Kaip Lietuvoje mažinti smurtą artimoje aplinkoje?

Ko galima tikėtis iš naujausių Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pataisų, tiksliau nustačiusių, kas yra smurtas prieš vaikus ir uždraudusių fizines bausmes? Kokia patirtis sukaupta per daugiau nei 5 metus praktiškai taikant šį įstatymą? Kodėl stinga susikalbėjimo tarp įvairių institucijų? Ar galima tikėtis didesnio proveržio, kovojant su reiškinio priežastimis, o ne tik šalinant jo pasekmes?

Šiuos klausimus kėlė tarptautinės konferencijos „Šeimos bylos (smurtas artimoje aplinkoje): tarpinstitucinis bendradarbiavimas“ dalyviai – policijos, prokuratūros, teismų, probacijos, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Už padarinius moka visa visuomenė

Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) pirmininko Rimvydo Norkaus, žalingus smurto artimoje aplinkoje padarinius jaučia ne tik pati šeima, už jį moka visa visuomenė.

„Nepaisant visų pastangų smurtas šeimoje yra tapęs viena iš rimčiausių viso pasaulio šiuolaikinių visuomenės problemų. Namų šeima modernioje visuomenėje yra betampanti pakankamai pavojinga vieta, – teigia R. Norkus. – Patys anglai, kurie teisei pasiūlė formuluotę „Mano namai – mano tvirtovė“, šiandien pripažįsta, kad tikimybė patirti smurtą namuose yra didesnė nei tamsiu paros metu gatvėje.“

Teisėjo manymu, Lietuvos valstybės tikrovė šiame kontekste yra išskirtinė. „Mūsų visuomenė nepaliauja šokiruoti pasikartojančių smurto tragedijų bangomis, ypač prieš vaikus. Nors sunku nustatyti tikrąjį smurto artimoje aplinkoje mastą, tačiau pastarųjų metų statistika atspindi problemos gilumą“, – kalbėjo LAT pirmininkas.

Jo manymu, norint padėti vaikui, socialinės rizikos šeimai negalima tenkintis paviene pagalba, epizodiniu bendradarbiavimu. „Išeitis viena – reikia stiprinti, o gal net iš naujo kurti tarpinstitucinio bendradarbiavimo kovojant su smurtu Lietuvoje mechanizmą“, – įsitikinęs R. Norkus.

Smurtauja ne tik asocialūs asmenys

Lietuvos policijos duomenimis, 2016 m. užregistruoti 66 547 iškvietimai dėl smurto artimoje aplinkoje, pradėta 10 890 ikiteisminių tyrimų. Pernai Lietuvos teismuose nagrinėtos 4703 bylos, kuriose asmenys kaltinami smurtavę artimoje aplinkoje. Buvo išnagrinėtos 4 mažamečių nužudymo, 41 savo motinos, tėvo ar vaiko nužudymo, 33 sunkaus mažamečio, savo vaiko ar motinos, tėvo sveikatos sutrikdymo, 145 – nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylos.

Anot Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Viktorijos Šelmienės, tūkstančiuose Bendrosios pagalbos centro gaunamų skambučių įrašų atsispindi visa Lietuva.

„Labiausiai apmaudu, kai pagalbos šaukiasi mažamečiai. Tai – emigravusių tėvų vaikai, kuriuos muša patėviai. Pagalbos taip pat prašo girtaujančių tėvų vaikai, kurie neturi vietos namuose. Jie vejami iš namų, nakvoja laiptinėse. Aš kaip teisėja, kaip trijų vaikų mama ir kaip pilietė, esu įsitikinusi, kad vaikas turi žaisti, mokytis, skaityti knygeles, bėgioti, važinėti dviračiu, o ne ieškoti pagalbos, kai smurtauja artimieji. Mūsų visų tikslas – užtikrinti saugią mažųjų vaikystę“, – kalbėjo V. Šelmienė.

Pasak jos, netiesa, kad smurtas artimoje aplinkoje pasireiškia tik socialinių įgūdžių stokojančiose ir girtaujančiose šeimose. „Smurtauja išsilavinę, aukštas pareigas užimantys ir sėkmingi asmenys. Tik jų smurtas – kur kas subtilesnis, puikiai maskuojamas. Lietuvos teismuose labai dažnai matome, kaip meistriškai ir rafinuotai vaikai pasitelkiami tėvų problemoms spręsti. Vaikai tampa teniso kamuoliu tarp besiriejančių tėvų“, – pasakojo didžiausio šalyje teismo teisėja.

Todėl, V. Šelmienės nuomone, nagrinėjant su vaikais susijusias bylas labai svarbu pirmiausia galvoti apie tai, ko reikia vaikui, o ne klausyti, ko reikalauja jo tėvai.

Taip pat teisėja atkreipė dėmesį į problemą, kai smurtą patyrusiam mažamečiui apie įvykį tenka pasakoti kelis kartus – Bendrosios pagalbos centro darbuotojui, policininkui, gydytojui, psichologui ir, galiausiai, teisėjui.

„Kasmet teismų psichologai pareigūnams ir teisėjams padeda apklausti apie pusę tūkstančio mažųjų liudytojų. Vienintelė ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama apklausa su specialisto – teismo psichologo – pagalba turėtų tapti kiekvieno teisingumo ieškančiojo siekiamybe: juk labai svarbu, kad apklausiamas vaikas nejaustų diskomforto, kad apklausiantysis suprastų, kaip su juo reikia bendrauti, kaip paklausti ir gauti atsakymą“, – teigia teisėja V. Šelmienė.
Lietuvos teismų psichologai padeda vykdyti apklausas Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos apygardose.

Nugriuvo ar buvo mušamas?

Pasak Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Tuklerio, praktikoje dažnai yra sudėtinga nustatyti, ar prieš vaiką tikrai buvo panaudotas smurtas.

„Net ir nustačius vienokius ar kitokius sužalojimus jų kūnuose neretai trūksta objektyvių duomenų, kurie leistų kategoriškai atmesti tikimybę, kad vaikas susižalojo pats, pavyzdžiui, griūdamas ar žaisdamas, – vieną praktinių ikiteisminio tyrimo aspektų įvardijo prokuroras. – Auginantys vaikus ar dirbantys su jais ne kartą yra pastebėję vaikų kūnuose įvairių nubrozdinimų ar kraujosrūvų, kurios atsiranda vaikams užsigavus be pašalinių pagalbos.“
Prokuroras pasakojo, kad dažnai tenka susidurti ir su tokiomis situacijomis, kai tėvai, esant konfliktiškiems tarpusavio santykiams, bando manipuliuoti tokiais smulkiais vaikų kūno sužalojimais ir kaltinti dėl jų atsiradimo vienas kitą, siekdami savų tikslų.

„Todėl kiekvienas galimo smurto prieš vaiką atvejis turi būti vertinamas individualiai ir objektyviai, nepamirštant, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė“, – pabrėžė prokuroras T. Tutleris.

Anot prokuroro, situacija, kai smurtu prieš vaiką vienas iš tėvų kaltina kitą, dažnai susiklosto vykstant santuokos nutraukimo procesui, kai nepilnamečio tėvai negali taikiai išspręsti su santuokos nutraukimu susijusių klausimų – pasidalinti turtą, susitarti dėl vaikų globos ir gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo jiems teikimo. Tokios bylos dažnai netgi vadinamos „skyrybų bylomis“.

„Šios kategorijos bylose vaikas tampa suaugusiųjų įrankiu tarpusavio kovoje, – pasakoja prokuroras. – Šiuo atveju atstovu pagal įstatymą paskirtas nepilnamečio tėvas ar mama siekia ne tinkamai atstovauti savo vaiko interesus, o ginti savo interesus ir gauti iš to naudą. Neretai vaikai net nebūna realiai patyrę smurto, tačiau atstovai pagal įstatymą teigia neva jų atžvilgiu kitas iš tėvų (esamas ar buvęs sutuoktinis) naudoja smurtą.“

T. Tutleris pastebi, kad tokiose bylose nepilnamečiai patiria neigiamą poveikį (faktiškai psichologinį smurtą) ne dėl kažkokio tariamai patirto fizinio smurto, o dėl konflikto tarp tėvų eskalavimo, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylų nagrinėjimo proceso, apklausų, kurių metu yra siekiama gauti duomenų kaltinančių vieną iš tėvų.

„Paprastai vaikai vieno iš tėvų ar kitų artimųjų yra nuteikinėjami prieš kitą iš tėvų. Todėl visų ikiteisminių tyrimų dėl smurto prieš nepilnamečius negalima vertinti vienodai“, – teigia prokuroras.

Daugiau empatijos

Pašnekovai sutinka, kad nors artimųjų smurtą patyrę vaikai ir suaugusieji dažniau ir drąsiau kreipiasi pagalbos, prieš beveik šešerius metus, 2011 metų gegužės pabaigoje, Lietuvoje priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas nėra tobulas.

„Nuveikta nemažai, tačiau, tai, kas iki šiol padaryta – tik pradžia. Dėl nepakankamo finansavimo ir organizacinių trūkumų įstatymą sunku įgyvendinti praktiškai. Taip pat trūksta kriterijų, kaip atpažinti psichinį smurtą, kuris ne toks vizualus kaip fizinis ar seksualinis“, – kalbėjo LAT pirmininkas R. Norkus.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro T. Tuklerio nuomone, smurto prieš vaikus artimoje aplinkoje problemos neįmanoma išspręsti vien draudimais ir bausmėmis. „Vargu ar teisėsauga sugebės išspręsti šią aktualią ir opią problemą. Pareigūnai susiduria su jau įvykusiu smurtu, su šio smurto padariniais, o ne su jo priežastimis“, – mano jis.

Anot renginyje dalyvavusios Lietuvos Carito atstovės Kristinos Mišinienės, taip pripratome prie smurto, kad kitaip ir negalime gyventi – nieko nebestebina prieš vaikus smurtaujantys tėvai, namuose prievartaujami vaikai.

„Smurto artimoje aplinkoje mažinimas turėtų būti asmeninis iššūkis kiekvienam tyrėjui, prokurorui, vaiko teisių apsaugos atstovui ar teisėjui. Jūs nepakeisite proceso dalyvių elgesio, tačiau, pradėję kurti žmogiškesnį santykį su pažeidžiamomis visuomenės grupėmis – aukomis ir nukentėjusiaisiais, būdami tikslūs, empatiški ir realistiškesni galite nuveikti labai daug“, – įsitikinusi K. Mišinienė.

Tarptautinę konferenciją „Šeimos bylos (smurtas artimoje aplinkoje: tarpinstitucinis bendradarbiavimas“ organizavo Nacionalinė teismų administracija Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis.

Informaciją parengė Nacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyrius
el. p. komunikacija@teismai.lt, tel. nr. (8 5)  251 4120