Apie Džiaugsmą ir Liūdesį
Tada viena moteris paprašė: „Sakyk mums apie Džiaugsmą ir Liūdesį.”
Ir jisai atsakė:
„Jūsų džiaugsmas – tai jūsų liūdesys be kaukės.
Ir tas pats šulinys, iš kurio sklinda jūsų juokas, dažnai būdavo pilnas ašarų.
Ir nejau gali būti kitaip?
Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo daugiau džiaugsmo galit savyje sutalpinti.
Argi jūsų indas vynui laikyti – tai ne tas pats indas, kurį puodžius degė krosnyje?
Ir argi liutnia, glostanti jums dvasią, – tai ne tas pats medžio gabalas, kuris buvo skaptuojamas skobtais?
Kai džiaugiatės, pažvelkit gilyn sau į širdį ir suvoksit, jog dabar jus džiugina tai, kas anksčiau liūdino.
Kai liūdite, vėl pažvelkit sau į širdį ir pamatysit, kad iš tikrųjų verkiate dėl to, kas anksčiau jus linksmino.
Kai kurie iš jūsų šneka: „džiaugsmas stipresnis už liūdesį“, o kiti sako: „Ne, liūdesys stipresnis.“
O aš sakau jums – jie neperskiriami.
Kartu jie ateina, ir kai vienas iš jų sėdi su jumis prie stalo, atminkit, kad kitas miega jūsų lovoje.
Iš tikro jūs it svarstyklės svyruojat tarp savo liūdesio ir džiaugsmo.
Ir tik tada, kai svarstyklių lėkštės tuščios, jos stovi ramiai ir išlaiko pusiausvyrą.
O kai brangenybių saugotojas paima jus, kad pasvertų savo auksą ir sidabrą, jūsų džiaugsmas ar liūdesys neišvengiamai kyla arba leidžiasi.“
Ištrauka:
Kahlil Gibran (2008). Pranašas. Pranašo sodas. Kaunas: Trigrama. 39-40.