Psichologė apie meno terapiją: spalva yra pojūtis
Psichologijos veiklos praktikoje vis dažniau taikoma dailės terapija. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto (SMF) Sveikatos psichologijos magistrantūros studijų absolventė Agnė Tarbejevaitė su kolegomis veda meno terapiją vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų grupėms.
Psichologės teigimu, Priklausomybės ligų centro vaikų ir jaunimo skyriuje pagrindinė užsiėmimų funkcija yra padėti jaunimui piešimu suvokti bei išreikšti savo emocijas, paskatinti kalbėti apie skaudžias gyvenimo patirtis, gilintis į save bei kitus. Meno terapiją VDU absolventė taiko dirbdama ir su negalią turinčiais vaikais dienos centre, kur svarbiausia tokios terapijos funkcija yra vaikų saviraiškos skatinimas, smulkiosios motorikos lavinimas, bendravimo vienas su kitu ugdymas kartu kuriant. Agnė Tarbejevaitė dalinasi mintimis apie vieną svarbiausių meno terapijos įrankių – spalvas – ir kokią įtaką jos turi žmonių savijautai.
Kas yra spalva? Ar yra vienareikšmiškas apibrėžimas?
Spalva nėra objektyvus dalykas, kadangi tai yra pojūtis, kurį žmogui formuoja specifinė spalvinės regos sistemos organizacija – tai vaizdinio jutimo bei suvokimo dalis. Žodyne galima rasti, jog spalva taip pat yra objektų ar šviesos šaltinių savybė. Taip pat šiuo terminu nusakoma ir atspalvio vieta spektre. Taigi spalva yra ir pojūtis, kuriuo žmogus gauna informaciją apie aplinką per regėjimą, ir daiktų savybė, suvokiama kaip regėjimo pojūtis.
Ar žmonės spalvas suvokia vienodai? Ar šis suvokimas gali skirtis priklausomai nuo amžiaus grupės?
Kadangi spalva yra pojūtis, tad kaip ir kiti pojūčiai, spalvos yra suvokiamos ne vienodai. Spalvos pojūtį veikia akies jautrumas, mūsų suvokimas, amžius (pvz. senstant mažėja akies jautrumas trumpabangėms spalvoms, todėl jos matomos ne taip ryškiai, naujagimiai skiria tik baltą ir juodą spalvas ir pan.), gyvenimo patirtis, mąstymas. Tyrimai rodo, kad maži vaikai renkasi ryškesnes spalvas, labiau jas mėgsta, vėliau pradeda suvokti ir kitas. Spalvų suvokimui, pasirinkimui turi įtakos ir lytis, berniukai ir mergaitės renkasi skirtingas spalvas kaip savo mėgiamas, tik dar nėra aišku, ar pasirinkimai yra įgimti, ar įgyti. Visgi linkstama prie nuomonės, kad spalvų pasirinkimas yra įgimtas.
Kokia įtaką spalvos daro žmogui, kalbant apie spalvų ir nuotaikų ryšį?
Šiuo metu jau neabejojama, kad spalvos daro įtaką žmogui, jo psichologinei būsenai, nuotaikai. Taip pat pagal spalvas, jų pasirinkimus galima nusakyti žmogaus charakterį, psichologinę būseną. Tam yra skirti psichologiniai testai (iš kurių vienas labiausiai paplitusių – Liušerio spalvų testas). Spalvų įtaka pabrėžiama ne tik psichologijoje, bet ir interjero dizaine, sakoma, kad atitinkamos spalvos gali mus raminti, nuteikti darbui, slopinti, erzinti, slėgti ar net veikti mūsų apetitą. Yra ne viena teorija apie spalvų poveikį žmogui, daugelis galbūt jau yra girdėję apie gydymą spalvomis (kitaip – chromoterapiją), teoriją apie spalvų reikšmes mandalose ir pan.
Aš, kaip psichologė, savo darbe taikanti meno terapijos metodus, nesu linkusi vertinti žmogaus kūrinių, piešinių vien pagal spalvas. Mano nuomone, meno terapija nėra diagnostika ir be paties žmogaus vertinti jo piešinius nėra prasmės. Piešiniai, piešimo būdas, objektai piešiniuose, spalvos gali atskleisti kai kuriuos dalykus apie asmenybę, nuotaiką, emocinę būseną kūrimo metu. Tačiau vienareikšmiškai pasakyti šiuos dalykus vien iš piešinio, kai nematome pačio žmogaus ir neturime galimybės su juo aptarti kūrinio, paklausti, ką jam pačiam reiškia tam tikra spalva, kokias emocijas ji sukelia ir pan., nėra prasminga.
Ta pati spalva vienam žmogui gali sukelti teigiamas emocijas, o kitam ji galbūt sukels kokius nors neigiamus prisiminimus, galbūt ji jam asocijuosis su kažkuo neigiamu ir sukels neigiamas emocijas. Dažniausiai piešiniuose juoda yra interpretuojama neigiamai. Iš tiesų, šia spalva suaugusieji dažnai išreiškia savo neigiamas emocijas, pvz. pyktį, baimę, agresiją, galbūt dėl to ją pamatę vaikų piešiniuose išsigąstame. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad daugelis mažų vaikų mėgsta piešti ryškiomis spalvomis ir tam tikrame amžiaus tarpsnyje dažnai piešiniuose mėgsta naudoti juodą. Tuo tarpu suaugusieji, pamatę vaikų piešinius ir net nepaklausę, kodėl jų vaikas piešia juodai, išsigąsta ir galvoja, kad su juo kažkas negerai. Taip yra todėl, kad suaugę yra linkę absoliutinti spalvų naudojimą, o vaikams iki tam tikro amžiaus spalvos piešiniuose didelės reikšmės neturi ir net gali būti pasirenkamos neadekvačiai, neatitikti realybės (pvz. mėlyna žolė). Tuo tarpu suaugusiųjų piešiniuose neadekvačiai panaudojamos ar niūrios spalvos jau gali rodyti tam tikras emocines problemas, prislėgtą nuotaiką ar pan. Tačiau esmė ta, kad visada, norint iš piešinio kažką pasakyti apie žmogų, pirmiausia reikia išgirsti jo paties interpretaciją.
Kaip veiksmas su spalvomis gali būti naudingas kiekvienam?
Daugelis linkę manyti, kad piešti mėgsta tik vaikai, o suaugusiojo amžiuje kūryba, piešimas nustumiami į šalį. Galbūt taip yra todėl, kad maži vaikai piešdami atsipalaiduoja, leidžia sau piešti tai, ko norisi, nebijo, kad jų piešiniai bus vertinami, jiems tiesiog gera piešti, kurti. Tuo tarpu jau mokykloje vaikai susiduria su piešinių vertinimu per dailės pamokas, o jei piešti „nesiseka“, tai galbūt ir visam laikui to atsisako.
Iš tiesų taikant meno terapijos metodus savo užsiėmimuose, dažnai tenka susidurti su tokiais suaugusiųjų ar net paauglių pasakymais kaip „nemoku piešti“ ar „nežinau kaip tai nupiešti“. Daugelis bijo piešti dėl to, kad bijo įvertinimo, neatsipalaiduoja kurdami, stengiasi nupiešti gražiai, net ir tada, kuomet to nereikalaujama. Susikaustymas dažnai pasireiškia vos kelių spalvų panaudojimu, piešimu tik viena pasirinkta priemone, konkrečių objektų atvaizdavimu, siekiant kontroliuoti savo piešimą. Sudarius atitinkamą kūrybai atmosferą, paskatinus piešti ir kūrinio nevertinant, skatinant visiškai atsipalaiduoti galima pasiekti puikių rezultatų.
Man dar neteko sutikti žmogaus, kuris galiausiai leidęs laisvai sau piešti, atsipalaidavęs kūrybos procese po to pasakytų, kad piešimas jam nepatiko arba sukėlė neigiamų emocijų. Laisvai piešiant, piešimu išreiškiant savo emocijas, vidinius išgyvenimus, kyla noras panaudoti įvairias spalvas, netgi išgauti naujas, maišant jas tarpusavyje. Piešimas veikia raminančiai, žmogus tuo metu turi galimybę pabūti su savimi, išreikšti save taip, kaip galbūt negali padaryti žodžiais. Vien jau saviraiška piešiant yra svarbi ir naudinga kiekvienam, tiek mažam vaikui, tiek pagyvenusiam žmogui. Tuo tarpu piešiant tam tikromis konkrečiomis temomis ir vėliau aptariant kūrinius su jų autoriais, kiekvienam galima padėti geriau pažinti save, savo elgesį, suvokti savo jausmus, geriau suprasti kitus žmones ir iš viso kūrybos proceso pasiimti daug kitų svarbių ir kiekvienam naudingų dalykų.