Dainius Pūras: politikai privalo suprasti, kur glūdi tikroji grėsmė0 (0)
„Politikai turėtų suprasti, kad emocinė gyventojų sveikata yra pats pažeidžiamiausias dalykas. Jei visuomenė yra dvasiškai nesveika – ji neatspari grėsmėms. Tai yra rimtas dalykas, bet sprendimai nėra daromi“, – sako Vilniaus universiteto profesorius, buvęs Lietuvos psichiatrų asociacijos (LPA) prezidentas Dainius Pūras.
Šį kartą #Prognozės2018 rubrikoje – į klausimus apie psichinę visuomenės sveikatą, sustabarėjusią ir 30 metų nekeistą gydymo sistemą bei lietuvių pomėgį „nervus“ gydyti alkoholiu ir vaistais ir tai, kokie buvo 2017 metai bei ko laukti 2018 metais, atsako profesorius, psichiatras Dainius Pūras.
– Kokia yra visuomenės psichinės sveikatos padėtis, gydymo sistema, kaip mes prižiūrime savo sergančiuosius, gydome vaikus, slaugome neįgaliuosius?
– Psichinė sveikata yra ne tik sveikata, tai ir vaikų bei suaugusiųjų globa. Tai labai svarbi sritis, kurioje ilgai laukiame, bet vis dar nesulaukiame proveržio. Lietuvoje yra daug sričių, kur tvarkomasi neblogai, bet mes (psichikos sveikata) esame patyrę sisteminę nesėkmę. Tai sakau be dramatizmo. Tai – ne pinigų, o požiūrio ir politinės valios klausimas. Negalima kaltinti tik šios valdžios, kad ji nieko nedaro, nes visos prieš tai buvusios valdžios taip pat nieko nedarė. Ateina nauja valdžia ir vietoj to, kad ji pasakytų, jog namų darbai neatlikti, prasideda dangstyti. Tokių požymių matau ir dabar. Jokių lemiamų pokyčių 2017 metais neįvyko. Mūsų bėdos trunka jau bene 20 metų. Į psichikos sveikatos sistemą investuojama nemažai, bet ne ta kryptimi, kuria reikėtų. Daugiausiai pinigų atitenka didelėms įstaigoms, tokioms, kaip pensionatai, globos namai. O kita liūto dalis kliūva medikamentiniam gydymui ir gydymui psichiatrinėse ligoninėse.
Tai, žinoma, reikalinga, bet neturėtų būti svarbiausi dalykai. Mes neturime gerai veikiančios bendruomeninių paslaugų sistemos, kad vaikai ir suaugusieji galėtų gauti pagalbą ten, kur gyvena. Pas mus viskas prasideda ir baigiasi vaistų išrašymu ir guldymu į psichiatrines ligonines. Pagalbos, kurios reikia, nėra, o neretai yra pasakoma, kad nesvajokite, kad mes darysime taip, kaip daroma Vokietijoje arba Švedijoje. Įsivaizduokite, kad taip būtų pasakyta kardiologijoje ar pulmunologijoje, jog negydysime žmonių taip, kaip gydo Vakaruose. O štai su psichine sveikata yra kitaip, kaip buvo vaistai, internatai ir psichiatrinės sovietiniais metais, taip ir liko. Dabar ne tik suaugusieji, bet ir vaikai masiškai gydomi psichotropiniais vaistais, nors jų nereikia. Problemos sprendžiamos vaistais ir guldymais į ligoninę. Niekaip nepavyksta padaryti taip, kad sveikatos sistemoje užsidegtų žalia šviesa ir bent dalis pinigų būtų skirta nemedikamentiniam gydymui. Kita didelė problema, kuri egzistuoja Lietuvoje – savižudybės. Galima pasakyti, kad ši problema yra pamažu sprendžiama, bet vyksta ne sisteminės permainos, o pavienių politikų pastangos didinti žinomumą. Tai geri dalykai, bet yra problema, nes net laiku susigriebus gali paaiškėti, kad nėra kur kreiptis.
– Kas šiais metais nuveikta vaikų apsaugos srityje, kur dar reikia pasitempti?
– Tai buvo svarbūs metai. Metų pradžia buvo dramatiška, nes buvo nužudytas mažas vaikas. Kėdainių tragedija labai sujaudino visuomenę ir net Seimo narius, kurie iki tol daug kadencijų ciniškai kartojo, jog nepriims „vaikų nemušimo“ įstatymo. Vasario mėnesį buvo priimtas istorinis įstatymas, kuris uždraudė smurtą prieš vaikus. Tai galima laikyti pergale. Tiesa, pats įstatymas nieko neduoda, jis tik atveria galimybes. Mes turime padėti žmonėms, kad šie išmoktų auginti ir auklėti vaikus nenaudodami smurto. Turėtų įvykti revoliucija, bet tam, žinoma, reikia pastangų ir lėšų. Reikia žmonių, kurie gautų normalius atlyginimus ir dirbtų su rizikos grupės šeimomis. Ši sritis nejuda į priekį. Paskui įstatymą turi „eiti“ daugybė pagalbos būdų. Taigi, vasarį priimtas įstatymas buvo vilties žiburėlis, kuris parodė, kad Lietuva pagaliau subrendo pasakyti, jog negalima smurtauti prieš vaikus. Tiesa, dalykai vyksta lietuviškai lėtai.
– Kokia situacija yra su globos įstaigų pertvarkymų? Ar vaikai bus išvaduoti iš didelių globos namų?
– Globos įstaigų pertvarka vyksta, bet gana sunkiai. Tiesa, yra politinis sprendimas, kad vaikai turi gyventi ne įstaigose, bet šeimose, nors realybė yra kitokia. Dabar vaikai keliami gyventi iš didelės į mažą įstaigą. Apgyvendina butuose, pavadina tai šeimynomis, bet tai nėra tapatu šeimai. Tikslas turėtų būti šeima. Reikia parengti globėjų šeimas, kad šie atsakingai imtųsi globos. Šiuo metu didelės globos įstaigos yra skaidomos į mažesnes ir vistiek pas vaikus konvejeriu vaikšto svetimi žmonės. Tai yra internatinė dvasia, kai vaikais neturi prie ko prisirišti. Čia mes galėtume pasitempti ir pagerinti šią situaciją.
– Ką būtų galima padaryti, pakeisti? Kokius norėtumėte matyti 2018 metus?
– Aš pasisakau už sisteminį ir strateginį mąstymą. Kai mes pradedame atsisakyti vizijos ir daryti simptominius pakeitimus pakliūvame į spąstus. Todėl mes ir turime tokią sistemą, nes trisdešimt metų nejudinome jos. Viskas baigėsi tuo, kad už didžiulius Europos Sąjungos pinigus mes renovavome didžiulius internatus. Mes prarandame pagreitį, pradedame šaipytis iš inovacijų, nes jos nepataiko į mūsų gremėzdišką sistemą, yra atmetamos. Viskas, kas buvo prie sovietų, klesti ir dabar. Todėl, kai sakome, kitais metais padarykime ką nors gero, bet nejudinkime sistemos, tai reiškia tik dar vieno internato remontą. Aš siūlau pradėti remti ir finansuoti tas paslaugas, kurių iki šiol nėra: tęstinį psichologinį, psichoterapinį gydymą. Įveikime stagnatorių pasipriešinimą ir įkainokime nemedikamentinius gydymus. Visame pasaulyje tai yra gerai žinoma gydymo forma, bet pas mus – ne. Lietuvoje vyrauja tradicija „nervus“ gydytis alkoholiu arba vaistais. Kiek tai gali tęstis? Šioje srityje Lietuva niekaip nepereina į civilizuotą sistemą. Politikai turėtų suprasti, kad emocinė gyventojų sveikata yra pats pažeidžiamiausias dalykas. Jei visuomenė yra dvasiškai nesveika – ji neatspari grėsmėms. Tai yra rimtas dalykas, bet sprendimų nėra daroma.
Jurate Važgauskaitė | lzinios.lt