Meilė: kad būtume kartu visą gyvenimą
Valerio Albisetti „Meilė: kad būtume kartu visą gyvenimą“ (2012)
Leidykla: Katalikų pasaulio leidiniai
Psichoanalitikas Valerio Albisetis knygoje dėsto meilės teoriją, kuri gimė iš jo terapinio darbo praktikos. Autorius įsitikinęs, kad jei seksite jo nurodymais, tai padės išlaikyti jūsų meilę visą gyvenimą.
Knygos tikslas – išryškinti atraminius emocinio pasaulio taškus, įsiskverbti į tas žmogiškosios būties sferas, kurias mes tūkstantmečiais išgyvename kaip paslaptingas, beribes, nesuprantamas ir apšviesti visa tai gilesniu sąmoningumu.
Meilėje telpa ir gėris, ir blogis, kitaip tariant – viskas, todėl nėra lengva ją pačią apibrėžti. Akivaizdu, kaip teigia autorius, kad žmogus, nors ir pasiekęs stulbinančių technikos bei mokslo rezultatų, mažai arba nieko nepasiekė meilės, gyvenimo ir savęs supratimo srityse.
Žmonija serga – ji nepajėgia žaisti priešybių ir prigimties žaidimo, neurozių kamuojamas šiuolaikinis individas, deja, bet yra neįgalus mylėti. Neįmanoma išties mylėti, jei dar nesame nors kažkiek išsprendę savo vidinių konfliktų, kol esam nebrandūs. Kitaip tariant, pirmiausia turi pažinti save, kad galėtum pažinti kitą.
Moterų žurnalai, televizija, literatūra, žiniasklaida, apskritai didelė dalis visuomenės – maišo meilę su įsimylėjimu. Savo juslinių ar fizinių poreikių tenkinimas kito sąskaita nėra tikros meilės išraiška.
Šiandieninis žmogus nebemoka bendrauti, normalūs žmogiški santykiai veik visiškai išnyko, tad seksas, atrodo, liko vienintelė prieinama priemonė sukurianti tarpusavio bendrumo ir šilumos pojūtį.
Bet gi turėtų būti visiškai priešingai, teigia autorius. Santykiai prasidėję lytinio akto pagrindu pasmerkti žlugti. „Tikroje meilėje lytiniai santykiai yra aukščiausia intymiausia bendravimo forma. Todėl jie įvyksta pabaigoje, tada, kai visos kitos bendravimo ir vienas kito pažinimo formos jau išgyventos.” Tai seniai žinoma gyvenimiška ir psichoanalitinė tiesa.
Jei santykių pradžioje pasirenkame tokią galingą, stipriausių emocijų prisodrintą bendravimo formą kaip seksas – savaime suprantama, kad visa, kas nutiks po to, palyginus su tuo kas buvo, praranda bet kokią savo prasmę ir svarbą.
Kiekvienos žmogiškos būtybės tikslas yra pasiekti brandų sąmoningumą. Valerio Albisetis trumpai apžvelgia asmeninės raidos, tapimo brandžia asmenybe kelią, sužymėdamas pagrindinius akcentus, o meilę atskleidžia, kaip vieną iš esminių individo augimo ir brandos sąlygų.
Kelios citatos:
„Įsimylėjimas priklauso gyvuliškajai žmogaus prigimties daliai, o meilė – jo asmenybės brandos sferai.“
„Daugybė žmonių jaučiasi labai apsukrūs ir šaunūs gyvendami taip, kaip gyvena, t. y. Jie nemyli, o įsimyli, tačiau taip elgiasi vien todėl, kad bijo pripažinti esantys emociškai skurdūs ir visiškai negebantys bendrauti kitaip, kaip tik per seksą.
„Įsimylėjus realybė pakinta, ji išsikreipia ir, savaime aišku, veikia santykius. Tikra meilė santykius integruoja, išaukština, pakylėja ir sustiprina.“
„Įsimylėjimas pridengia labai stiprią vienatvę, tokią stiprią, jog žmogus partnerio ieško vien jausmui, kad apskritai esąs gyvas, patirti. Meilėje visiškai savarankiškas, nepriklausomas žmogus pasirenka prisidėti prie mylimojo ir keliauti tuo pačiu keliu.“
„Įsimylėjimas yra žiežirba, klaidingai atpažinta ir pavadinta ugnimi. Meilė yra negęstanti nuolat kurstoma liepsna.“
„Įsimylėjimas yra nuosavybės turėjimas, o meilė yra dovanojimas.“
„Įsimylėję vienas kita anuliuoja, o mylintieji kartu auga ir stiprėja.“
„Įsimylėti lengva, bet tai ištuština. Mylėti sunku, tačiau tai užpildo.“