Kaip prisijaukinti vaikų miegą?

Iliustracija: Stine Moe Engelsrud / Pixabay

Stebūklingi vaikų migdymo ritualai

Ar gali būti kas gražiau už minkštuose, baltuose patalėliuose saldžiai miegantį mažą kūdikėlį? Šioje vietoje greičiausiai daugelis tėvelių galėtų atsidusti, prisimindami kokius kryžiaus kelius jiems prireikė nueiti kol pagaliau užmigdydavo savo mažąjį angelėlį…

Iš tiesų, vaikučio migdymas dažnai pareikalauja ypatingo tėvelių išradingumo ir kantrybės. Kartais, vaiko nemiegojimo ir nuolatinio verksmo iškamuoti jie prisigalvoja tokių migdymo ritualų, kurie šios bėdos neturintiems gali atrodyti juokingi ar net pamišėliški. Štai vienas tėvelis, norėdamas užmigdyti savo atžalą, buvo įsigudrinęs daryti tai savo automobilyje. Jis tol sukdavo ratus važiuodamas savo mašina aplink namus, kol kūdikis užmigdavo. Esu girdėjusi ir apie mamytę, kuri įsakyta savo mažosios princesės kažkaip įsirangydavo į jos mažulytę vaikišką lovytę, kad galėtų pagulėti šalia, kol šioji užmigs. Tikiu, kad vaiko verksmo išvarginti tėveliai pasiryžę viskam, kad tik šis nusiramintų. Tačiau, dažniausiai vaikui reikia visai kitokios pagalbos…

Šįkart nekalbėsiu apie rimtus miego sutrikimus palikdama juos spręsti mūsų kompetetingiems gydytojams. Bandysiu panaudoti vaizduotę, „ugnį ir vandenį“ praėjusių tėvelių patirtį ir įvertinus skirtingo amžiaus mažylių miego poreikius aptarsiu, kaip galima formuoti tinkamus vaikučių miego įpročius, pasitelkiant įvairiausius miego ritualus.

Čia pateiksiu jau išbandytus variantus, tikėdamasi, kad jie sužadins jūsų vaizduotę ir padės susikurti nuosavą, tą stebūklingąjį, tinkantį tik jūsų mažyliui.

Mitai ir iliuzijos

Iš karto norisi pradėti nuo kliūčių, kurios net geriausias pastangas paverčia „aš viską žinau, viską išbandžiau ir niekas nepadeda“ lozungu, kas išvertus iš tėvelių kalbos reikštų „nebeturiu jėgų, palikite mane ramybėje“ Štai keletas klaidingų įsitikinimų, ant kurių suklumpa daugelis.

„Vaikus turi užmigdyti tėvai“ Šiuo įsitikinimu besivadovaujantys tėvai aktyviai imasi įvairiausių veiksmų-supa, nešioja, maitina, gulasi į vaiko lovelę tol kol šis pagaliau užmiega. Jie netgi jaučiasi padarę gerą darbą, tačiau nesusimąsto, kad tokia strategija juos pasmerkia ilgiems ir vis sunkesniems vaikučio migdymo ritualams ateityje. Tiesa yra ta, kad vaiko nereikia migdyti, jam tereikia sudaryti sąlygas mokytis užmigti pačiam. Nuolat migdomas vaikas, tampa priklausomu nuo tėvų, miegas ir tėvelių pagalba jam tampa neatsiejami. Kaip tai pakeisti? Tiesiog prisiminti, kad ir kokius ritualus prieš miegą atliksite, kuo dažniau turite paguldyti į lovytę dar nemiegantį mažylį ir toliau leisti jam pačiam užmigti.

„Negerai virkdyti vaiką“ Šis galingas ginklas įveikia daugelį tėvelių. Dažniausiai sakome, aš ne beširdis, kad virkdyčiau savo vaiką. Tėveliai bijo, kad verkimas kenkia vaikui, verkiantis kūdikis labai kenčia ir pan. Tikrumoje verksmas yra jūsų vaiko kalba. Iš tiesų, kartais jis gali reikšti kančią ar nepatenkintus poreikius ir tuomet į jį reikia reaguoti nedelsiant. Tačiau, kuomet savo pamaitintą, pervystytą ir pamyluotą sveiką mažylį paguldote jo lovelėn ir jis nepatenkintas pravirksta, tai tėra trumpalaikis protestas, praeinantis jei neskubame vėl griebti jo ant rankų, o tiesiog pabūname šalia, paguodžiame ir suteikiame mažyliui antrą, trečią, ketvirtą progą pabandyti užmigti pačiam.

Miego įpročiai formuojami palaipsniui, todėl didelių sunkumų nepatiria tėveliai pradėję mokyti užmigti jau 2-3mėn. kūdikį. Paprastai 6 mėn. būna ta riba, kada dar galite suspėti įšokti į jau nuvažiuojantį lengvo migdymo traukinį.

„Nereikia nieko daryti, išaugs“ Deja, vaikai neišauga miego problemų, tiesiog jos tik keičiasi ir darosi vis sunkiau įveikiamos. Jei kūdikis tik paverkdavo ir pasuptas ar pamaitintas užmigdavo, tai 3-5m. vaikas jau reikalaus pasakos-gerti-pagulėti jūsų lovoj-pažaisti-dar gerti-dar pasakos… Ir kodėl reikėtų viso šio smagumo atsisakyti vien todėl, kad tau jau sukako septyneri? Net, nesvajokite. Vaikas nežino, kaip ir kiek ilgai ruoštis miegui, jis tik kartoja tai, ką padėjo jam išmokti tėvai, tame tarpe ir tai jog prieš miegą sau galima leisti viską. Ar taisyklės mus gali paversti vaiko budeliais ir kankintojais? Tik ne tuomet kai taikomos su meile, bet tvirtai. Jei vaikui aišku, kaip viskas bus, kam tuomet protestuoti? Pagaliau prieiname prie to, kaip viskas galėtų būti.

Pradžių pradžia

Sveikas, normaliai besivystantis 2-6 mėn. kūdikis mokosi prisitaikyti prie skirtingo dienos ir nakties režimo ir lengviausiai gali išmokti užmigti pats, jei tik jam suteikiame tokią galimybę. Iš 6mėn. kūdikio jau galima tikėtis, kad jis išmiegos visą naktį neprabudęs, jei tik vakare sočiai pavalgys ir bus paguldytas nakčiai ne per anksti pvz. 21-22 val.

Pasakoja mama Jurgita: „ Kai maitindavau savo 3mėn. dukrelę dieną ir naktį tai darydavau skirtingai. Dieną imdavau ją ant rankų, maitindama pakalbindavau, jei matydavau kad ši ruošiasi miegoti, tuomet panešiodavau, pasupdavau ir guldydavau į lovelę jau beveik miegančią. Naktį elgdavausi kitaip-neimdavau ant rankų, tik paduodavau krūtį, nekalbindavau, nedegdavau šviesos. Po truputį stengiausi vakare laikytis tos pačios sekos-maudymas, valgymas, lovytė, švelnus vystykliukas prie veiduko ir miegutis. Viskas panašiu laiku. Jau paaugusi mažoji kartais dar neužmigdavo, ypač tomis dienomis, kai susivėlindavo popiečio miegelis. Tuomet, trumpai panešiodavau, padainuodavau ir vėl į lovytę. Tėvelio mėtymo ir kutenimo žaidimus leisdavau tik iki maudynių“

Savarankiškai užmigęs kūdikis greičiausiai pats vėl užmigs kai prabus naktį. Tuo tarpu tas, kuris užmigo žindomas ar supamas iki visiškai įmigdavo verks kol nesusilauks jam įprasto ritualo. Jei žindomas kūdikis miegodavo šalia mamos, 6 mėn. yra pats laikas jį pradėti guldyti į jo lovelę, o su atskiru kambariu galite palaukti ir iki 3 m.

Lopšinė apie viską

Jei buvo migdomas laikantis režimo, 6-12mėn mažylis naktį dažniausiai jau išmiega nepabudęs. Tačiau šiuo metu pradeda nutikti įvairiausi nenumatyti dalykai, dažniausiai tėveliai pradeda su vaikučiu daugiau keliauti, kartais palieka jį močiutei, dažnai jau nebemaitina krūtimi. Šiuo metu ypač stiprėja vaiko prieraišumo jausmas ir pabudus jam reikia mamos. Kodėl ji negalėtų būti visada šalia? Mažylis pradeda daugiau prašytis ant rankų ir gražiuoju ar piktuoju bandyti leistino elgesio ribas.

Pasakoja mama Dovilė: „ Nustojus maitinti krūtimi mano mažoji tapo tikra zirzliukė. Tuomet imdavau ją ant rankų, duodavau žinduką, supdavau ir dainuodavau apie viską, ką aplink matydavau-žaisliukus, kurie jau miega, žvaigždeles, kurios jau žiba, lovelę kurioje meškiukas laukia mažosios Austėjos… Dainuodavau vis tyliau ir lėčiau…Jau apsnūdusią guldydavau „pas meškiuką“, dar šiek tiek pastovėdavau tyliai šalia ir išeidavau iš kambario…“

Net ir tinkamus miegojimo įpročius išsiugdę mažyliai, kartais išsimuša iš ritmo ir bando maištauti, tačiau jei ir toliau laikysitės panašios migdymo tvarkos, mažajam maištininkui teks kapituliuoti. Kartais labai padeda naujo miego ritualo įvedimas-nauja „miego pagalvėlė“ šalia jau įprasto meškiuko, muzika vietoj lopšinės, nugarytės paglostymas vietoj ar kartu su panešiojimu.

Miego pasaka

1,5-2 m. mažyliui jį supantis pasaulis tampa ypač įdomus ir viliojantis, o ryšys su mama toks svarbus, kad šis visiškai nenori užsiimti tokiais niekais kaip miegojimas. Sutrumpėja ir laikas reikalingas būtinam poilsiui. Dvimečiui užtenka 11-12 val. naktinio miego ir dažnai tik vieno 1-2 val. dienos pogulio, kas yra kur kas trumpiau nei iš jo tikisi dauguma tėvelių. Taigi, iš vienos pusės turime vaikiuką, kuriam miegas pradeda asocijuotis su išsiskyrimu ir atsisakymu visko, kas ypač brangu, o iš kitos pusės-tėvelius pergyvevančius dėl vaiko sveikatos ir pageidaujančius tiesiog šventos ramybės. Kova rodos neišvengiama? Visai ne, jei ir vėl bus laikomasi nuoseklumo ir pasitelkiami nauji miego ritualai. Svarbiausias mūsų tikslas nepaversti miego bausme, o ruošimosi miegoti nesibaigiančia kova. Geras rezultatas, jei pavyksta vaikutį paguldyti per 30min. Trumpesnis migdymo laikas jau kvepėtų prievarta, o ilgesnis gundytų viską paversti ilgu žaidimu ir išsemtų tėvelių jėgas bei kantrybę.

Mamos Daivos pasakojimas: „Mano dvimetis sūnus būdavo tikras nenuorama. Jei tik dieną neišeidavom su juo į lauką, vakare prasidėdavo nesuvaldomas laipiojimas ir dūkimas. Kai tik galėdavau įtraukdavau į vaiko iškrovimo procedūrą tėvelį, tačiau jei susivėlindavome imdavausi kito-tvarkymosi ir žaisliukų migdymo ritualo. Kartu su vaiku viską rinkdavom ir nešdavom į vietas, mylimiausiems žaislams būdavo padaromi ypatingi miego garažai ar net slėptuvės. Kartais koks nors žaisliukas eidavo maudytis arba kartu „valytis dantukų“. Tuomet būdavo galima išsirinkti pasakų knygelę, pasiimti buteliuką vandenuko, kad prireikus neieškoti, o lovytėje jau laukdavo mylimiausi miego žaisliukai. Taigi, apsikabinam juos ir skaitom pasaką, kuri dažniausiai baigiasi tuo, kad aš pradedu atpasakoti savo sūnelio dienos nuotykius, tarsi jie būtų nutikę pasirinktos pasakos herojui. Sūnutis klausydavo net išsižiojęs, dar ir nuo savęs ką nors pridėdavo. Tuomet sugalvodavom laimingą pabaigą, pasimyluodavom ir labai tyliai kausydavom kaip atskrenda sapnų fėjos. Kartą su mažuoju svajojom apie mažytes sapnų nešėjas ir tas grožybes, kurias jos vaikams sapne parodo, jei tik šie jų neišgąsdina. Taigi, mažasis guli ir laukia fėjų, o aš einu „ kloti savo lovytės“ ir dar kartais trumpam sugrįžtu sutvarkyti mažų nesklandumų..“

Sapnų sargas

3-5 m. vaiko raidos tarpsnis neretai tampa vienu sunkiausių išbandymu netgi labai disciplinuotiems ir patyrusiems tėveliams, ir tikrai neveltui psichologų jis vadinamas kriziniu. Net ir iki šiol buvę sukalbami, trimečiai vaikai dažnai tampa irzlūs ir kaprizingi. Jie atkakliai siekia elgtis taip kaip jiems norisi, atsisako paklusti ar netgi tyčia elgiasi atvirkščiai, tik todėl, kad kažką pasiūlė mama. Vidinis poreikis įtvirtinti savąjį aš, atsiskirti nuo mamos, kuri tuo pačiu vis dar labai reikalinga, kartais būna toks stiprus, kad vaikas nepaiso bet kokių sveiko proto ribų. Dieną patiriama emocinė įtampa, įspūdžių gausa persikelia ir į miego karalystę, todėl daugelis 3-7 m. vaikų sapnuoja košmariškus sapnus, pabudę verkia, atsisako miegoti vieni, bijo tamsos. Nereikia nei sakyti, vargas tėveliams, iki šiol nesirūpinusiems miegojimo disciplina ir negebantiems nustatyti pastovių taisyklių. Noriu priminti, kad net tokioje sunkioje situacijoje tikslas išlieka toks pats-nepaversti ėjimo miegoti dar vienu pilietiniu karu dėl laisvės ir nepriklausomybės. Išeitis-pastovios, visuotinės, nepakeičiamos taisyklės įvilktos į meilės, švelnumo ir vaizduotės žaidimo rūbus. Tačiau, nesitikėkite, kad tai suveiks iš karto ar visada. Kartais užtenka mamai būti pavargusia ar jaustis šiek tiek kalta, kad neskyrė vaikui dėmesio, nebuvo su juo ir mažylis kaip mat pajus ir pasinaudos šiom silpnybėm savo naudai.

Pasakoja mama Saulė: „… kai mano mažoji nenuorama nenorėdavo eiti miegoti pasitelkiau žaidimus, kuriuos pasufleruodavo pati situacija. Štai keletas iš tų, kurie mums patiko labiausiai.

„Tėčio Laikrodukas“ Šis žaidimas padėdavo dukrais pereiti iš tėvelių į savo lovelę. Paskaičius pasaką paslaptingu ir šiek tiek dramatišku balsu tėvelis tardavo- jau girdžiu kaip miego laikrodukas skaičiuoja…. ar visi vaikai jau spėjo nubėgti į savo lovytes? 1…2….3…10 Mažoji pagauta lenktynių azarto net nepajusdavo, kaip pati įsliuogdavo į savo lovytę. Tada tėtis eidavo „patikrinti“ ir apkamšyti.

„Lovytė laukia“ Kartą pirkome naujus lovos užvalkalus ir mažoji pasisiūlė padėti juos užvilkti. Bevilkdama švelniai kalbėjau su lovyte-štai tau Ievos lovele, nauji patalėliai, patys švelniausi, patys gražiausi, ačiū tau, kad lauki Ievutės kas vakarą ir taip švelniai ją priglaudi, pačius gražiausius sapnelius jai saugoji į spalvotų miegelių šalį palydi…Už tai tau klojame gražiausius patalėlius…Sužavėta mažoji sugalvojo, kad lovelę reikia dar labiau pamylėti ir užkabino ant jos krašto gražų kaspiną…aš tada atnešiau dar vieną platų kaspiną ir pasiūliau flomasteriu nupiešti lovelei palinkėjimą…Taip Ievos lova tapo jos geriausia drauge, kurią ji stropiai ryte tvarkydavo.

„Miego sargas“ Vienu metu dukrelė pradėjo neramiai miegoti, kartais nubusdavo ir šaukdavosi manęs. Ryte ji neprisimindavo kas buvo naktį, tačiau vakare vis prašydavo pabūti šalia, palikti šviesą, nes „gali pabaisa išlysti“ Nupirkau jai mažą vaikišką lempelę su baterija. Ją galima laikyti šalia pagalvėlės ir pačiai lengvai įsijungti. Vietoj vakarinės pasakos kartą pasiūliau pasidaryti „miego sargą“, kuris padėtų nubaidyti blogus sapnus ir neleistų prisiartinti jokioms pabaisoms. Pasiėmėm guašo dažų, šiek tiek juos praskiedėm vandeniu, tuomet varvinom ant popieriaus, retkarčiais užspausdamos iš viršaus kitu lapu, kad spalvos susilietų. Gaudavosi neįprastai gražūs spalvoti debesėliai, panašūs į drugelius, vabalus ar pasakų būtybes. Iš jų dukrelė išsirinko patį mieliausią, kurį pavadinome „sapnų sargu“ ir pakabinome šalia lovelės. Tuomet svajojome kaip šis sapnų sargas, pamatęs jog artinasi negražus sapnas tuoj jį užkloja savo spalvotais sparnais ir nuveja šalin. Mes netgi piešėme vieną negražų sapną ir ant jo pildamos gražias spalvas sugalvojome jam laimingą pabaigą…“

Pasitelkdami vaizduotę ir įvairiausius žaidimus, tėveliai gali įsigyti ne vieną padėjėją ir nebūti tais vieninteliais, galinčiais vaikui garantuoti ramų ir saugų miegą. Tačiau, kartais tėveliai patys nesąmoningai nori būti tais vieninteliais vaiko migdytojais, tuomet ištiesų „niekas nepadeda“…

Tuo tarpu vaikui labiausiai reikia tikėjimo, kad jis gali pats sau padėti. Tikėjimas atsiranda iš patirties, kai supratingi tėveliai atsispirdami pagundai „ viską geriau ir greičiau sutvarkyti“ visgi leidžia vaikui bandyti pačiam, tačiau palaiko jį savo meile ir neleidžia peržengti saugumą ir sėkmę garantuojančių ribų.

Psicholgė  Aušra Šūmakarienė |  kurybosterapija.lt
Šaltinis: „Aš ir psichologija”