Dailės terapija ir kūrybiškumo svarba

Dailės terapija – kūrybinis procesas, kuris įtraukia ir padeda stiprinti vidinį pasaulį, išgyventi ir priimti savas problemas. Kaskart kalbant apie dailės terapiją susiduriama su klausimu, o kas joje jau tokio yra, kad būtų galima sakyti, kad tai tikrai terapija? Kokie sudedami elementai ją skirią nuo dailės pamokos?

Visų pirma, svarbu suprasti, kad spalvinimo knygelės, dailės pamokos, edukaciniai užsiėmimai, ilgi pasibuvimai su kūrėjais, kurie dalinasi savomis patirtimis nėra dailės terapija, tai įvairios kitos formos, kurios leidžia geriau priimti meną ar pasitelkiant meną padeda įsitraukti į sociumą. Dailės terapijoje yra terapeutas, kurio dėka sukuriamas terapinis ryšys, sukuriamos saugios erdvės terapijai ir taip pradedamas formuoti trinarių santykių (klientas, piešinys, terapeutas) terapinis procesas. Kitas itin svarbus elementas, kurį ir norisi plačiau aprašyti – kūrybiškumas, kūryba ir pats vaizdinys/piešinys.

Kūrybiškumas yra asmeninio augimo, pokyčių, savęs pažinimo ar net reabilitacijos išraiška. Psichologai ir mokslininkai dažnai nesutaria siekdami sistemingai apibrėžti kūrybiškumo sąvokos, nes dalis tyrėjų kūrybiškumą suvokia kaip duotybę visiems asmenims, o kiti – kaip retą dovaną. Kūryba dailės terapijoje – vidinė visų asmenų raiška.

Meno, kūrybiškumo ir vaizdinio klausimus lietęs filosofas A. Schopenhauer yra sakęs: „Meno paskirtis – kurti tokią „estetinę iliuziją“, kuri išlaisvintų žmogų iš „valios gyventi“ vergijoje. Menas – ne tik išsivadavimas ir metaforinės kalbos dalis, tačiau ir asmens psichologinių būsenų įvairumo rodymas, reprezentavimas – natūralus ir įgimtas vyksmas.“

XX a. pr. Freudas tikėjo, kad būtent kūrybiškumas gimsta vidiniuose žmogaus konfliktuose, jo prasmė ir pagrindinė funkcija – išspręsti vidinį konfliktą. Jis teigė, jog kūrybiškumas gali padėti išlaisvinti ir išlaisvina užslėptas žmogaus fantazijas, norus, nusivylimus. Freudo teigimu visi šie užslėpti išgyvenimai transformuojasi į meno kūrinį, kuris, vidinio asmens kūrybiškumo dėka, virsta apčiuopiamu ir regimu objektu, t.y. kūrybiškumas ir vidiniai turiniai įgavę pavidalą – lengviau priimami.

C. G. Jungas tikėjo, kad kūrybiškumas susiformuoja dviem aspektais: psichologiniu ir  įsivaizduojamu (visionary). Psichologiniu aspektu, kūrybinė raiška atspindi tai, kas mus supa.  Įsivaizduojamas aspektas Jungą skatino pažvelgti kiek giliau į kūrybiškumo sąvoką. Jis tikėjo, kad kūrybiškumas žmoguje formuojasi itin giliuose jo sluoksniuose, t.y. kolektyvinėje pasąmonėje arba toje vietoje, kurioje „gyvena“ archetipai. Jis teigė, jog kūrybiškumo procesas suveikia tuomet, kai vyksta archetipų ir meninės raiškos sąjunga. Kūrybiškumas – universali žmonijos kalba.

Nuo išsakytų Freudo ir Jungo pozicijų kūrybiškumo klausimu, kurios buvo daug platesnės, nei minima šiame tekste, visuomenėje jau tapo priimta pozicija, jog kūrybiškumą turi visi ir visi gali pasitelkti įvairias kūrybos formas savo vidinei raiškai. Kūrybiškumas dažnai traktuojamas kaip neišnaudota potenciali galimybių forma, kuri gali įnešti unikalumo į asmens egzistenciją. Tai gali būti ir impresija, ir naujos asmeninės įžvalgos, idėjos, ir pasąmonės turiniai, kurie iš pradžių gali atrodyti padriki ir niekaip nesusiję, ir naujos vidinės patirties įsisąmoninimas.

Kūrybiškumas taip pat apima ir spontaniškumą, žaismingumą, vaizduotę, motyvaciją, originalumą, saviraišką, išradingumą, skirtingą nuo kitų požiūrį bei intuiciją. Dalis autorių apžvelgtoje literatūroje teigia, jog kūrybiški žmonės yra laisvesni, emocionaliai išraiškingesni, nuotykių ieškotojai, nebijantys rizikuoti. Akivaizdu, kūrybinio proceso metu nyksta ribos tarp realaus ir įsivaizduojamo pasaulio, pagrindinis mediatorius, jungiantis du polius – kūrybinė raiška.

Kaip sako humanistinės psichologijos atstovas Rogersas: „Kūrybiškumas yra mūsų galimybė ir erdvės savęs aktualizavimui. Tai leidžia gyvenimą paversti prasmingesniu, suteikti jam daugiau galimybių, taip geriau pažinti save ir sukurti naujų gyvenimo potencialų“.  Kūrybiškumas skatina ir norą kurti. Kūrybinis procesas ne tik ugdo anksčiau minėtas kūrybiškumo skatinamas savybes, bet ir leidžia kalbėti vaizdinių kalba.

Dailės terapijoje kūryba ir pats kūrybiškumas, kaip jau žinote, yra vienas iš svarbių terapinio proceso elementų. Nors kūrybos proceso suvokimui yra skirta daug teorijų, tačiau dalis dailės terapeutų teigia, jog šiuo metu tai geriausiai apibūdina šios stadijos:

1. Pasiruošimas (priemonių pasirinkimas ir idėjos generavimas).
2. Inkubacija (įsitraukimas į procesą).
3. Iliuminacija (proveržio ir pasiekimo jausmas).
4. Verifikacija arba užtvirtinimas (paskutiniai potėpiai arba pakeitimai).

Tai nusako kūrybos procesą ir puikiai pagrindžia idėją, jog kūrybinis procesas nėra vienalytis reiškinys. Dailės terapijoje kūrybinis procesas dar apibūdinamas kaip procesas, kuris gydo. Toks teiginys jau nebestebina ir nebekelia papildomų diskusijų, nes kūrybiškumo procesas itin panašus į terapinį procesą. Jų junginys – dailės terapija, iškelia tą patį tikslą – padėti spręsti problemą, ieškant naujo sprendimo, naujų minčių, jausmų ir pan.

Terapinis procesas, terapinis darbas klientui kuriant ir analizuojant savo piešinį yra erdvė ir patyrimų laukas, kuriame jis gali susitikti su savimi be jokio smerkimo tik su vidiniu kūrybiškumo potencialu.

Pirmoje stadijoje – pasiruošimo – vyksta itin svarbūs momentai. Kūrėjas (asmuo dalyvaujantis dailės terapijoje) renkasi erdvę, kurioje ims kurti, renkasi dailės priemones, kuriomis kurs ir renkasi popierių (formatas, kokybė) ant kurio užgims nauji, dar niekam nematyti turiniai. Dailės priemonių ir popierių pasirinkimas jau neša savo žinią tiek dėl savo turimų techninių savybių, tiek dėl galimo efekto terapiniame procese.

Akivaizdu, kad gynybiškai nusiteikęs kūrėjas nepuls kurti guašu, akvarele ar kitomis sunkiai kontroliuojamomis priemonėmis, jis greičiausiai dėl noro jaustis saugiai kurs pieštukais. Histrioniškas asmuo dėl asmenybės ypatumų greičiausiai procese pasitelks lengviau dramą sukeliančias priemones (akrilas, aliejiniai dažai ir pan.). Popieriaus kokybė – svarbus pradžios dėmuo. Kūrėjas nepasitikintis savomis jėgomis greičiausiai nenaudos kokybiško popieriaus, naudos vieną iš prastesnių.

Antroje stadijoje asmuo įsitraukia į procesą. Dažnai terapiniame procese tai vienas iš sunkiausių momentų, nes tuščia erdvė kelia nežinią ar baimę. Dalis terapeutų analizuodami pačios kūrybos pradžią mini, jog tas momentas, kai asmuo turi prisiimti atsakomybę ir tarsi rizikuoti yra sudėtingas, nes tai asmens valios ir gebėjimo valdyti situaciją ir joje reaguoti, realus atspindys.

Trečioje stadijoje dailės terapijos procese, kai kūrybinis procesas būna įsibėgėjęs, asmuo pasiekia pasitenkinimo ar proveržio jausmą. Turima omeny, kūrybinio proceso paskatintas asmuo tarsi prislopina instinktyvią gynybą ir leidžia sau kurti taip, kaip jam išeina, kaip jam norisi. Susiliejimas su duotuoju „čia ir dabar“ momentu, kuris ir sukuria pasitenkinimo ar proveržio jausmą.

Ketvirtame etape, stadijoje kiekvienas kuriantis tarsi vėl įsižemina ir jau pakankamai sąmoningai sudeda „taškus ant i“ arba deda paskutinius potėpius ar štrichus, kurie apjungia visus elementus į vienį arba jį papildo. Taip kūrėjas tarsi užtvirtina savo sukurto kūrinio pabaigą ir atsitraukia nuo jo, leisdamas jam funkcionuoti kaip savarankiškam objektui – kūriniui.

Visi kūrybos etapai dailės terapijoje neša kūrybiškumo skatinimą. Dailės terapijos klientai nuolatos skatinami kūrybiškai mąstyti, spręsti kūrybinius iššūkius kūrybiškai ir t. t.

Dailės terapijoje kūryba neturi estetinės paskirties, tam nėra keliamo jokio reikalavimo, tačiau norisi grįžti prie anksčiau minėtos A. Schopenhauer‘io minties ir jai pritarti, remiantis dailės terapijos, kaip savarankiškos disciplinos, koncepcija. Kūrybiškumas dailės terapijoje tikrai suteikia galimybę asmenims išsilaisvinti iš kasdienės „vergijos“, susiformuotų taisyklių ar ribų. Kūrybinis procesas dailės terapijoje – laukas, kuriame visi gali sau leisti klysti, atrasti, patirti, išbūti.

Vaida Adomaitienė | Technologijos.lt
Iliustracija: Alirio García Diseño Gráfico

Literatūros sąrašas

1. Arthur Schopenhauer, Pasaulis kaip valia ir vaizdinys, Vilnius: Margi raštai, 2012
2. Catchy Malciody, Art therapy sourcebook, New York, 2007
3. David Erdwads, Art therapy, London, 2004
4. Frank Barron, Creatitvity and personal freedom, New York
5. Judith Aron RUbin, Approaches to art therapy, Great Britain: Routledge, 2001
6. Lisa D. Hinz, Expressive therapies continuum, New York: Routledge, 2009

Iliustracijos

1. V., dailės terapijos proceso kūrinys, popierius, pastelė, sangina, 45 x 32 cm.
2. V., dailės terapijos proceso kūrinys, popierius, pastelė, anglis, akmuo, 45 x 32 cm.
3. A., dailės terapijos proceso kūrinys, popierius, pastelė pieštukai, 21 x 21 cm.
4. J., dailės terapijos proceso kūrinys, popierius, vaškinės kreidelės, 21 x 29 cm.