Kaip suprasti, kad tai tavo antroji pusė?

Tinklaraščio „Cup of Jo“ kūrėjai apklausė žmones, kaip jie suvokė, kad šalia esantis žmogus – tas tikrasis ir vienintelis? Šis sprendimas buvo nesąmoningas ar gerai apgalvotas, akimirkos sprendimas ar ilgų apmąstymų rezultatas? Kai kurie atsakymai jus tikrai nustebins.

Mes juokiamės iš vienas kito pokštų

„Mes abu mėgstame tą kvailą mokslinės fantastikos knygų seriją – skaitome naujas knygeles vieną po kitos. Mano vyras visada sako, kad būtent todėl jis suprato, kad esu jo išrinktoji. Ir aš supratau, kad niekas niekada neprivertė manęs taip juoktis ir kad nei vienas vyras taip nesijuokė iš mano pokštų. Mes esame ideali „publika“ – vienas kito klausytojas ir žiūrovas“.

Tai buvo pasirinkimas

„Kiekvieną kartą, kai aš suprasdavau, kad sutikau tą vienintelę ir tai visam gyvenimui, viskas netrukus virsdavo iliuzija. Kai susipažinau su savo žmona, mane ne tik aplankė jausmas, kad ji ta vienintelė, kurios aš ieškojau, bet ir tai, kad mes kartu galime sukurti tvirtą sąjungą, kurioje kiekvienam pakaks erdvės prisitaikyti ir keistis. Tai buvo ne tik meilės, bet ir gyvenimo pasirinkimas“.

Tai buvo neišvengiama

„Savo būsimą vyrą sutikau autobuse. Paprastai aš gėdijuosi kalbėti su nepažįstamais žmonėmis, sėdžiu su ausinėmis, veidu į langą, arba dirbu. Trumpiau tariant, aplink save pasistatau sieną. Tačiau jis atsisėdo šalia manęs, ir kažkaip gavosi, kad mes nenutildami kalbėjomės visą ilgą kelią iki namų. Nepavadinčiau to meile iš pirmo žvilgsnio, greičiau tai buvo stiprus lemties jausmas, gerąja prasme. Mano intuicija man pakuždėjo, kad šis žmogus taps mano gyvenimo dalimi, kad jis taps… na taip, tuo vieninteliu“.

Mes tapome viena komanda

„Ne, nepatyriau praregėjimo, mano galvoje lemputė neužsidegė – „štai jis, tas vienintelis žmogus!“ Mes tiesiog pradėjome kartu gyventi ir palaipsniui tapome viena komanda. Pradžioje visi vienas kitą mato rožinėje šviesoje – jūsų išrinktasis pats gražiausias ir nuostabiausias, ir jūs nesuprantate, kaip anksčiau galėjote be jo gyventi. Paskui aistros nurimsta, užtat gyvenimas tampa patogesnis.

Pamačiau, kad šalia manęs toks pats žmogus, kuris stengiasi viską padaryti kaip įmanoma geriau, kad jis turi savo trūkumų ir daro klaidas. Mes priėmėme sprendimą eiti per gyvenimą kartu, džiaugtis jo nuostabiais, gąsdinančiais, kupinais džiaugsmo ir išmušančiais iš vėžių įvykiais“.

Su juo gerokai įdomiau

„Kai būnu su juo, jaučiu, kad realus gyvenimas yra mokykla, o su juo jaučiuosi tarsi atostogose“.

Visi aplinkui žinojo

„Mus neabejotinai siejo jausmas, tačiau mes septynerius metus neįforminome santykių. Kai būsimas vyras pagaliau paskelbė apie mūsų sužadėtuves, draugai puolė mus sveikinti – jie seniai to laukė ir baiminosi, kad mes nesusituoksime, taip padarydami labai didelę klaidą. Noriu pasakyti, kad ne visada paprasta suvokti net labai didelį jausmą. Todėl tai greičiau ne praregėjimas, o nuolatinis procesas, pasirinkimas, kurį padarote – diena po dienos su kažkuo dalintis savo gyvenimu“.

Niekada nekėliau sau tokio klausimo

„Kitaip nei ankstesniuose santykiuose, šį kartą manęs nekankino klausimas „Ar noriu su juo būti?“ Mūsų nesutarimai negali sugriauti mūsų sąjungos – mes abu suprantame, kad tiesiog einame toliau“.

Negalėjau įsivaizduoti savo gyvenimo be jo

„Mums buvo po dvidešimt su trupučiu ir mes susitikinėjome jau ne vienerius metus. Kartą aš susimąsčiau – ar nevertėtų mums santykiuose padaryti pertraukos? Pavaikščioti į pasimatymus, pasižvalgyti į kitus žmones. Tai nereiškia, kad mūsų romanas man pabodo – priešingai, mane gąsdino viduje augantis jausmas, kad mes kartu visam gyvenimui.

Pasvarsčiusi aš supratau, kad galiu pabandyti užmegzti santykius su kitais vyrais, tačiau kas tada, jeigu negalėsiu jo susigrąžinti, nes jis nuspręs eiti per gyvenimą be manęs? Štai tą akimirką, kai tai suvokiau, skruostais upeliais pradėjo ristis ašaros – aš supratau, kad niekada negalėsiu taip rizikuoti mūsų meile. Štai taip aš supratau, kad mano vyras – vienintelis ir kad aš niekada jo nepaliksiu“.

Aš iki šiol nežinau

„Negaliu prisiminti tos akimirkos, kai supratau, kad šis žmogus – vienintelis, nes būna dienų, kai aš ir vėl nesu tuo tikra. Mes kartu jau aštuoneri metai, keturis kartus keitėme gyvenamąją vietą, du kartus pakeitėme darbą, susituokėme, tačiau nepaisant to man nėra lengva užtikrintai pasakyti, kad tai ir yra tie tikrieji santykiai. Abejonės – dalis gyvenimo. Aš nežinau, ar šiuo klausimu įmanomas visiškas tikrumas“.

Maži džiaugsmai

„Man meilė – tai veiksmas, o ne jausmas. Aš tikiu mūsų santykiais dėl mažų „dovanėlių“, kurias mes įteikiame vienas kitam kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, vakar man buvo liūdna, vyras padovanojo man paveikslėlį su juokingu katinu. Neįtikėtina, kaip jis sužinojo, kad man reikia būtent to. Nelaikau savęs romantike, tačiau tokie dalykai man labai brangūs“.

Jis buvo pats mieliausias

„Iš pat pradžių mūsų santykiai buvo panašūs į beprotiškus amerikietiškus kalnelius, tačiau man tai patiko. Jis buvo geras. Pavyzdžiui, kartą kai mes dar tik pradėjome susitikinėti, jis per visą miestą ant nugaros atitempė didelį čiužinį, nes žinojo, kad savaitgaliui liks nakvoti mano draugės. Tada aš pagalvojau: visi mano ankstesni gerbėjai net nebūtų to pasiūlę. Supratau, kad į šį vaikiną turiu įsikibti“.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

„Žinote, tai įdomu. Man sunku žodžiais išreikšti jausmą, kurį jaučiu savo žmonai. Jeigu šiaip išvardinčiau visas jos nuostabias savybes, dėl kurių ją įsimylėjau, nuskambės taip, lyg aplinkui pilna tokių žmonių. Tačiau patį pirmą vakarą, mūsų susitikimo akimirką, aš žinojau, kad ši moteris – man vienintelė. Tarp mūsų tekėjo elektra, energija, teigiamų emocijų srovė! Man patiko tai, ką ji kalbėjo ir kaip ji atsakė į mano žodžius. Mes taip lengvai juokėmės ir supratome vienas kitą. Jeigu būčiau galėjęs, būčiau vedęs ją tą patį vakarą“.

Viskas stojo į savo vietas

„Jeigu trumpai, tai po to kai mes susitikome, gyvenimas man pradėjo teikti gerokai daugiau malonumo. Mačiau save jo akimis ir jaučiausi įdomesnė, gražesnė, protingesnė. Tokia jaučiausi, kai jis būdavo šalia. Mes vienas kitame skatinome tai kas geriausia. Menkiausios mano dienos smulkmenos man atrodė įdomios ir vertos pasidalijimo. Daugiau nieko nebebijojau. Liko vien tik teigiamas jausmas: kol šis žmogus šalia, viskas bus gerai“.

Parengė: delfi.lt