Kaip užauginti sveiką ir kūrybingą vaiką gamtoje?

Tikriausiai visi tėvai stengiasi, kad jų vaikai nesirgtų, būtų laimingi, tačiau situacija tokia, kad ypač mažamečių vaikų tėvai dažnai turi rūpesčių dėl vaikų sezoninių ligų, tėvams sutrikdomas darbo grafikas.

Visi epidemiologai sutinka, kad virusai labiausiai telkiasi uždaroje aplinkoje, o lauke tikimybė pasigauti kokį užkratą ženkliai mažėja. Vaikų sveikata priklauso pirmiausia nuo dvasinės ir psichinės atmosferos artimoje (šeimoje, ugdymo įstaigoje) aplinkoje. Kaip ir suaugusiems, taip pat ir vaikams labai svarbi sveika mityba, fizinis aktyvumas ir grynas oras.

Į šiuos išvardintus teigiamus sveikatos ugdymo elementus kitos šalys gal ir labiau atkreipia dėmesį, bet ir pas mus taip vis labiau domimasi vaikų sveiku ugdymu gamtoje.

Su nesveikos gyvensenos problema susiduria viso pasaulio visuomenės ir ieško sprendimo būdų. Knygoje „Kaip užauginti gamtos vaiką“ Scott D. Sampson rašo: “Valandų valandas spoksant į ekranus, iš esmės vienintelis kūno judesys būna nykščio sukiojimas, todėl nepaprastai išaugęs lėtinių fizinių ir psichinių vaikų ligų skaičius neturėtų stebinti. Šiandien maždaug 18 procentų šešerių ir vyresnių vaikų yra nutukę, serga diabetu, širdies ligomis ir kenčia nuo kitų sveikatos sutrikimų, jie vis plinta ir dažnėja“.

Apie šiandieninę problemą knygos „Kaip užauginti gamtos vaiką“ autorius rašo: „2014 metais maždaug 11-ai procentų ketvirtokų-septintokų Amerikos vaikų nustatytas dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sindromas. 2014 metais Jungtinėse Valstijose beveik šeši milijonai vaikų (vienas iš aštuonių) ritaliną vartojo daugiausia norėdami pasveikti nuo šios ligos. Bent vieno JAV chirurgo teigimu, dabartiniai vaikai gali būti pirma moderniųjų laikų karta, kurios gyvenimo trukmė bus trumpesnė nei jų tėvų“.

Šios problemos aktualios ir Lietuvoje – jų sprendimui labai galėtų pasitarnauti vaikų ugdymas gamtoje – čia formuojasi meilė gamtai, vaikai savo fizinį aktyvumą gali išreikšti plačioje erdvėje (tai naudinga ypač psichinei sveikatai), jie būdami lauke kvėpuoja grynu noru.
Ugdymas gamtoje reikalingas ne siekiant išugdyti ypatingus biologus, bet jaučiančius darną su gamta kūrybingus piliečius. „Dvidešimt pirmojo amžiaus gamtos vaikas turės išmokti rasti būtiną pusiausvyrą tarp technologijų ir gamtos“, – teigia jau minėtas Scott D. Sampson. Nereiškia, kad gamtoje užauginami vaikai „laukinukai“, bet kaip sakė Albertas Einšteinas: „Žaidimas – aukščiausia mokslinių tyrimų pakopa“. Žaidimai gamtoje gali būti ir su labai konkrečia ugdymo, mokymo programa, o taip pat ir vadinamieji spontaniški arba laisvi žaidimai, taip, kaip veikia vaikų laki vaizduotė.

Ugdymo gamtoje išskirtinumas ir naujumas gali eiti greta su neefektyvaus ir atsilikusio „kalimo“ mokymo modelio keitimu. Taip pat būtina iš esmės keisti ir higienos normas ikimokyklinio ugdymo įstaigoms. Maitinimo lauke klausimas pas mus visai nereglamentuotas, tokio paprasčiausiai negali būti. Tuo tarpu kitose šalyse (kad ir skandinavų) tai yra normali praktika. Kasmet ikimokyklinio ugdymo įstaigoms reikia atlikti kenkėjų patikrą ar nėra graužikų ir pan. O norint gauti higienos pasą, išmatuoti triukšmą (ir paukštelių čiulbėjimo garsumą). Šios problemos ypač buvo aktualios kažkada, bet šiandien vaikų sveikatai kenkia, beje, visai kiti „civilizacijos“ faktoriai, tad į juos ir turi būti atkreipiamas pagrindinis dėmesys.

Galima tikėtis, kad pokyčiai jau ateina ir išrinkta naujoji valdžia labiau įsiklausys į tėvų ir visuomeninių organizacijų balsą – vyks svarbios permainos ir ikimokyklinukų sveiko ugdymo srityje. Vilčiai pagrindą duoda ir konferencija vykusi Seime praėjusių metų pabaigoje „Sąmoninga tėvystė – šeimos ir valstybės bendradarbiavimas“ (įrašas).

Tėvai tampa vis sąmoningesni ir vis daugiau dėmesio skiria ikimokyklinukų ugdymui gamtoje, derinimui veiklos, skaitymo, žaidimų patalpose ir buvimui bet kokiu oru gamtoje. Tačiau pasitaiko, kad tėvai būtent darželių administracijoms išsako pageidavimą, kuo trumpiau vaikus laikytų lauke, kad neva vaikai nesusirgtų. Nors pagal higienos normas ir yra nurodoma, kad ne mažiau nei 2 val. vaikai turėtų praleisti lauke, darželių administracijos „įsiklauso“ į tą pageidavimą, juk neretai nevesti į lauką mažylių žymiai paprasčiau, nei vesti .

Buvęs ilgametis Kūno kultūros akademijos (dabar Sporto universitetas) rektorius prof. Albertas Skurvydas baigiantis praėjusiems metams savo socialinio tinklapio FB paskiroje parašė labai svarbias mintis apie vaikų ugdymą gamtoje.

„Mes labai ,,nemylime“ savo vaikų, nes juos ,,įspraudžiame“ į labai gražiai sutvarkytas ,,pilis“, o vaikams ne tokių ,,grožybių“ reikia – reikia natūralios gamtos: sniego, pūgos, audros, lietaus, upelio, smėlio, akmenų, žolės, medžių, kalnų, saulės, juodai mėlynų debesų, spiginančio šalčio…Pagrindinė problema – vaikai net apie 90 procentų laiko praleidžia uždarose patalpose (pvz., net 2-5 metų amžiaus vaikai per savaitę apie 30 valandų praleidžia prie interneto ar telefonų), o jų ,,genai nuo seno trokšta“ natūralios gamtos.

Daugybę tyrimų rodo, kad vaikų pilnaverčiam augimui reikia ir fizinio aktyvumo, ir emocijų, ir protavimo, ir pasaulio pajautimo, ir kitų daugybės patirčių. Ypač svarbu vaikų subrendimui yra vaikų žaidimai natūralioje gamtoje“, – teigia profesorius A. Skurvydas. Į šias mintis turėtų labiau įsiklausyti ir tėveliai, ir ugdymo įstaigos, o taip pat ir valstybės institucijos, kurios atsakingos už švietimą ir sveikatą.

Ieva Dapšauskė
VšĮ „Tėvystės centras” direktorė ir gamtos darželio „Po smilgom“ kūrėja