„Happiness industry“ – laimės pramonė

Lidya Nada / Unsplash

„Tik noriu būti laiminga(-s)“, – gana dažna frazė ar tiesiog idėja, kurią išgirstume iš daugelio žmonių lūpų, jei paklaustume, ko jie siekia šiame gyvenime. Ir atrodo, o kodėl gi ne, kas čia blogai?

Bėgti paskui laimę neretai yra ne vien mūsų pačių sprendimas, pasaulyje egzistuoja milžiniška laimės pramonė (angl. happiness industry), kuri vilioja svaigaus ir lengvo gyvenimo pažadais. Tai milijardinis verslas, gaminantis savipagalbos knygas, verčiantis rinktis įvairias paslaugas ir skatinantis išleisti krūvas pinigų už laimingo gyvenimo konsultacijas bei mokymus.

„Laimės pramonė išpopuliarino terapinę kultūrą ir savigalbos diskursus: nesiliaudami skaitome vadovėlius apie tai, kaip būti laimingiems, medituojame, šokame pilvo šokius ir pasineriame į Rytų religijas tam, kad pasidarytume aktyviais laimės pramonės dalyviais. Dar niekada nebuvo nuperkama tiek daug savigalbos knygų, dar niekada tokiu mastu nebuvome patikėję laimingesnio gyvenimo pažadais.“, – rašo sociologijos profesorius Artūras Terešinas, jau daugelį metų tyrinėjantis gero gyvenimo smpratas įvairiuose visuomenės kloduose.

„Šios pramonės šūkius girdime kasdien: suprask, kur glūdi tavo stiprybės, ir plėtok jas. Laimė – tai tavo prigimtinė teisė. Išgerk antidepresantų tabletę ir pasidarysi laimingas; pasisamdyk gyvenimo trenerį ir susigrąžink džiaugsmą į savo gyvenimą.“

Kodėl tai neretu atveju yra tiesiog primityvi, bet gana pelninga manipuliacija? Jau antikos mąstytojai pastebėjo, kad saikas yra didelė išmintis ir siekiamybė. Aristotelis savo veikale „Nikomacho etika“, aprašinėdamas žmogaus būdo dorybes, savybes, rašo, kad nėra gerai persistengti ar išvis nesistengti:

„Žmonės būna blogi dėl malonumų ir skausmų, kai jų siekia ar vengia, be to, siekia ir vengia ne to, ko reikia, arba kada nereikia, arba ne taip, kaip reikia, arba kokia kita prasme netinkamai.“
(Aristotelis. Rinktiniai raštai.. Vilnius: Mintis. 1990, 88p.)

Kitaip tariant, moderni arba mechanistinė, pragmatinė mąstysena, orientuota tik į naudą, laimę, patogmą, konfortą – malonumus, it Prokrusto lova apkarpo, paslepia, užgniaužia tam tikrus žmonių jausmus, žaloja juslinę prigimtį, dalį mūsų gyvenimo arba tiesiog dalinai apakina. Nes realistas yra optimistas ir pesimistas kartu sudėjus. Tyrimai rodo, kad radikalus optimistai gyvena trumpiau, mat deramai neįvertina pavojų, pesimistams irgi nėra lengva, ne mato tik kliūtis ir trūkumus, problemas, bet ne tame slypinčias galimybes.

„Įsitikinimas, kad protas yra kažkokia nepriklausoma esybė, kurio negalias turi stebėti ir gydyti ekspertai, yra kultūros, gaminančios vis daugiau nelaimingų žmonių, simptomas. Tačiau mūsų nelaimingumą sukelia ne kažkokie mistiniai neuronai ar mūsų elgesio klaidos, o individualios galios ir svarbos praradimas, kurį veikia socialinės, politinės ir ekonominės institucijos“ – dalinasi savo įžvalgomis sociologas.

Prisimenant graikų mitologiją, Odisėjo keliones, besivaikydami vien tik laimės, esame it ten aprašyti latofagai, tauta, kuri nuolat apspangusi nuo valgomo augalo lapų.

„Todėl kad ir kokia viliojanti būtų laimės pramonė, kviečianti mus į kasmetines laimės konferencijas ir seminarus, nevertėtų jos spaudimą tapti laimingiems priimti už gryną pinigą. Nes ne kas kitas, o ši pramonė yra linkusi kaltinti individus dėl jų pačių bėdų ignoruodama kontekstą, kuris prisideda prie jų skausmo.“, – įspėja sociologijos profesorius savo knygoje „Bjaurūs jausmai: esė ir piešiniai“ (2020).

Parengė Edvardas Šidlauskas