Mediacijos dieną minint: ar esame pasirengę taikių sprendimų paieškoms?
Kai šeimos konfliktai perauga į nesantaiką, o santykiai atrodo nebepataisomi, daugelis iš mūsų jaučia, kad vienintelė išeitis – ilgos kovos ir teismo durų varstymas. Bet ar tikrai taip turi būti?
Skyrybos ir konfliktai šeimoje dažnai palieka gilias emocines žaizdas, ypač kai į kovą įtraukiami vaikai. Užuot ieškojus greitų sprendimų, kurie neretai tik gilina nesutarimus, ar negalėtume pasirinkti kitokio kelio – mediacijos?
Apie tai, kaip mediatoriai padeda šeimoms atkurti pagarbų dialogą ir išvengti destruktyvių pasekmių, kalbamės su Vilniaus arkivyskupijos Carito Mediacijos centro „In Pace“ vadove Ūla Dusevičiene.
– Siekiant užkirsti kelią didelėms problemoms, pirmiausia reikia pradėti nuo prevencijos?
– Taip jau yra, kad aplinkiniai linkę mums patarinėti, bet kartais prireikia „kvalifikuotų ausų“, kurios galėtų išklausyti. Viena iš mūsų darbo krypčių yra prevencija, kurią sudaro kelios paslaugų grupės. Vienos jų orientuotos į savęs pažinimą grupėse ar individualiai. Tai gali būti individualūs tėvystės mokymai, kuriuose nagrinėjama, kas stringa konkrečiu atveju. Taip pat yra labiau į įgalinimo procesą orientuotas konsultavimas, kai žmogus su konsultantu išsikelia tikslą, o konsultantas veikia kaip koučeris. Kita dalis savęs pažinimo – psichologo konsultacijos, kurios teikiamos visiems be išimties – vaikams, paaugliams, suaugusiems, vyrams, moterims.
Ūla Dusevičienė
– Bet svarbus ne tik savęs pažinimas?
– Kita prevencijos sritis yra tarpasmeniniai santykiai. Dažnai problemos kyla iš to, kad save pažįstu, bet nemoku būti su kitu. Tada kviečiame į tėvystės mokymus, kurie leidžia per vaiką pažinti save ir savo santykį su kitais, atpažinti savo klaidingas nuostatas ar įsitikinimus, savo atsineštus veikimo modelius. Santykių mediacija yra ir šeimos mediacija. Ji išsiskiria tuo, kad orientuota ne į konflikto sprendimą kaip uždavinį, o į santykių rekonstravimą, kad būtų išmokstama vėl girdėti, kalbėti, suprasti, ko noriu aš ir ko nori kitas. Visos šios paslaugos skirtos žmonėms, kurie turi bent lašą noro kažką keisti savo gyvenime. Mes jokiu būdu nepriimame žmonių, kurie dėl kažkokių priežasčių priversti ateiti „dėl varnelės“.
– Tarpasmeniniai santykiai ypač svarbūs tarp tėvų ir vaikų?
– Dažnai pasitaiko, kad tėvai atveda vaiką ir sako: „Padarykite taip, kad jis manęs klausytų.“ Tačiau mes sakome: „Palaukite, kieno tai poreikis – jūsų ar vaiko?“. Vaikui reikia saugios erdvės, o jei jo kambaryje yra netvarka, tai gali būti jo būdas jaustis saugiai. Mes padedame tėvams suprasti jų ir vaikų poreikius, skirtingus auklėjimo stilius. Tai gali kilti bet kuriame gyvenimo etape, tačiau ši sritis labai susijusi ir su skyrybomis.
– Skyrybos yra viena sudėtingiausių situacijų, su kuriomis susiduria šeimos.
– Teikiame paslaugą, kurios metu su teismo įpareigojimu atkeliauja šeimos ir tai yra priemonė tėvams „susiimti“. Skyrybų metu vaikas dažnai pametamas iš akiračio. Tėvai daug metų bylinėjasi, manipuliuoja vaiku, kyla lojalumo konfliktai. Dažna skyrybų frazė: „Neduosiu vaiko.“ Arba kaltinimai vienas kitam, rašomi skundai, o vaikas nuolat apklausiamas. Tai daroma iš visiškos desperacijos. Tik apie du procentai žmonių mano praktikoje sąmoningai daro veiksmus.
– Tad jūsų praktikoje net 98 proc. šeimų reikalingas mediatorius?
– Šeima turėtų turėti šeimos mediatorių. Kai ištinka bėdos, prasideda nesusikalbėjimai, tai reikėtų kreiptis ne į vaiko teises, policiją ar advokatą, bet į šeimos mediatorių. Šeimos mediatorius padeda valdyti emocijas, leidžia žmonėms išsiventiliuoti, išsiburbėti, išgirsti, nes kai emocijos ima viršų, tada griūna viskas. Todėl mano siekiamybė yra, kad šeimos mediatorius kaip gydytojas atsirastų toje vietoje, kai žmonės pradeda konfliktuoti.
– Mediacija yra ir privalomas etapas prieš keliaujant į teismą?
– Mediacija gali būti prieinama keliais rakursais. Vienas iš jų – Valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba. Mediacija privaloma, nes teismai perpildyti šeimos bylų, teisėjai tampa atvejo vadybininkais. Teismas turi išspręsti ginčą, tai jo atsakomybė. O mediatoriaus atsakomybė yra padėti šalims rasti ginčo sprendimą. Tik mūsų mentalitetas dar toks, kad norime, jog kažkas būtų atsakingas už mūsų gyvenimo sprendimus. Todėl dabar mes ir esame aklavietėje, tiek teismai, tiek pagalbos šeimai sistema skyrybų metu, nes skyrybininkai labai nori nusimesti atsakomybę – kaltas teisėjas, advokatas, kažkas kitas, tik ne aš.
– Ir tada šeimos, išgyvenančios skyrybas, kreipiasi į jus?
– Yra vienetai, kurie dirba panašiai kaip mes. Mes turime galimybę dirbti ne 8 val., o dirbame orientuoti į kokybę – tiek, kiek reikia konkrečiam atvejui. Tai padeda žmonėms suprasti, kad teisinis kelias yra sprendimas, bet jie prisiima atsakomybę už šį žingsnį. O privaloma mediacija kai yra nei laiku, nei vietoje, tai labai mažas procentas jų pavyksta, kurios nueina taikos keliu ir šeima pasitvirtina teismo nutartį. Bet tada pas mus grįžta nevykdytinos nutartys. Žmonės jų neišbando, jie emociškai priima sprendimus, o mes neleidžiam žmonėms to daryti. Mes sakome – turite išbandyti, sutartis turi būti veikianti, bet nereikia užmiršti, kad ne dėl sutarties gyvenam, sutartis yra tik pagalbininkas, jeigu pasimetam.
– Svarbu žinoti visus galimus ginčų sprendimo būdus?
– Tam mes teikiame nemokamas teisines konsultacijas – penkias konsultacijas žmogui ar atvejui. Tikslas yra suteikti žinių apie galimas baigtis vienu ar kitu scenarijumi, kad žmonės sužinotų, kas gali būti skirtingais atvejais ir kokia nauda iš to rezultate bus vaikui.
– Ar lietuviai atranda mediaciją ir kreipiasi anksti, ar visgi ateina tada, kai taikoje jau sugyventi nepavyksta?
– Aš norėčiau tikėti, kad apie 10 proc. lietuvių pradeda kreiptis anksčiau, norėdami išvengti didesnių konfliktų. Bet didžioji dalis ateina jau priversti aplinkybių. Žmonės labai nenori prisiimti atsakomybės ir tai yra normalu. Todėl norisi kviesti žmones, kad pastebėję tam tikrus požymius, kreiptųsi kuo greičiau, nes mediacija yra įrankis iš naujo kalbėtis ir ieškoti sprendimų, nes konflikte dažniausiai kaltas abiejų reakcijų laukas. O reakcijos kyla iš praeities patirčių, kurios nebūtinai buvo naudingos ar teisingos. Ir apie tai reikia kalbėti. Mes esame kultūriškai linkę vengti gilesnių problemų sprendimo, o tada sprogti. Mediacija yra būdas išvengti to sprogimo. Todėl mūsų centre mediacijos paslaugos teikiamos visų pirma individualiai ir tik tada po truputį einama į pasikalbėjimą kartu.
– Ar esama mitų apie mediaciją?
– Vienas iš mitų, kad mediatorius priima sprendimus: „Jūs – mediatorė, pasakykit, kaip reikia daryti?“. Mediatorius negali priimti jokių sprendimų, tai yra tabu. Kitas mitas – kad mediatorius palaiko kažkurią vieną pusę. Be abejo, kai žmonės ateina, jie nori sąjungininkų. Tačiau mediatoriui yra didelis iššūkis vienodai palaikyti abi puses. Normalu, kad šalys mediacijoje gali jaustis, kad mane mažiau palaiko. Todėl visąlaik kviečiu klientus pasitikrinti, įvardinti, kas nutiko, nes jūs turite jaustis komfortiškai su specialistu ir juo pasitikėti. Tuo mediacija ir yra nuostabi, kad jai galioja labai aukšti konfidencialumo standartai. Teisme mediatorius negali liudyti, kas įvyko turinio prasme mediacijoje, ir tai yra be galo svarbus dalykas, nes žmonės gali būti visiškai atviri.
Vilniaus arkivyskupijos Carito Mediacijos centre „In pace“ teikiamos šeimos, santykių mediacijos, orientuotos į pagarbų ir bendradarbiavimu paremtą konfliktų sprendimą. Išsiskyrusioms poroms centras siūlo tarpininkavimo paslaugą, vaiko poreikiais grįstą bendravimo tvarkos užtikrinimą. Tėvams konfliktiškuose santykiuose teikiama pagalba perduoti vaiką vienas kitam, atkurti ar sustiprinti ryšį su vaiku. Per praėjusius metus Mediacijos centro „In pace“ mediatoriai suteikė pagalbą 653 tėvams. Vilniaus arkivyskupijos Carito Mediacijos centras „In pace“ įsikūręs Vilniuje, Kalvarijų g. 39.