Ginčai poroje – dar viena proga suartėti?

Ginčai poroje gali būti tiek tarpasmeninių, tiek vidinių konfliktų pasekmė. Remiantis geštaltine psichoterapija, problemos kyla dėl neužbaigtų situacijų – nepatenkintų poreikių, neišreikštų jausmų. Tuomet kontakto – atsitraukimo ciklas sutrinka, organizmas praranda spontaniškumą ir gebėjimą patirti ryšį bei jį užbaigti, atsiriboti. Straipsnyje pateikiu kelis pavyzdžius, kaip kontakto sutrikimai iškyla poros santykiuose ir kodėl jie tampa ginčų priežastimi.

Susiliejimas: čia tu ar aš?..

 Suprantama, kad bendraudami poroje, tikimės patirti kuo pozityvesnes emocijas ir išvengti susierzinimo bei pykčių, priekaištų ir kaltinimų. Juolab nesiruošiam tarpusavyje rungtyniauti, vienas kito kontroliuoti ar savintis. Bent jau santykių pradžioje partneriai nori mylėti ir būti mylimais. Jie siekia vienas kitam patikti ir įtikti, nelaiko santykių savaime suprantamais, investuoja į juos laiką ir energiją. Kartais švieži įsimylėjėliai net nepastebi savo susierzinimo, ignoruoja pyktį, neigia kitas nemalonias emocijas bei problemas.  Jie patiria tobulos vienybės būseną –susiliejimą. Tuomet sunku net įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. Nesuvokiu, kaip kitos poros ginčijasi ir barasi. Man atrodo, kad mes tai tikrai visiškai kitaip gyvensime. Mes tobulai sutariame. Vienas mintį pradeda, kitas pabaigia. Mes viską darome kartu ir norime to paties.

Susiliejimas – tai vienas iš būdų išvengti tikro kontakto ir jį lydinčių emocijų, kurios iš tikrųjų prisiliečiant prie kito žmogaus ir patiriant santykį, yra ne vien tik malonios. Jei konfliktinės situacijos kelia stiprų nerimą, tikėtina, kad jas skubėsime užglaistyti su(si)liejimu, atsakydami savo pozicijos, suniveliuodami ja su kito žmogaus nuomone. Susiliejimas esmingai skiriasi nuo sąmoningo savojo ego apribojimo, kuomet gerai žinau, ką, kam ir kodėl aukoju. Dėl susiliejimo tikrieji poreikiai ir norai neatpažįstami arba nuneigiami. Labai dažnai konfliktus įveikiant tokiu būdu, darosi nebeaišku, kas ko nori, kas ką jaučia ir kodėl; kur prasideda ir baigiasi mano ir kito žmogaus nuomonė, o kur tik interpretacijos. Kai nėra aiškumo, lengva susipainioti ir sumaišyti savo ir partnerio norus bei poreikius. Kartais pasiklydimai tokie dideli, kad vienas iš partnerių bando suteikti kitam tai, ko norėtų jis pats, įsivaizduodamas, jog tai yra tikrasis partnerio noras. Susiliejimas trukdo asmens augimui, savęs ir kito pažinimui bei poros dinamikai. Tai, kad dažnai naudojatės susiliejimu matyti iš to, kad labai dažnai vartojate įvardį „mes“, pabandykite dažniau sakyti „aš“.

Introjekcija – nesukramtęs prarijau

Kontakto išvengiama ir pasitelkus introjekciją – gynybos mechanizmą, kai kažką kitą, nepažindami ir neapmąstydami, įtraukiame į save. Nekritiškai perimti įsitikinimai ar nuostatos, kaip turi gyventi šeima,  koks turi būti tikras vyras (moteris), etc. gadina santykius. Vyras turi susigaudyti technikoje bent jau geriau negu aš – kalbėjo automobilių mechaniko duktė, kuri labai pykdavo pastebėjusi, kad daugelį techninių dalykų ji išmano geriau nei jos vyras. Tokios nuostatos dažniausiai ateina iš mūsų tėvų šeimos, vaikystės patyrimų. Jos apriboja galimybę atvirai žvelgti į situaciją ir lanksčiai reaguoti.

Kartais galime „praryti“ netgi kitą žmogų. Santykiams įsibėgėjant, jaučiamės saugiau, įprasčiau. Kartais netgi įtraukiame kitą žmogų į savo asmenybės lauką ir priimame jį kaip savaime suprantamą. Tada kitas žmogus tampa „manojo aš“ dalimi, dėl kurios visiškai nebereikia stengtis.Mano vyras – auksinis žmogus, dėl kitų vis viską padarys, viską atiduos… Jei jam paskambina koks draugas ir ko nors prašo, jis viską meta ir skuba į pagalbą. Iš manęs jis tikisi, kad ir aš taip darysiu, bet aš taip nebegaliu. Man pačiai reikia pagalbos. Ir man toks jausmas, kad aš nebesu savo vyro draugas.

Kai mūsų norai lyg visatos dėsniai (projekcija)

Ilgai būdami kartu, kartais užmirštame džiaugtis ir priimti vienas kitą kaip dovaną. Dažnai iš partnerio tikimasi ir laukiama daug daugiau nei iš savęs paties – „jis juk mane pažįsta, turėtų žinoti, kas man svarbu…“. Lūkestis, kad partneris daug apie mus žinos ir tai nuolat prisimins, gali būti labai stiprus ir menkai įsisąmonintas. Lūkesčiai ir įsivaizdavimai, koks turėtų būti poros gyvenimas, kas ką ir kiek turėtų daryti, užgriūna partnerį projekcijų pavidalu: „tu turėjai, privalėjai…“ Siekiant bent kiek sumažinti projekcijų taikymą, rekomenduojama pabandyti teiginius pradėti įvardžiu „aš“.

Projekcijomis remiasi dauguma priekaištų bei kaltinimų. Praktikoje dažnai pasitaiko, kad sutuoktinis, patiriantis seksualinius impulsus kitam asmeniui, juos projektuoja į savo partnerį ir ima įtarinėti jį neištikimybe. Tiesa, kartais už šio kaltinimo glūdi impulsas palikti šeimą, išsiskirti. Taip jaustis nemalonu, nesaugu, todėl skubama šį įsivaizdavimą priskirti partneriui. Į partnerį nukreiptas pyktis ir įniršis sušvelnina bejėgiškumą ir neviltį, baimę būti paliktam.

Negi turėčiau visiškai nieko nebesitikėti?.. – dažnai girdžiu šį klausimą. Turbūt nerealu ir netikslinga visą laiką būti viskam atviru, viską priimančiu ir suprantančiu. Tačiau svarbu nepamiršti, kad lūkesčiai nebūtinai yra savaime aiškūs – juos reikia išsakyti; partneris nėra tapatus jums pačiam – tai kitas, atskiras žmogus. Be to, jūsų įsivaizdavimai, kaip viskas turi būti, nėra absoliutūs ir neklystantys visatos dėsniai, kuriems privalu paklūsti.

Tiesa, nemažai projekcijų kyla ir iš to, kad kažką atlikdami poros labui, mes puikiai matome savo indėlį ir žinome, kas ir kiek mums kainavo – pinigų, laiko, energijos. Tuo tarpu partnerio sąnaudos nėra tokios akivaizdžios. Tai puiki prielaida manyti, kad AŠ darau daug ir labai daug, o JIS… Nors iš tikrųjų, mes niekada nežinome, kiek ir ko padaro ar nepadaro mūsų partneris bei kiek jam tai kainuoja: kiek kartų jis mums nusileidžia, kiek kartų aukoja savąjį ego dėl mūsų patogumo ar bendros ramybės.

Retrofleksija

Dar vienas iš būdų išvengti tikrojo susitikimo yra retrofleksija – gynybos mechanizmas, kuomet sau darome tai, ką norėtume padaryti kitam žmogui. Retrofleksija gali būti labai pavojinga, kai pykstame, tačiau neleidžiame sau išreikšti to pykčio kitiems, o nukreipiam jį prieš save. Čia gali iškilti ir savęs žalojimas, kitas sau kenkiantis elgesys. Netgi depresija gali formuotis dėl į save nukreipto pykčio. Netgi sakoma, kad depresija – tai tas pats pyktis, tik be entuziazmo.

Retrofleksija veikia ir tada, kai smurtą patiriantis sutuoktinis tiki, kad jis pats dėl to kaltas, nes išprovokavo konfliktą. Tada dėmesys nukreipiamas į savęs kaltinimą arba bandymą pasikeisti pačiam, užuot sutelkus energiją į pačios situacijos keitimą. Retrofeksija leidžia palaikyti iliuziją, kad situacija yra kontroliuojama, nes pritaikius retrofleksiją, aš pats tampu problemos sukėlėju.

Ginčykitės į sveikatą             

Ginčytis ne visada malonu, tačiau ginčai poroje pirmiausia yra ženklas, kad du žmonės yra neabejingi vienas kitam. Tiesa, begalinis ir nuolat besikartojantis aiškinimasis labai išvargina ir niekur neišveda.  Jei pastebite, kad ginčų temos nuolat kartojasi, juose daug reikalavimų, priekaištų, pasiteisinimų, pažadų, jei jūs pats ar partneris kabinėjasi prie žodžių, krypsta į detales, nuolat tikslinasi,  kažko „nesupranta“, – noro suprasti greičiausiai stokojama. Tiesa sakant, tai patikimi ženklai, kad santykiai užstrigo ir prašosi esmingai peržiūrimi.

Ginčo metu, patiriant stiprias emocijas, verta savęs paklausti – kodėl aš taip supykau? Kas mane išvedė iš pusiausvyros? Kuo pilniau atsakysite į šiuos klausimus, tuo daugiau sužinosite apie save. Pasistenkite, kad atsakymai nebūtų nukreipti į partnerį. Mane susierzino jo elgesys (ar žodžiai) – tai būtų savaime aiškus, į partnerį nukreiptas atsakymas. Nesustokite, klauskite toliau:kas būtent jums skambėjo jo žodžiuose? Kaip juos supratote ir interpretavote? Ką „išgirdote“ apie save ir jūsų santykį?..

Tuomet gal pastebėsite, kad frazę „Ji mane pažemino“ (projekcija) reikėtų keisti į „pasijutau pažemintas“. O dar tiksliau būtų pripažinti, kad „Suabejojau savimi ir savo galimybėmis save gerbti, todėl supykau ir užsipuoliau“… Kad ir kas vyktų, kol verda ginčai ir emocijos gyvos, yra tikimybė, kad santykiai pagilės ir persikels į kitą lygį, taps artimesni. Gal net pasieks tokias aukštumas, kad ginčytis nebereikės: bendraudami tiesiog skleisitės, patirsite santykio pilnatvę ir grožį, gerai matysite kitą ir save. Be lūkesčių ir įsivaizdavimų, be baimės ką kitas pagalvos, be rungtyniavimo ir varžybų.

Jurga Dapkevičienė | psichologejurga.lt
Psichologo konsultacijos Vilniuje