Lyg ir viskas gerai, bet nesu patenkinta savo gyvenimu

Klausimas: Esu 25 metų mergina. Iš pirmo žvilgsnio, atrodytų lyg ir viskas gerai. Turiu darbą, esu baigusi bakalauro studijas, dar studijuoju ir magistrantūroje, turiu antrąją pusę, išvaizda taip pat nesiskundžiu. Tačiau nesu patenkinta savo gyvenimu. Užimtumas, mokslai, darbas man patinka, tačiau nuolat noriu siekti kažko geriau, kažko daugiau. Bijau, kad taip pat atsitiko ir su asmeniniu gyvenimu.

Anksčiau buvau labai pastovus žmogus, kuris yra labai nuspėjamas ir bijo naujovių. Šiuo metu, pastebiu, kad trokštu kuo daugiau pokyčių, kuo daugiau naujovių. Santykiai su draugu pradėjo nebetenkinti, nors draugas galvoja apie rimtesnį gyvenimą, nori sukurti šeimą. Tačiau aš nejaučiu tokio poreikio. Su juo jau draugaujame 7 metus. Santuoka asocijuojasi su laisvės praradimu, su gyvenimo pabaiga.

Galbūt tokį požiūrį suformavo tėvų santykiai šeimoje. Tėvas mėgdavo išlenkti taurelę, tuo labiau ir šiuo metu nieks nepasikeitė. Mama nesiryždavo ir vis dar nesiryžta visko nutraukti, nes bijo likti be stogo virš galvos. Aš iš dalies, giliai viduje kaltinu mamą, kad leidžia tokias kančias patirti vaikams, tačiau suprantu, kodėl ji taip elgiasi. Gyvenu su tėvais, nes dirbant ir mokantis dieniniame skyriuje išsinuomoti savo būstą yra neįmanoma. Dėl nepilnaverčio santykio su tėvu ir jo bei alkoholio „draugystės“ negaliu pasitikėti vyriškos lyties atstovais. Žinau, kad yra išimčių ir ne visi yra vienodi, tačiau pasąmonėje ta mintis, jog jais pasitikėti nereikia, išlieka.

Jaučiu didelį savivertės trūkumą. Puikiai suvokiu, kad dauguma kitų žmonių moka mažiau ar žino mažiau, kad nesu pati blogiausia iš visų, bet tas savęs nuvertinimas nedingsta. Bijau būti priklausoma nuo kito žmogaus, todėl stengiuosi pasiekti kuo didesnį savarankiškumą. Draugas nori vaikų, nori šeimos. Apie savo šeimą nenoriu šiuo metu galvoti, ir jis pats man pradėjo atrodyti netinkamas. Su juo būdavo ir nesutarimų, ir charakterio priešingybių. Manau reikia paminėti, kad jis neturi žalingų įpročių.

Buvau pradėjusi galvoti ir apie savižudybę. Jaučiausi niekam nereikalinga, nesuprasta, nesugebanti susirasti tinkamo gyvenimo partnerio, nesugebanti susirasti geresnio darbo ir negalinti pabėgti iš to košmaro namuose. Tai atrodė geriausia išeitis iš nesibaigiančios problemos. Šiuo metu stengiuosi galvoti optimistiškiau. Taigi, prašau patarti, kaip man gyventi su šia problema, kaip negalvoti apie savižudybę, kaip pradėti pasitikėti vyrais ir kaip išmokti labiau save vertinti. Lauksiu atsakymo.

Pagarbiai,
Aistė (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Labas, Aiste,

kartais pokyčių, naujovių noras būna postūmis į pilnavertiškesnį, įvairesnį gyvenimą. Vis tik iš to, kaip kalbi apie savo pokyčių norą, man tai daugiau skamba kaip poreikis ištrūkti iš sustabarėjusios dabarties, išsilaisvinti. Galbūt iš čia ir kylančios mintys apie savižudybę – taip, kaip yra dabar, gyventi Tau nebesinori, tai jau nebe gyvenimas, o vien kentėjimas ir apsimetinėjimas, neva viskas gerai. Tikiu, kad kartais gali atrodyti, jog geriau visai nebegyventi ir nieko nebejausti, negu tverti skausmą.

Nemažai kalbi apie savo poreikį būti savarankiška. Šalia to skamba, tad santykiuose su kitu žmogumi matai tik dvi galimybes – arba būti savarankiška, tad gan toli, arba būti priklausoma. Nesigirdi tarpinių galimybių. Atrodo, kad Tau artumas pradėjo asocijuotis su nesaugumu, tarsi būdama šalia kito žmogaus nebegalėtum būti savimi, laisva. Suprantu, kad jei taip jautiesi, tai ir draugo mintys apie santuoką ar vaikus atrodo gąsdinančios, nes toks artumas reikštų Tavęs kaip atskiro žmogaus pabaigą.

Žinai, nors kalbi apie savo nepasitikėjimo vyrais priežastis tėvų santykiuose, man nesinori nuskubėti. Tikiu, kad ir dabar gyvenant su tėvais tam, kad išbūtum su jais vienuose namuose Tau tenka atsiriboti nuo dalies savo jausmų – pykčio mamai už taikstymąsi su tėvo gėrimu, nuoskaudos tėvui už jo atsiribojimą ir alkoholio rinkimąsi vietoje šeimos. Vidiniai pokyčiai svarbu, bet kartu yra ir išorinė realybė, kuri gali juos prilėtinti ar net visai sustabdyti – skaudu grįžti kasdien į namus, kurie vis primena apie sudėtingą praeitį.

Man skamba, kad šalia savarankiškumo susikrovei ir labai daug atsakomybės vien tik sau, kuri skamba kaip lūkesčiai ar reikalavimai – turi užtikrinti gerus santykius su partneriu, rasti geresnį darbą, pakeisti situaciją namuose. Nors mano akimis, nemaža dalimi čia ir kiti žmonės dalyvauja – partneris taip pat kuria santykius, tėvai yra atsakingi už tai, kaip bendrauja tarpusavyje, ką (ne)daro su savo sunkumais, galiausiai darbo rinka, laisvos pozicijos taip pat ne vien Tavo pasirinkimas.

Kartais taip nutinka su mūsų savęs vertinimu, jog pradedame galvoti, kad jeigu daugiau visko pasieksiu (ar turėsiu, išmoksiu, uždirbsiu, ir t.t.), tai ir būsiu geresniu žmogumi, labiau save mylėsiu. Ir laišką pradedi nuo to, kad išvardini, kiek ir ko turi, ir tik paskui grįžti prie savo jausmo, jog Tau toks gyvenimas nebepatinka. Manau, kad mūsų savivertė yra ne apie didelį ko nors kiekį gyvenime, o apie jausmą, kad užtenka. Mintyse iškilo kažkieno puikus pasakymas: tobula yra ne tai, prie ko nebėra ko pridėti, bet tai, iš ko nebėra ko atimti.

Skaitant Tavo laišką man lieka jausmas, jog esi gana racionaliai ir aiškiai susidėliojusi mintis, logiškai matai savo sunkumų priežastis, tačiau emocine prasme nedaug kas nuo to keičiasi. Konkrečiai formuluoji, ko nori – tai skamba kaip tinkami tikslai psichoterapijai, kadangi ir pakeisti norėtum ilgalaikius, giluminius dalykus – savo santykį su savimi, savo gyvenimu ir kitais žmonėmis. Tik čia greičiau ne patarimo reikalas, o savęs priėmimo, savo jausmų pripažinimo ir ieškojimo, kaip gali sau leisti būti santykiuose kelias. Atrodo vienišumo Tavo gyvenime gana nemažai, tad kviečiu pabandyti šį kelią nueiti kartu su žmogumi, kuriuo pasitikėtum.

Psichologė Jolanta Latakienė | psichologe-jolanta.weebly.com