NORAI SANTYKIUOSE. Ką darome, kad norai išsipildytų ?

”Lydekai paliepus, man panorėjus…“ , arba pagauni  auksinę žuvelę ir „Op“ – ji išpildo tris tavo norus… Ar taip būna ir  gyvenime, kaip pasakose?

Šiandien gausu informacijos, kaip kažko norėti, kaip mąstyti ir net kaip privilioti.  Norisi pabandyti subalansuoti svarstykles apie galias, t.y. kai pastaruoju metu  daug matau ir girdžiu apie „minčių galią“ , tai norisi šiek tiek pridėti ir apie „liežuvio galią“. Šitas duetas tikrai gali daug!

Norim mes to ar nenorim, bet esame sociumo dalis, t.y. gyvename su žmonėmis ir tarp žmonių. Tad dauguma mūsų norų yra susiję su santykiais: darbiniais, šeimos, draugų ir pan.O santykiuose nėra geresnio instrumento, kaip BENDRAVIMAS, siekiant savo norų ir poreikių įgyvendinimui.

Siūlau peržiūrėti norų sąrašą ir užduoti sau kelis esminius klausimus…paieškoti atsakymų į juos…ir įgarsinti.

1. KO IŠ TIKRŲJŲ AŠ NORIU?
Atrodo labai paprastas klausimas, ar ne? Bet va, mano praktika su žmonėmis rodo, kad ir paprasti dalykai gali būti nepaprastai sudėtingi. Tai, ko aš noriu yra tolygu tam, kaip aš save pažįstu! Ne paslaptis, kad kartais vaikai auga šeimose, kur tėvai geriau žino, ko nori jų vaikas, arba jie nori, kad vaikas pildytų jų norus…. Tuomet tokie Suaugę vaikai labai ilgai pildo kitų norus, stengiasi įtikti ir patikti, o paklausti – „ ko norite Jūs?“, pasimeta ir sako – „nežinau…“, “gal, kad kitas būtų patenkintas…“, o ar Jūs norite to paties, ko nori kitas?, vėl –“nežinau“ . Norų paieškos nebūna lengvos, nes tai yra ne kas kita, o paieškos savęs.

2. AR AŠ PASAKAU KITAM, KO AŠ NORIU? O gal aš laukiu, kol kitas atspės ar susipras?

Būna ir taip, kad atrodo – labai aišku, ko norisi, taip stipriai aišku, kad kitas tarsi savaime turėtų suprasti. Deja, kiti nėra aiškiaregiai, jie gali spėlioti ir neatspėti. Arba jiems gali atrodyti, kad jie geriau žino, ko jums reikia ir net nesusimasto, jog gali būti kitaip. Va čia ir nesuveikia iki galo ta „minčių galia“. Pagalvoti…panorėti, bet neįgarsinti – tai tikėtis, kad kitas sugebės perskaityti mintis. Ar Visata jam turėtų kažkaip mistiškai instaliuoti tas „teisingai“ į orbitą paleistas mintis ? Ir čia į pagalbą gali ateiti liežuvis. Galima pabandyti panorėti garsiai, t.y. išsakyti savo norą ar tiesiog paprašyti kito jį išgirsti. Ar tai garantuoja norų išsipildymą ? – Ne , tačiau tai priartina prie realybės . Juk kitas nėra „auksinė žuvelė“.Tokiu būdu sąmoningai atsisakome „laukimo rūke“ ir išvengiame spėliojimo bei augančio pykčio, kad kitas kažkaip nesusipranta.

Populiariojoje literatūroje, kartais net pajuokaujama, kad moterys kai nori sako priešingai – „man nieko nereikia“ ir pan. Norėtųsi tik nusijuokti, bet,deja, ir taip gyvenime būna…, ir ne tik moterims. Žmonėms būna taip baisu pasakyti, ko nori ( neduok Dieve, jei teks nusivilti ), kad lengviau supykti iš anksto ant kito ir pasakyti -„man nereikia“.

3. AR AŠ ŽINAU, KO NORI KITAS? Ar aš paklausiu, ar aš spėlioju?

Štai ir paskutinis klausimas sau: „ar žinau ko nori kitas ?“ Kito kelio nėra, kaip tiesiog paklausti. Kodėl žmonės to nedaro? Nes tai įpareigoja! Išgirdus reikia kažką su tuo daryti. Dažniausias atsakymas, kurį girdžiu darbe, tai: „ baisu nuvilti , jei negalėsiu ar nenorėsiu išpildyti kito norų“, „o jei nuvilsiu , tai supyks…atstums… būsiu kažkoks blogas/netinkamas…“

Žmonės neprivalo besąlygiškai pildyti kitų norų . Tiek darbe, tiek poros santykiuose galima ieškoti kompromiso. O kompromisas nėra įrodinėjimas kažko, tai susitaikymas su tuo, kad gali norėti visko, bet ne viską gali turėti, ir tai niekaip nėra susiję su tuo „koks geras ar blogas tu esi“.

Norai tiesiog parodo asmeninius žmonių poreikius. Jei tavo ir kito žmogaus poreikiai tau yra svarbūs, tuomet – KALBĖK! Ir tai galėtų būti pradinis taškas, atsivertus savo norų sąrašą.

Ernesta Remouchamps | psichologe.eu
Psichologė – psichoterapeutė
Iliustracija: Jamie Street