Apie fraktalų piešimą ir abstrakčią sielos kalbą

0 (0)

Prieš spalvinimo knygų maniją atsilaikiau – įvertinau, kad tai labai įtraukiantis dalykas, bet kartu – visiškas laiko švaistymas. Tačiau išgirdusi apie fraktalų piešimo terapiją – buvau tikra, kad pabandysiu.

Ano amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje namuose atsiradus personaliniams kompiuteriams, mėgdavau panašų dalyką daryti su paint‘u – pribraižai juodų linijų ir pildai spalvomis. Fraktalų metodas iš pirmo žvilgsnio atrodo panašus, tačiau turi esminių skirtumų: paišant ranka, lavinama smulkioji motorika ir mąstymo procesas, kuris pas suaugusiuosius būna gerokai sustabarėjęs.

Taip pat spalvinant ranka, žvilgsnis gana ilgai koncentruojamas ties viena spalva, ir tai turi terapinį efektą – juk kiekviena spalva turi savo dažnį. Be to, fraktalų terapija remiasi gana griežtai apibrėžtomis taisyklėmis – apie kurias kiek vėliau.

Proga išbandyti šį metodą sutapo su mano ketinimu apsilankyti Mažvydo bibliotekoje ir patyrinėti networking‘o erdves. Ta baltai-juodai-pilka aplinka, mano galva, idealus kontekstas spalvotiems fraktalams. Dirbtuves vedė knygos „Nusipiešk gyvenimą, kokio nori“ autorė Brigita Paulauskienė, kuri yra sertifikuota šio metodo terapeutė.

Fraktalų piešimas yra naudojamas žmogaus būsenos diagnostikai ir jos korekcijai, t.y. terapijai. Metodas yra naujas – sukurtas vos prieš kelis dešimtmečius, tačiau patikrintas praktikoje ir patvirtintas klinikiniais tyrimais.

Lektorės pasakojimas apie metodo autorę psichoterapeutę ir ekstrasensę – Tanziliją Polujachtovą – lydimas daiktinių įrodymų – rankomis persuktų metalinių stalo įrankių (šaukšto ir šakutės) tarsi jie būtų plastilininiai. Visi esame apie tokius dalykus girdėję, bet Brigita sako tai mačiusi savo akimis. Tai įrodymas, kad mintis yra materiali, todėl savo gyvenimą galime konstruoti kaip norime.

Bet pradedame nuo pabandymo ir diagnostikos. Pagal taisykles, horizontaliai pasidedame A4 lapus, imame juodus rašiklius ir minutę užsimerkę bei neatitraukdami rankos braižome įvairiausias linijas.

Atsimerkusi pamatau, kad mano raizgalynė gerokai tankesnė nei aplinkinių. Kol kas jokių išvadų neišgirstame, tačiau turime užfiksuoti, kur yra piešinio viršus, ir imtis spalvojimo. Pieštukus iš dėžės traukiame taip pat nežiūrėdami, ir kiekviena spalva spalvojame iki keliolikos plotelių.

Mano „spalvotyra“ prasideda nuo geltonos, mėlynos, žalios, oranžinės ir pilkos – nors norėtųsi ištraukti visai kitas, kai kurios spalvos pasikartoja net po kelis kartus.

Iki dirbtuvių pabaigos man pavyksta nuspalvinti tik kokią pusę fraktalo, bet jau laikas nešti savo kūrinį į bendrą krūvą – Brigita pradeda aptarimą. Reikšmę čia turi ir piešinio dydis, ir padėtis lape, plotelių dydis, linijų tiesumas/lenktumas, išsikaišymas, spalvos, pieštuko spaudimo intensyvumas ir kt.

Sprendžiant iš piešinio, aš gyvenu dabartimi ir praeitimi, ir nelabai įsivaizduoju į savo ateitį. Linkusi gilintis, analizuoti save ir viską daryti pati. Mano kūnas yra mano draugas, turiu daug gyvybinės energijos, galėčiau būti ilgaamže. Intelektu nesiskundžiu, moku valdyti informaciją ir turiu pedagoginį talentą. Gyvenime kylančių kliuvinių priežasčių reikėtų ieškoti vaikystėje, todėl turėčiau šviesinti savo prisiminimus, rasti daugiau dėkingumo ir meilės tėvams. Kažkas pasakytų, kad tai gali tikti bet kam.

Tačiau įžvalgos, kurias išgirdau, man labai rezonuoja. Neturėjau išankstinės nuomonės apie šio metodo patikimumą, tačiau jausmas tikras. Viskas kaip ant delno – tai, ką nujaučiau turinti, ir tai, ko trūksta.

Pamačius Brigitos pavyzdžius, norisi tęsti eksperimentus. Pirmai pradžiai, kol bus prieita prie norimų pokyčių formulavimo, rekomenduojama nupiešti 21 fraktalą. Pagalvoju sau, kad noriu piešti po vieną kasdien. Kam man toks intensyvumas? Negaliu atsakyti – intuicija taip sako. Мan tai įdomiau, nei lieti žodžius dienoraštyje. Beje, neuromokslininkai teigia, kad 21 d. reikalinga susikurti naujiems neuroniniams ryšiams mūsų smegenyse.

Kitas momentas, kai apžiūrinėjau visų dirbtuvių dalyvių fraktalus, pastebėjau, kad žmonės yra daug ryškesni, nei atrodo išoriškai – piešinį susiejus su konkrečiu žmogum kilo nuostaba, koks kiekvienas yra įdomus ir įvairiapusis. Gal ir banaliai skamba, bet fraktalinis piešinys – tarsi abstrakti kalba, kuria kalba mūsų psichika, o gal ir siela.

Kaip ir įtariau, fraktalai mane labai užkabino, todėl iš karto ėmiausi piešti 21 piešinio ciklą. B.Paulauskienės knygos skaityti prieš tai nenorėjau – galvojau, kad imsiu piešti tendencingai. Vėliau pasirodė, kad tai buvo klaida.

Piešiau praktiškai kiekvieną dieną – nuo to prasidėdavo mano rytas. Ne visada pavykdavo vienu prisėdimu nuspalvinti visą fraktalą, tačiau atsitraukti tikrai buvo sunku. Tik ciklo pabaigoje buvo vienos ar kelių dienų pertrauka.

Kai susitikau su Brigita aptarti ciklo ir tolimesnių veiksmų, iš karto gavau pastabų, kad nusižengiau taisyklėms. Nes maždaug 7 mano piešiniai buvo atlikti su meninėmis intencijomis – linija kūriau realius pavidalus ir spalvomis ryškinau tam tikras formas. Korekciniame cikle to neturėtų būti.

Be to, nors spalvinau ant gan kieto stalo, matėsi faktūra – galbūt dėl pačių pieštukų kokybės, gal dėl per mažo kruopštumo. Nors Brigita sakė, kad atrodo padaryta pakankamai atidžiai, bet aš jaučiausi biški pachaltūrinus. Pasak mokytojos, jei spalva nėra vientisa, terapinis efektas yra silpnesnis.

Kai paklausė, kokie mano įspūdžiai iš ciklo piešimo, ar buvo kažkokių naujų pojūčių, įvykių, supratau, kad būtų buvę gerai greta piešimo pildyti dienoraštį. Mat mano galvoje nuolat vyksta visokie pokyčiai, aš stebiu, analizuoju ir nuolat kažką atrandu, suvokiu. Taigi tas laikotarpis bendrame kontekste neišsiskyrė. Galbūt žmonėms, kurie neskiria laiko pabūti su savo mintimis, viskas būtų akivaizdžiau.

Apibendrinimą Brigita pasakė ne iš karto, o jis nuskambėjo taip: dar nemačiau, kad iš pradžių viskas būtų gerai, o piešiant ciklą reikalai taip susikomplikuotų. Matant mano pirmus piešinius – drąsiai būtų galima samdyti kaip gerą darbuotoją, o pagal paskutinius – jau nė už ką tokios nesamdytum. Gerai, kad samdomo darbo šiuo metu ir neieškau.

Žodžiu, kadangi žinojau, kad cikle turi būti kuo skirtingesni piešiniai – drąsiai eksperimentavau su linijomis – paišiau aštrius kampus, užsiciklinusius priraizgymus, žemyn nusvirusias „pesimistines“ formas, rinkausi man mažiau pasitaikiusias ir nelabai mėgstamas spalvas, nes nuo 6 piešinio nebesilaikiau aklo traukimo principo (tik kai pabosdavo rinktis). Taigi piešiniuose išlindo piktos būdo savybės, atsirado probleminių dėmių.

Šiaip svarbiausia yra tendencijos, o mano „šizofreniškam“ cikle nebuvo lengva jas įžvelgti. Bet vis dėlto tam tikri dalykai išlindo, pvz. pasikartojanti raudona traumos dėmė vaikystės periode – tačiau, kadangi ji pasirodo ne apatinėj įžeminimo, o įkvėpimo daly, tas reikalas mane ne nusodino, o davė postūmį. Ne veltui mėgstu sakyti, kad aš gyvybingas padaras – manęs taip lengvai nepribaigsi.

Kaip visada ir visiems, yra neišrištų reikalų su mama. Matyti ir dviprasmiškas „vaikų klausimas“, kuriame ir laimė, ir baimė. Paskutnis mano piešinys buvo pavadintas „sprogimu“, nors naiviai piešiau kažkokią gėlę, spalvinau vaivorykštės principu. Spėju, kad nemažai dalykų, kurie galėtų išgąsdinti, liko ir nepasakyta. Gal labai neišsigandau, bet grįžusi išrašiau savo pojūčius sąmonės srautu. Kol kas joks realus sprogimas neįvyko. Beje, Brigita sako, kad yra naujesnė nei knygoje aprašyta sąmoninga korekcinių piešinių atlikimo metodika – ji laikoma efektyvesne už intuityvų būdą, kurį naudojau aš.

Tačiau perskaičiau Brigitos knygą apie fraktalų terapiją ir aiškiai supratau savo klaidas. Vėl užsimaniau piešti ir spalvinti fraktalus. Kadangi nuo paskutinio ciklo piešinio buvo praėję bent dvi savaitės, jo tęsti nebegalėjau. Buvau pasiruošus pradėti iš naujo. Pirmas piešinys spalvinosi jau visai kitaip – gavosi sodrus, spalvos vientisesnės, mažiau prilipęs prie praeities nei pirmasis. Tačiau pamačiau ir sutapimų – iš tiesų fraktalo neapgausi – matyt, tam tikri dalykai yra tiek fiksuoti, kad tam tikrose vietose matyti panašios formos, spalvų deriniai.

Tačiau Brigita pasakė, kad fraktalų ciklas galioja metus ir dabar nerekomenduojama kartoti. Taigi pabandžiau nusipiešti emocinį portretą. Pagalvojau, kad pakaks 10 taškų, susietų su mano savybėmis, tačiau kai reikėjo jungti, sunerimau, kad nieko suvokiamo nesigaus. Bet gavosi visiškai netikėtas dalykas. Pasinėriau į visokeriopas sąsajų interpretacijas – Brigita mane atšaldė, kad dėmesį reikia kreipti į nederančius, išsišokančius dalykus. Na, taip – kyšo tas kategoriškumo ragas mano kaktoj Bet užtat iš to kilo bent dvi kūrybinės idėjos, kurias nekantrauju realizuot.

Dar pradėjau sveikatinimosi ciklą – jame reikia daug žalios spalvos, kuri man aklai renkantis dažniausiai iškrenta pirmoji ir dažnai kartojasi. Turiu labai konkrečią problemą, bet niekas nežino, kiek piešinių reikia jai išspręsti. Taigi kol kas tiesiog mėgaujuosi, nors piešiniai gaunasi gerokai panašūs, taigi gali ir nusibosti. Bet bus matyt.

Fraktalų piešimo seminaras su Brigita Paulauskiene vyks kovo 4 d. Smulkesnė informacija internetinėje svetainėje www.joga.us, FB paskyroje „Spalvų miestas“ arba el. paštu spalvumiestas@gmail.com

Straipsnį parengė tinklaraštis Strelkabelka.lt, kurio paskyros socialiniuose tinkluose: https://www.facebook.com/strelkabelka.lt/ ir https://www.instagram.com/strelkabelka.lt/