Kaip atsirado dr. Bacho žiedų terapija0 (0)
“Apie jūsų sveikatą galima spręsti pagal tai, kokie esate laimingi“ – Dr. Edward Bach (1886-1936)
Dr. Edvardas Bachas
Moderniosios medicinos trūkumai pagal dr. Bachą
Dr. Edvardas Bachas (Edward Bach) gimė Moseley kaimelyje, netoli Birmingemo, Anglijoje.
Jis studijavo mediciną Londono Universitete ir gavo Visuomenės sveikatos diplomą Kembridže. E. Bachas dirbo Nacionalinėje Blaivybės Ligoninėje ir daugiau kaip dvidešimt metų užsiėmė privačia praktika Londone, savo klinikoje Harvey gatvėje, bei dirbo bakteriologu. Pradžioje jis tyrinėjo imunologiją, o po to susidomėjo homeopatija. 1919 m pradėjo dirbti Londono Karališkoje Homeopatijos klinikoje. Jis sukūrė septynias Bacho „nosodes“ (homeopatines priemones, alternatyvias vakcinoms), kurios buvo tik dalinai pripažintos.
Nepaisant didžiulio pasisekimo vakarietiškos (kitaip dar vadinamos ortodoksinės arba „alopatinės“) medicinos srityje, Bachas jautėsi nepatenkintas pagrindiniu moderniosios vakarų medicinos principu, kurio esmė – gydyti ligą ir jos pasekmes, o ne priežastis. Modernioji medicina koncentruoja dėmesį išskirtinai į materialius dalykus ir fizinį kūną, neteisingai interpretuodama tikrąją ligos kilmę. Knygoje „Išsigydyk pats“ („Heal Thyself“) Bachas rašė, kad daugelį amžių ligos kilmę nustelbdavo materialus požiūris, taigi ligos padariniai turėjo puikias sąlygas išsiplėtoti, nes nebūdavo sunaikinami pačioje jos pradžioje. Jo manymu, liga niekada nebus išgydyta ar išrauta su šaknimis moderniais materialias būdais dėl labai paprastos priežasties – ligos kilmė yra nemateriali. Tai, ką mes vadiname liga, yra ilgai organizme trunkančio proceso galutinis produktas, todėl visos materialios priemonės yra efektyvios tik laikinai, nes nepašalinamos tikrosios ligos priežastys.
Šis principas gali būti lengvai paaiškinamas vienu paprastu buitiniu pavyzdžiu. Tarkime, kad name trūko vamzdis arba prakiuro stogas ir nuo viršutinio aukšto per viso namo sienas liejasi vanduo. Visi namo gyventojai nepatenkinti ir keiksnodami dažo savo kambarių sienas. Situacija stabilizuojasi tik iki artimiausio lietaus. Po to vėl viskas kartojasi iš pradžių. Ką gi daryti? Kiekvienas pilietis garsiai sušuktų: „Užtaisyti stogą ar sulopyti trūkusį vamzdį.“ Valio! Tik kaip gi dažniausiai mes elgiamės realiame gyvenime? Ar „dažome sienas“ – t.y. skausmą malšiname geriamomis tabletėmis ar tepaliukais (o šis vis kartojasi ir kartojasi….)? O gal pagaliau „lipame ant stogo užtaisyti skylės“ – ieškome ligos priežasties savo neigiamų emocijų “sandėliuke”, kuriame lentynėlėse gražiai sudėliotos puikuojasi nerimas, įvairios baimės, nepasitikėjimas savimi, savigaila, savigrauža, pyktis, pavydas ir dar daug kitokių “gėrybių”?
Bacho manymu, moderni medicina, koncentruodamasi vien tik į materialias priežastis, nukreipia žmonių mintis nuo tikrosios ligos kilmės ir išgijimo galimybės tampa miglotomis, o tokio mąstymo rezultatas – galingas ligos baimės kompleksas. Baimė, kaip pagrindinė neigiama emocija, valdo kiekvieną iš mūsų, nes šią emociją atsinešame jau gimdami, kaip įspaudą migdolinėje smegenų liaukoje. Jos funkcija – apsaugoti vaiką, tačiau vaikui augant ši funkcija pradeda trukdyti eiti į priekį ir tobulėti. Tada ateina laikas „pažvelgti savo baimėms į akis“ . Taip vaizdžiai dr. Bachas aprašė emocijas, kurios yra bendražmogiškos, taigi neturi amžiaus, lyties nei tautybės.
Nesitenkindamas esamais rezultatais, Dr. Bachas pradėjo ieškoti alternatyvių gydymo metodų. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad liga atsiranda tada, kai išnyksta harmonija tarp kūno ir proto, o ligos simptomai yra išorinė negatyvių emocijų išraiška. 1928 -aisiais jis pradėjo kurti visiškai naują augalų esencijų gydymo sistemą. Jis norėjo visą savo laiką ir energiją skirti naujai kuriamai gydymo sistemai, paremtai augalų esencijomis bei tvirtai tikėjo, kad naujoji gydymo sistema gali būti tobulinama betarpiškai būnant laukinėje gamtoje. Taigi, būdamas keturiasdešimt trejų metų amžiaus, (1930) Bachas atsisakė pelningos privačios praktikos Harley gatvėje ir išvyko iš Londono į Velsą bei apsigyveno kaime. Pavasarį ir vasarą jis kūrė ir gamino augalų esencijas, o žiemą gydydavo žmones be atlygio. Su laiku Bachas pastebėjo, kad tada, kai jis gydydamas pagrindinį dėmesį kreipdavo į savo pacientų asmenines savybes ir jausmus, jų nelaimingos būsenos sumažėdavo, nes pradėdavo veikti natūralus savigydos procesas, kuris prieš tai būdavo blokuojamas neigiamų emocijų.
Kurdamas savo žiedų esencijas, Dr. Bachas įkvėpimo taip pat sėmėsi iš homeopatijos tėvo Hahnemano , kuris didelį dėmesį skyrė besąlyginei meilei ir dieviškumui, gyvenančiam kiekvienos žmogiškos būtybės viduje. Dr. Bachas taip pat ypatingai vertino savo ligonių dvasinį požiūrį į gyvenimą, pagarbą jį supančiai aplinkai. Jis stengėsi pasiimti gydomųjų savybių iš augalų, kurie ne tik gydydavo kūną, bet ir pakylėdavo dvasią.
Vystydamas savo naują sistemą, Dr. Bachas rėmėsi ir senosios Ajurvedos (atsiradusios 5 tūkst. m. pr. Kr.) žiniomis bei Hipokrato ir Paracelso mokymais. Visi šie iškilūs žmonės pripažino žmogaus dievišką kilmę ir tai, kad liga atsiranda toli gražu ne materialiame kūne.
1932 jis jau buvo atradęs pirmąsias 12 esencijų ir pavadinęs jas „Dvylika gyduolių“ ( Twelve Healers). Jis patikrino naujųjų esencijų poveikį išgydydamas daugelį savo ligonių, besikreipusių į jį pagalbos. Po metų Dr. Bachas pradėjo kurti ir gaminti antrosios grupės esencijas, kurias pavadino jas “Septyniais pagalbininkais” (Seven Helpers). Dar po metų, klajodamas laukinės gamtos takeliais, jis atrado likusias 19 esencijų, kurios pilnai užbaigė visą sistemą. Viso Dr. Bacho žiedų sistemą sudaro 38 esencijos: 37 laukinių gėlių ir medžių žiedai bei kalnų šaltinių vanduo, kuris vienintelis nėra pagamintas iš žiedų.
Išsamiau apie visas žiedų esencijas galite paskaityti ”38 Dr. Bacho žiedų esencijos“.
Dr. Bachas pats kentėjo nuo visų neigiamų emocijų, kurias norėjo išgydyti, todėl bandydamas įvairius augalus, atrasdavo tą vienintelį, visiškai atitinkantį jo emocinę būseną ir galintį pagelbėti. Tokiu būdu, eidamas asmeniniu kančios ir pasiaukojimo keliu, jis užbaigė savo gyvenimo darbą.
Pasak Dr. Bacho, liga, nors ir kokia žiauri bebūtų, yra mums naudinga ir jeigu ją teisingai interpretuosime – tai prieisime prie savo problemų sprendimo būdo. Kančia ir fizinis skausmas yra signalas, kad turime išmokti šią pamoką, nes kitaip siela neturi būdų kaip prisibelsti. Mes jos negirdime ir nekreipiame dėmesio. Reikia pažymėti, kad tie, kurie išgirsta įspėjamuosius signalus, gali užbėgti už akių ligai, kol ši dar nepasireiškė fiziniame kūne.
Pilnai užbaigęs kurti savo naująją žiedų esencijų gydomąją sistemą, Dr. Bachas nusprendė paskleisti savo žinią tarp žmonių. Jis išleido savo darbus žurnalų straipsniuose. Nuo 1933 iki 1936 metų jis skaitė paskaitas apie gydomąsias žiedų esencijas, taip pat skelbė apie tai dviejuose dienraščiuose. Tokiu būdu jis norėjo, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie jo naująjį gydymo metodą ir naudotųsi. Gydymo rezultatai pateisino jo lūkesčius, tačiau iš Pagrindinės Medicinos reikalų tarybos jis nesulaukė nei palaikymo, nei pritarimo.
Nekreipdamas dėmesio į vakarietišką mediciną atstovaujančių savo kolegų nepritarimą bei ignoravimą, Dr. Bachas paliko ne tik savo seną namą bei privačią praktiką, bet ir visiškai atsisakė mokslinių gydymo metodų, kuriais naudojosi iki šiol. Vietoje to, jis pasirinko gyduolio kelią ir naudojosi savo išskirtine intuicija bei augalų ir žmonių energijų pajautimu.
Dr. Bachas ramiai paliko šį pasaulį 1936 metų lapkričio 27-ios vakarą. Jam buvo tik 50 metų, tačiau pasauliui jis paliko nepakartojamą, asmenine patirtimi paremtą gydymo sistemą, kuri jau daugiau kaip 70 metų plačiai taikoma visame pasaulyje.
Keletą dienų iki savo mirties, Dr. Bachas padiktavo tokius žodžius: “Visi, kurie gaus šią didžiausią Dievo siųstą Dovaną, bus tie, kurie ir išsaugos ją tokią švarią, kokia ji buvo sukurta; laisva nuo mokslinių teorijų”.
Šaltinis:
drugelioefektas.com