsitraukimas ir rūpestis. Ir jei pasiteirautume, ar ji klausia, kaip vaikas jaučiasi, neabejotinai tiek vaikas, tiek mama patvirtintų, kad taip“, – pateikia pavyzdį psichiatrė.

Tačiau, pasak jos, šie klausimai dažnai nėra apie tikrą vaiko vidinę savijautą. Jie gali būti nukreipti į situacijos kontrolę ar problemos sprendimą, bet ne į emocijos išbuvimą. Tokiu atveju vaikas nepatiria, kad jo jausmai yra iš tiesų suprasti ar priimti – jis tik išmoksta, kad reikia atsakyti „gerai“ arba pateikti „teisingą“ atsakymą.

„Taip išoriškai išlieka rūpestingumo įspūdis, tačiau vidinis ryšys – tas, kuriame vaikas jaučiasi matomas ir suprastas, – iš esmės nesusiformuoja. Tokiu atveju vaikas pradeda mokytis, kad svarbu ne tai, ką jis jaučia, o tai, kaip jis funkcionuoja ar kaip atrodo iš išorės“, – teigia K. Čapkauskienė.

Ji primena ir atvejus, kai tėvai neįvardija arba nuneigia vaiko emocijas, dažnai to nesuprasdami patys („neverk“, „čia nieko tokio“, „nesąmones kalbi“), taip jie signalizuoja vaikui, kad jo būdas reikšti poreikius ir patys poreikiai yra „netinkami“. Vaikas, kuriam emocijos neįvardijamos arba klaidingai įvardijamos, neišmoksta jų atpažinti.

Kaip kurti santykį, kuriame vaikas jaustųsi matomas

Pasak psichiatrės, pagrindinis žingsnis yra pamažu pereiti nuo vertinimo prie smalsumo: ne „kodėl tu taip elgiesi?“, o „kas su tavimi vyksta?“, ne „ką aš darau ne taip?“, o „kur mes vienas kito nesuprantame?“. Tai reiškia mokytis matyti ne tik elgesį, bet ir jausmus, kurie slypi po juo – net jei jie nepatogūs, intensyvūs ar nesuprantami.

Ji siūlo „ateiti į susitikimą“, kas šiuo atveju vaikui ar paaugliui yra patirtis, kad jo vidinis pasaulis gali būti išlaikytas santykyje, o tėvams – galimybė pamatyti vaiką ne tik kaip problemos šaltinį, bet kaip žmogų, kuris išgyvena daugybę visokiausių emocijų, turi norų ir nenorų, įsitikinimų ir prieštaravimų.

„Būtent tokiame procese – lėtame, netobulame, bet tikrame – pradeda formuotis tai, ko dažnai labiausiai trūksta, – saugus kontaktas. Tai santykis, kuriame tėvai yra klystantys, kartais nesuprantantys, bet atviri sau ir kitiems, o vaikas yra linksmas, liūdnas, piktas, nepatenkintas, nusivylęs, džiugus, pavargęs, bet su visu šituo ir dar daugybe kitų jausmų jis pats svarbiausias ir mylimiausias“, – pabrėžia K. Čapkauskienė.

Asmens sveikatos klinikoje dirba patyrusi vaikų ir paauglių bei suaugusiųjų psichologų, psichiatrų ir psichoterapeutų komanda. Visi specialistai turi medicinos išsilavinimą ir konsultuoja Vilniuje bei Klaipėdoje. Klinikos partneris – VšĮ „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“, teikiantis paslaugas Palangoje, Panevėžyje, Grigiškėse ir Šalčininkuose.