Baltas, juodas ir pilkas elgesys

Pasaulis ir antipasaulis

Mūsų visata sukurta pagal ašigalių principą. Tarp teigiamų ir neigiamų ašigalių susiformuoja energetiniai laukai iš kurių ir susidaro pasaulis. Pasaulyje nėra nieko kieto, sustingusio, pastovaus. Viskas keičiasi, teka, gimsta iš naujo, vibruoja, transformuojasi, iš vienos būklės pereina į kitą. Mūsų pasaulis, visata sąlyginai vadinamas „Baltuoju pasauliu“. Jis turi antipodą – antipasaulį, antivisatą, sąlyginai vadinamą „Juoduoju pasauliu“. Klasikinė monada In – Jan simbolizuoja ne tik moterišką – vyrišką priešingybės porą, bet ir mūsų visatos ir antivisatos struktūrą, kartu sudėjus. Baltas kablelis – tai mūsų pasaulis, juodas – antipasaulis, juodas taškas baltame kablelyje – tai antipasaulio diegimas mūsų Visatoje, o baltas taškas juodame kablelyje – mūsų diegimas Antipasaulyje.

Kokia gi šių taškų funkcija? Jie – plėtros žvalgai ir stimuliatoriai. Mūsų planetoje gyvena 6 % žmonių – Antipasaulio atstovų ir 94 % mūsų pasaulio atstovų. Dauguma žmonių – 88 % turi juodą-baltą elgesį. Kai sakoma „antipasaulio žmogus“, tai reiškia, kad jis turi antipasaulio sielą. Pats jis kilęs iš Antipasaulio, kur kadaise gyveno, o dabar įsikūnijo mūsų pasaulyje, kad toliau evoliucionuotų ir atliktų kažkokią užduotį. Žvalgo funkcija yra tai, kad viską, ką šitas žmogus mato, jaučia, išgyvena mūsų planetoje, iškart perduodama į Antipasaulį. Abiem pasauliam reikalinga informacija apie kito priešingo pasaulio vystymąsi. Tą patį daro mūsų atstovai Antipasaulyje.

Baltųjų ir juodųjų žmonių požiūris į gyvenimą skiriasi, kitokia ir energijos sistema, pasaulėjauta. Jeigu iš mūsų pasaulio, pavyzdžiui, iš visos planetos pašalintume visus juoduosius, tai harmonija greitai dingtų. Visiems būtų vienodai gera, ramu, bet sustotų žmonių evoliucija. Pats vystymasis vaizduoja energijos tekėjimą, o tekėjimui reikalingi poliai, poliškumas, poros priešingybės, jėgų ir idėjų kova. Bet jeigu mūsų pasaulyje antipasaulio energijos būtų virš 6 % (iki 50 %, 60 %, 80 %), tada žmonės būtų nelaimingi, pamirštų savo prigimtį, ryšį su siela, jie būtų įtraukiami į demonišką kovą. Pasaulis kaip tik ir yra tokioje padėtyje.
Kai mūsų pasaulio atstovai papuola į juodąjį kablelį, tai jie taip pat veikia vietinius gyventojus, šiek tiek suglumina juos. Įsivaizduokite pasaulį, kur pagrindinė stichija yra ne meilė, o kažkas tarp ugnies ir aistros. Ten viskas įtempta, persmelkta kovos dvasia. O baltieji skleidžia atsipalaidavimą, ramybę, taikingumą.

Juodųjų ir baltųjų vidinė būklė

Baltųjų vidinę būklę galima aprašyti maždaug taip: tai ramūs, neaktyvūs žmonės, kuriems pakanka gyvybės energijos, nes jie laisvai mainosi ja su mus supančia gamta. Baltiesiems žmonėms gera gamtoje, jie nemėgsta, kai juos trukdo, verčia kažką daryti.

Juodųjų vidinė būklė kaip tik yra priešinga: juos kažkas trikdo, stumia į priekį, verčia aktyviai veikti aplinkinius žmones, siekti valdžios ir šlovės. Kai jie pasiekia tai, jiems laikinai tampa gera, bet paskui vėl atsiranda kažkoks vidinis diskomfortas, kuris stumia juos į aktyvumą. Koks tai diskomfortas? Juodieji negali gauti pakankamai gyvybės energijos iš mūsų gamtos. Todėl juodiesiems ir tenka traukti reikalingą energiją iš žmonių, o ne iš gamtos. Todėl jie veikia kitus, diegia jiems savo įstatymus, stichijas, savo pasaulėžiūrą, aistras, norus. Jeigu jiems tai pavyksta, aplinkiniai žmonės pradeda maitinti juoduosius tokiomis emocijomis kaip aistra, troškimas, išdidumas, susižavėjimas, baimė, pyktis, irzlumas, aistringa meilė, pavydas ir t.t.

Baltieji, papuolę į Antipasaulį, daro ta patį. Jiems neužtenka gyvybės energijos, tenykštė gamtos energija yra kitokia, ir tam, kad išgyventų, baltieji pradeda atpalaiduoti juoduosius, teigia jiems kad ramybė, tyla, palaima yra tai, kuo reikia gyventi, kad tai atneša laimę ir pasitenkinimą. Mes sakome: baltieji – geri, o juodieji – blogi, tačiau gamtoje taip nėra, juk antipasaulio žmonėms mes kaip tik esame juodieji, o jie save vadina baltaisiais.

Baltieji ir juodieji gamtoje ir sociume

Įsivaizduokite XIX amžiaus vidurio kaimą. Jeigu ten gimė baltasis, jis su pasitenkinimu dirbs laukuose, gaudys žuvį, rinks miške grybus, uogas, dirbs sode ir darže. Supančios energijos maitins jį. Bet ką gi daryti juodajam, jeigu jis gimė valstiečio šeimoje? Jis būtinai sieks tapti seniūnu, galbūt pabandys prekiauti. Jis bendruomenėje turi užimti tokią padėtį, kad nuo jo kas nors priklausytų ir taip teiktų emocinę energiją.

Dabar išnagrinėsim miestą. XX a. pabaigoje mūsų planetos gyventojai pajuodėjo 80 %. Sociumas, kokį mes dabar matome, beveik visose šalyse juodas. Sociume garbinama valdžia, galia, turtas ir t.t. Juodieji čia jaučiasi lyg „žuvys vandenyje“ – jiems artima karjera, kova už gerbūvį ir energiją. O baltiesiems nesinori kilti aukštyn hierarchijos laiptais, gyventi kovos ir konkurencijos pasaulyje. Jie labiau linkę į ramų atlikėjo, o ne valdančiojo vaidmenį. Dažnai užsiima laisva kūryba, muzika, tapyba, amatu.
Energetiniai principai, sudarantys baltųjų ir juodųjų elgesio pagrindą.

Energetinis baltųjų principas: „Svetimo man nereikia, o savo – neatiduosiu“. Pavyzdžiui, ateina baltasis pas ką nors į svečius ir sėdi ramiai. Pasakys dvi-tris frazes ir vėl sėdi ramus. Jam gera, jam nereikia aplinkinių žmonių energijos, jis žvalgosi, stebi žmones, patalpas, geria arbatą. Jeigu jį kažko paklausi, jis atsakys, pasidalins savo nuomone ir vėl sėdės ramus. Jis neima svetimos energijos ir neatiduoda savos.

Ateina į svečius juodasis. Jis iškart žiūri, kaip jį čia sutinka, gerbia ar ne, ar atsižvelgia į jo nuomonę, laiko autoritetu. Jis pradeda šnekėti, ir ne šiaip šnekėti, o daryti įspūdį. Jis papasakos pačias šviežiausias, įdomiausias naujienas, anekdotus, apkalbas. O gali papasakoti apie save, apie darbą, pasiekimus, įdomias problemas, užmegs ginčą, diskusiją, išdėstys savo argumentus ir pasistengs laimėti ginčą. Juodasis daugiau kalbės apie tokius dalykus, kurie jaudina žmones: apie pinigus, seksą, meilę, politiką – apie ką tik nori, jis visame gerai gaudosi ir gali sublizgėti savo žiniomis, kurios kelia jo autoritetą. Tokioje “demonstracijoje” žmonės ir atiduos energiją, prisimins jį kaip įdomų, ryškų žmogų, paskui prisimins jį ir toliau atidavinės jam energiją. Iš čia ir išplaukia energetinis juodųjų elgesio principas: „Duoti daugiau, kad paimtum dar daugiau“.

Baltieji ir juodieji mokytojai, jų mokymo metodai

Baltųjų mokytojų elgesį charakterizuoja mažas susidomėjimas rezultatu ir efektyvumu. Mokinių energija jiems nereikalinga, ir didelio altruizmo jie irgi neturi, nes kuo daugiau altruizmo, tuo žmogus arčiau pilkųjų. Paprasto pedagoginio proceso metu mokykloje, mokslo įstaigoje, baltasis pedagogas ramiai dėsto dalyką, ir kurie mokiniai įsisavina žinias, tie įsisavina, o kurie ne – čia jų reikalas. Mokinys, kad taptų specialistu, turi pats mokytis – naudoti savo energiją, savo susidomėjimą ir būtinumo pojūtį.

Baltojo dvasinio mokymo pavyzdys: sėdi mokytojas ir medituoja, ateina jaunuolis ir prašo jį mokyti. Mokytojas sako jam kokį nors posakį/aforizmą ir siunčia apgalvoti jo prasmę. Mokinys kažkur gyvena, kažką valgo, galvoja ir ateina po dviejų dienų. Jis pradeda pasakoti mokytojui savo supratimą, o tas paima pagalį ir muša jį. Kokia šios praktikos prasmė?

Pirma – tikrinama kantrybė ir noras mokytis
Antra – mokinys pripranta prie savo žodžių atsakomybės
Trečia – jam parodo, kad laiką, kurį meistras, atitrūkęs nuo savo reikalų ir meditacijos, pašvenčia mokymui, reikia gerbti ir vertinti, o ne gaišti samprotavimams.
Ketvirta – jaunuoliui parodoma, kad jeigu jis nori mokytis, jis pats turi pasirūpinti savo gyvenimu.

Juodųjų mokytojų elgesį charakterizuoja didelis susidomėjimas mokymo efektyvumu. Jiems reikalinga savo mokinių, tų mokinių mokinių ir t.t. energija. Taipogi jie gauna energiją iš visų, kurie garbina jų mokymą. Juodasis pedagogas įkvepia mokiniams savo mokymo tikrumą, patikimumą ir nepakeičiamumą.

Perduoti žinias juodųjų metodu, reiškia papasakoti viską iki galo. Toks metodas gamina robotus. Dauguma žmonių patiklūs, nesupranta juodųjų būdo ir nemoka mokytis taip, kad perimtų žinias ir, pasibaigus mokslams, išeitų. Jeigu mokytojas juodasis, mokslų gale būtinai įvyks kova su juo. Mokslas baigiasi, kai mokinys nori palikti mokytojo valdžią ir autoritetą. Juodajam mokytojui tai reiškia energijos, kurią augantis mokinys atiduoda, praradimą.

Pavyzdys iš įprasto gyvenimo. Tarkim, jūs mokėtės institute, kur dėstė profesorius, kurį jūs garbinot kaip savo mokytoją. Jums patikdavo šitas žmogus, jūs buvote susižavėję jo žiniomis ir asmenybe, o jis buvo juodasis.  Praėjo metai, jūs vystėtės, profesorius seniai mirė, o jūs pradedate pervertinti savo pasaulėžiūrą. Kai savo mintyse pasieksite pagrindinę profesoriaus mokymo šaknį, pajausite, kad užmiegate arba pradedate nervintis, atsiranda neaiškios baimės. Kas tai? Tai ir yra kova.

Mokytojas mirė fiziškai, bet jis dar yra Žemės astraliniame kūne ir vis dar gauna energiją iš savo pasekėjų, jo darbų skaitytojų. Jis pradeda veikti jus tiesiai iš astralo, kad neatsisakytumėte jo pažiūrų, ir jis neprarastų energijos.

Baltieji mokytojai paprastai lengvai paleidžia mokinį, nebent šis kažką pažadėjo, bet neištesėjo. O juodieji kovoja iki galo.

Gamtinis ir socialinis žmogus

Gamtiniais žmonėmis vadina tuos, kurie glaudžiai susiję su Žemės gamta, gyvena pagal jos įstatymus, maitinasi gamtos energijomis, ir pasąmonėje mažai priklauso nuo bendruomenės. Afrikos, Amerikos ir Azijos genčių gyventojai dažniausiai gamtiniai žmonės, nes jie susiję su miškais, kalnais, upėmis, garbina gamtos būtybes, dažnai bendrauja su jomis. Indėnai pagal savo įstatymus pakankamai “juodi”. Jie labai mėgsta puošnumą ir šlovę, jie pilni pasididžiavimo ir karingumo, bet dėl jų gyvenimo aplinkos, jų ryšys su Žemės gamta išliko, ir jie yra labiau gamtiniai, negu tos pačios Amerikos miestiečiai.

Socialiniu žmogumi vadiname tą, kuris maitinasi žmonių ir astralinių bendruomenių energija, jis beveik nesusijęs su gamta ir gyvena visiškai pagal sociumo, kuriam jis priklauso, įstatymus. Tai gali būti ir darbininkas ir ministras. Tokių žmonių miestuose dabar dauguma. Ryte socialinis žmogus klausosi radijo, skaito laikraščius. Dieną dirba gamyboje arba įstaigoje ir bendrauja su žmonėmis. Vakare jis ilsisi, žiūrėdamas televizorių, arba eina į kavinę, į svečius. Socialinis žmogus galvoja apie malonumus, karjerą, mokslus, meną, pinigus, žmonių problemas. Jis paprastai siekia užimti kuo aukštesnę padėtį visuomenėje, kad gautų daugiau energijos iš žmonių ir iš astralinės bendrijos, kuriai jis priklauso.

Nenaudėlis ir rijikas

Bendraudamas su žmogum, nenaudėlis išmeta ant jo emocingą, audringą, sprogstamąją, džiugią arba agresyvią, bet pakankamai aistringą energiją, kurią sąlyginai vadiname juodąja. O bendravimo metu jis ketina iš kitų gauti ramesnę, minkštesnę, taikingą emocinę energiją, kurią sąlyginai vadiname baltąja.

Rijikas daro viską atvirkščiai. Jis elgiasi taip, kad aplinkiniai mestų jam aistringą energiją, kurios dėka jis gyvena. Jis daro tai dėka atsiradimo pas žmonių nerimo, džiaugsmo bet po truputi. Šios energijos jam pilnai užtenka, skirtingai nuo juodojo, kuris daro ta patį, tik dideliais kiekiais.

Gyvenime reikia išmokti matyti nenaudėlius ir rijikus, suprasti jų natūrą, neįsižeisti ant jų, nereikalauti, kad jie pasikeistų – tai labai sunku ir įmanoma tik besivystančioms būtybėms. Reikia išmokti bendrauti su visais būtybių tipais nejaučiant diskomforto.

Gyvenimas porose

Baltasis su baltuoju gali gyventi harmonijoje, bet jie vystysis lėtai
Baltasis ir juodasis poroje gali gyventi, jeigu bendrą gyvenimą supras kaip vertybę (meilė, vystymasis), bet juodasis negali gauti energijos iš partnerio, todėl jam reikalingas “maitinimasis” iš kitų žmonių.

Rijikui su baltuoju gyventi yra sunku, nes baltasis jo nematina. Pora nestabili.
Baltasis ir nenaudėlis gyventi gali, nes nenaudėlis ras, kur numesti energiją, netgi jeigu partneris jos nepriims.

Juodasis ir rijikas gali gyventi, bet juodajam reikia imti energijos iš pašalies ir dar dalintis su rijiku. Taip gali atsitikti, jei juodasis myli rijiką.

Juodasis ir nenaudėlis sutaria puikiai – nenaudėlis maitina juodąjį.
Juodasis ir juodasis – normali pora, jos viduje nuolat vyksta kova už lyderio pozicijas ir energiją, be to, jie abudu gauna energiją iš žmonių.

Nenaudėlis su nenaudėliu gali gyventi, bet jie tai pykstasi, tai džiaugiasi (italai, gruzinai).
Nenaudėlis su rijiku – stabili pora.
Abu rijikai – beviltiškas variantas. Jiems visiškai nėra kuo pasikeisti ir jie negali gyventi poroje.
Pilkieji.

Bet kokioje situacijoje pilkasis galvoja ne tik apie savo, bet ir apie kitų sėkmę, be to, jis ne tik galvoja, bet ir dalinasi savo energija, lėšomis, daiktais, meile, dėmesiu. Kuo daugiau jame „pilko“, tuo daugiau kažko tenka kitiems žmonėms. Dažnai būna, kad jis daug investuoja į savo šeimą ir sako: „aš gi viską darau dėl jų, kad jiems būtų gera“.

Juodajam reikia, kad jį mylėtų už tai, ką jis daro, o pilkasis gyvena savo meile kitiems. Tai ir yra pagrindinis pilkųjų skiriamasis bruožas – neįpareigojanti meilė kitoms būtybėms. Jis myli, ir kai ši vibracija eina per jo širdį, jis atiduoda ką nors, visiškai nesirūpindamas apie pasekmes ir požiūrį į jį. Pilkasis nesavanaudiškai duodamas kažką niekada negauna padėkos, garbės, šlovės, pinigų, susižavėjimo ir t.t. O jeigu ir gauna, tai žmonės patys duoda, jis pats to nesiekia.

Pavyzdžiui, žmogus lankosi kokioje įstaigoje ir ten nueina į tualetą. Atlikęs “atsakingus darbus” jis pamato, kad klozeto bakelis sulaužytas. Baltasis eina sau ramiai toliau. Juodasis skundžiasi budinčiam sargui, pyksta už prastą aptarnavimą, gali net nueiti pas viršininką – žiūrint koks juodasis. Pilkasis bando pataisyti bakelį. Pilkasis, keičiantis aplinkybėms, gali tapti ir juoduoju, ir baltuoju, ir nenaudėliu, ir rijiku, ir gamtos žmogum, ir socialiniu žmogum.

Parengė:
Viačeslavas Jurkin
(jogos praktikas, instruktorius)

Naudotas šaltinis:
all-yoga.ru