Gyvenimas po studijų – nebežinau, kur einu ir kas esu
© Steve Prezant/Corbis
Klausimas: Sveiki, gal nuo to ir reikėtų pradėti… Esu jauna mergina, tik ką baigusi studijas, po jų radau šiokį tokį darbą pagal specialybę, prieš tai dirbau metus ir studijavau. Iš darbo išėjau dėl studijų, nes mokslai visada buvo svarbiau, tuo labiau ir profesija buvo labai trokštama… Baigiau puikiai, atrodo prasideda kitas gyvenimo etapas, bet tiesa pasakius, aš pati nežinau, kur einu, kas esu, koks kitas etapas, ką jame veikti…
Šios studijos man buvo siekiamybė, mano ryškiausiai matomas etapas, štai jis baigėsi ir net puikūs pasiekimai man nekelia jokio džiaugsmo, aplamai tapau apatiška gyvenimui, nepamenu, kada paskutinį kartą tiesiog jaučiausi laiminga be jokios priežasties, o net jei ji ir yra, nieko nejaučiu… Su darbais man nesiseka, atrodo man puikiai sekėsi mano studijuojamas dalykas, bet kai prisiliečiau prie jo realiai, man jis tapo nuobodus, beprasmiškas, prieš tai buvęs darbas, kuriame dirbau metus laiko, paliko daug nemalonių prisiminimų ir išgyvenimų, žinau, darbas su žmonėmis nėra lengvas, aplamai nesu ekstravertė, mėgstanti kompanijas, mieliau renkuosi tylą ir ramią vienatvę. O ten daugybė žmonių, būdavo ir malonių, bet galų gale mane taip išvargino žmonių įžūlumas, nemandagumas ir tingėjimas dėl savęs bent pirštą pajudinti, kad palikau tą vietą, nes jos neapkenčiau, išaugo neapykanta žmonėms ir nepakantumas, praradau vidinę ramybę…
Po studijų baigimo turėjau ne vieną darbo pasiūlymą, dauguma jų nebuvo susiję su profesija, bet man tas netrukdė, maniau bus smagu išbandyti kažką naujo, bet… Visur, kur tik nueinu, jaučiu, kad tai vieta ne man, visi reikalauja aktyvaus bendravimo su klientais, pardavimų ir t.t. O aš vengiu žmonių, nenoriu nieko jiems siūlyti, nes nemėgstu, kai man bando kažką įsiūlyti, nenoriu elgtis su kitu taip, kaip nenoriu, kad elgtųsi su manimi…
Dabartinis mano darbas labai mažai apmokamas, etatas labai nedidelis, nes darbas tik pagalbinis, priėmiau šį pasiūlymą, nes čia daugiau ramybės, bent taip maniau… Atlyginimo užtenka tik nuomai sumokėti, santaupos jau senka… Suprantu, kad nenoriu tokio darbo, kuris panardina mano galvą į kompiuterį kiekvieną dieną po 9 valandas (šiuo metu pavaduoju kolegę, todėl dirbu kiek didesniu etatu), toks darbas manęs lauktų, jei priimtų dirbti pilnu etatu, darbų užkrauna vis daugiau ir daugiau, toks jausmas kad esu „žmogus dėl patogumo“, kiek reikia – pabus, kiek reikia – padarys, nespėju net atsikvėpti, o jau darbai vienas po kito…
Supratau, kad nenoriu tokio darbo, nes virstu dar labiau apatiška būtybe. Sulaukiau kito pasiūlymo, bet jau nežinau, ką daryti, nes ten „aktyvūs pardavimai“, grafikas patogus, atlyginimas neblogas, bet tas nuolatinis bendravimas su žmonėmis mane sekina… Nerandu sau vietos, nerandu džiaugsmo tame, ką darau gyvenime… Norėčiau tiesiog nuo visko pabėgti, nieko nedirbti, tiesiog būti sau, bet.. save išlaikyti juk reikia… Gal galėtumėte patarti, kaip man išmokti prisitaikyti prie situacijos, kad bent kiek sumažinčiau vidinį diskomfortą, nes galiu praeiti begalę darbų, bet bijau, kad nei viename iš jų nerasiu savęs ir savo vietos…
Pagarbiai,
Stela
Atsakymas: Sveika, Stela,
skaitant Tavo laišką jis tarsi persmelktas nuovargio ir nusivylimo. Įsivaizduoju, kad gali išgyventi ir beviltiškumą, kai atrodo, jog bemaž neįmanoma rasti tokio darbo, kokio norėtum. Kita vertus, studijos – sunkus darbas, neretai pareikalaujantis daugybės jėgų, kantrybės ir ištvermės, tad vis svarstau, kur Tavo gyvenime nusipelnytas poilsis už jį? Iš dalies Tavo dabar išgyvenama apatija gal ir yra apsauga nuo visiško savęs išsekinimo. Noras nedirbti ir pabūti su savimi, manau, čia labai vietoje. Skatinčiau Tave bent trumpam jį įgyvendinti, net jei tai būtų kelių dienų savaitgalis, kai leistum sau negalvoti apie darbą ir pasimėgauti Tau patinkančiomis veiklomis. Atgavus jėgas gali būti lengviau grįžti prie bandymo susigaudyti savo darbinėje situacijoje ir noruose.
Man įstrigo Tavo laiško pabaigoje išsakytas noras išmokti prisitaikyti prie aplinkybių. Tai skamba kiek nesąžiningai Tavo vidinių norų atžvilgiu. Gal vis tik įmanoma pasirinkti tokias gyvenimo sąlygas, kurios juos atitiktų? Suprantu, kad nelengva ieškoti tokio darbo ar organizacijos, kai ne iki galo aišku, ko gi norisi. Turbūt dažnam iš mūsų studijos ir praktinis savo vietos profesijoje radimas būna gana skirtingi dalykai. Tam prireikia laiko, dažnai ir savęs išbandymo keliose skirtingose darbovietėse. Retai kada savaime aišku, ką, kaip ir kur nori dirbti. Suprantama, jog šis etapas gali būti persmelktas nesaugumo, pasimetimo, kartais ir nusivylimo savo pasirinkta profesija. Juk jame tarsi gimstame antrąkart profesijoje – kaip pirmame kurse dažnas yra pasimetęs, kol tampa savo polinkius žinančiu studentu, taip ir baigus studijas iškyla įvairias įtampas sukeliantis uždavinys tapti savarankišku specialistu.
Juo labiau, kai nedažnai kalbame apie tai, kad darbas tai toli gražu nėra tik tos tiesioginės užduotys, kuriomis užsiimi. Kaip ir Tu sakai, nemaža dalimi tai ir santykiai su žmonėmis – tiek vadovais, tiek šalia dirbančiais darbuotojais, be abejo, ir su klientais. Ne mažiau svarbi gali būti ir pati organizacija – kiek jos siekiami tikslai sutampa su Tavo asmeninėmis vertybėmis? Kiek vidinė kultūra atitinka Tau įprastą, patogų bendravimo stilių? Vienos organizacijos būna labai formalios, kur yra aiškios taisyklės, elgesio protokolai. Kitos gerokai laisvesnės, kur hierarchijos mažiau, daug erdvės savoms iniciatyvoms, galima tiesiogiai siūlyti idėjas aukščiausio lygio vadovams ir su jais diskutuoti. Svarbus ir finansinis aspektas – tik gal ne tiek konkreti pinigų suma, kurią uždirbi, kiek Tavo jausmas, ar tai yra pakankamas atlygis už Tavo laiką, žinias bei energiją. Iš Tavo žodžių panašiau, jog šiuo metu gaunamas atlygis neatitinka Tavo indėlio į organizaciją.
Manau, kad įsivardinimas, ko nenori, yra jau labai svarbi pradžia. Šalia to girdžiu ir tai, kas Tau patinka – džiaugeisi savo studijomis. Svarstau, galbūt mokslų tęsimas tolesnėje pakopoje – magistrantūroje ar doktorantūroje, arba tolesni kvalifikacijos kėlimo kursai, jei išsilavinimo siekei neuniversitetinėje aukštojoje mokykloje – būtų viena iš prasmę suteikiančių veiklų? Be to, iš laiško susidaro įspūdis, kad esi labai vieniša savo profesiniame kelyje. Galbūt čia galėtų padėti profesinės draugijos ar sąjungos, vyresni kolegos, kurie galėtų pasidalinti savo ieškojimais.
Tikrai tikiu, kad nėra lengva vienai susigaudyti ar ieškoti atsakymų į mano pasiūlytus klausimus. Dėl to siūlau Tau kreiptis ir karjeros konsultavimo paslaugų. Paprastai jos siūlomos universitetuose, pvz. Vilniaus universitete ir Mykolo Romerio universitete, galbūt ir Tavo aukštoji mokykla turi tokią paslaugą. Taip pat galėtum kreiptis ir į privačiai dirbančius psichologus, besigilinančius į karjeros konsultavimo sritį, ar į nevyriausybines organizacijas, padedančias darbo ieškantiems asmenims.
Pabaigai pasidalinsiu Konfucijaus mintimi – „Pasirink mėgstamą darbą ir Tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti“.
Psichologė Jolanta Latakienė
www.krizesiveikimas.lt
latakiene.jolanta@gmail.com
+370 659 73549
Sveika. Labai apmaudu, kad gavai tiek darbo pasiūlymų, o jie tavęs netenkina (yra tokių, kurie išvis darbo neranda… :D). Skaitant tavo laišką, man vis į galvą lenda mintis, kad esi vieniša (atsiprašau, jeigu klystu), kalbu apie jausmą – kai žmonių aplink daug, o artimo, deja, nėra. Dirbdama pirmą darbą, greičiausiai neitin turėjai kam pasipasakot, kad tiek neigiamų emocijų likę?
Aš patarčiau susitelkt ties tuo, ko nori, t.y. ieškok to, kas miela tau. Laisvą laiką skirk būtent savo įsivaizduojamam darbui, jo paieškai. Sakai „nežinau, ko noriu”? IEŠKOK. Pradėk nuo minčių „ką galiu dirbti viena”, „kas man teikia malonumą” ir toliau viskas vystysis savaime.
Išsipasakok kam nors normaliai ir nuoširdžiai. Neslėpk faktų ar tikrai skaudžių dalykų, nes jie tave ir toliau „grauš”. Išleisk viską iš savęs ir pradėk iš naujo.
Kai susitvarkysi su savimi, pradės patikti ir kitų žmonių kompanija (žinoma iki tam tikrų ribų). Tik viskas vyks lėtai ir etapais.
Ir taip, šiais laikais žmonės yra tokie žiaurūs, kad norisi tik slėptis ir neiškišti nosies. Kas svarbiausia „aktyviuose pardavimuose”, retas klientas pasirodo su šypsena. Bet, sugerk tik teigiamas emocijas. Jų problemos yra jų problemos, ne tavo. Žmonės pripratę kaltinti kitus, ne save, todėl labiausiai ir kenčia niekuo dėti asmenys.
Darbas yra darbas. Padarius vieną, visada teks daryt kitą. Nesvarbu kur bedirbtum. BET mielas darba, nėra darbas, tai pomėgis, kurį darydama nori dar, dar ir dar (to tau trūksta – mėgstamo darbo).
Pabandyk pakeisti aplinką (jeigu tai įmanoma), kartais užtenka vien tik persistumdyt baldus kambaryje, kad pasijaustum geriau.
Neleisk liūdesiui ir žmonių neapykantai užvaldyt tavęs, tavo minčių, jausmų. Išsivaduok nuo to, įjunk šypseną ir pirmyn!
Gyvenimas tik prasideda, mergyt ;)
Labai linkiu tau sėkmės. Tikiuosi viskas susitvarkys :)
Ačiū už nuoširdų psichologės ir skaitytojos komentarą, galiu pasidžiaugti,kad situacija jau daug geresnė, radau darbą atitinkantį mano profesiją, jame sekasi gan neblogai, esu patenkinta, jau nebe taip baisų, nes bent žinau kad stoviu tvirčiu ant savo kojų, tiesiog sieloje ramiau…:) Kaip pastebėjau iš FB komentarų, ko gero žmonės ne itin gerai įsiskaitė į šį mano laišką… Studijos buvo sunkios ir intensyvios, niekada nebuvau tėvų išlaikytinė, atvykau studijuoti, o ne studentauti, todėl nepasakyčiau kad viskas būna lengva kai esi studentas.Nemiegi paromis ne dėl to kad nepasidarai, o todėl kad neužtenka paroje valandų viską spėti, reikalavimai griežti, atsiskaitymo terminai trumpi + paskutiniame kurse dirbau ir studijavau, visi metai intensyvių studijų ir darbo, nei minutės atsikvėpti.Prieš pradedant studijuoti jau turėjau puses metų patirtį, per studijas pradirbau dar metus, tai nesu ,,žalia”,jau pusantrų metų patirties turiu, tiesa, esu didmiestyje viena, nuo pat pirmo kurso pati kibau į gyvenimą, įstojau į norimą specialybę tik savo pastangomis, pirma gyvenau iš savo uždirbtų santaupų, po to gavau stipendiją už gerą mokymąsi. Darbas man svarbus, nes parduotu savo laiką, gal net galima sakyti didžiąją laiko dalį, nenoriu kamuotis vėl kaip buvusiame darbe, nes tik dabar imu atsigauti po patirtų negatyvių išgyvenimų, o dėl savo specialybės nesigailiu, aš joje save realizuoju, tik pradžia nėra lengva ir tikrai žinau, tai ne vienintelė sritis kurioje noriu toliau tobulėti, nes gyvenimas nėra ilgas, noriu kad jis būtų bent pilnavertis, nes gimiau ne tik sąskaitas mokėti. Ačiū dar kartą už palaikymą ir patarimus! :)