Pokalbis su Meile
0 (0)

10 Sep 2014 --- Red and pink heart pattern --- Image by © Vstock/Tetra Images/Corbis

Foto: © Vstock/Corbis

Naktis. Ir vėl bemiegė. Prieš savaitę jis man pasakė: “Atleisk, bet nieko mums nesigaus. Ne dėl tavęs. Dėl manęs. Nepyk…”

Įvairias šių žodžių variacijas aš girdėjau daugybę kartų. O kartais jie tiesiog dingdavo…be žodžių. Man skaudėjo…labai skaudėjo.

Ir vėl galvoje gyveno mintis: “Ką? Ką aš darau ne taip? Kodėl man taip nesiseka? Lyg ir simpatiška, protinga, draugiška…bet nėra jokio džiaugsmo, nes mano gyvenime nėra Meilės. Nėra nė lašelio Meilės…”

Atrodo, aš verkiau. Kažkurią akimirką kritau ant kelių ir, pakėlusi akis į lubas, pradėjau melstis: “Dieve! Prašau! Aš taip noriu Meilės! Aš negaliu be Meilės! Tegu pas mane ateina Meilė! Na prašau…prašau…maldauju!”. Ir Dievas mane išgirdo.

– Aš atėjau, – pasakė Meilė. – Pasižiūrėk į mane.
Ji sėdėjo krėsle prie lango. Atrodė pavargusi ir buvo panaši į buities nukamuotą namų šeimininkę. Matyt mano veide spindėjo nuostaba ir abejonės, nes ji šyptelėjo ir pasakė:
– Aš keičiu veidus. Aš galiu būti tokia…
Ji akimirksniu pavirto nuostabia, švytinčia ir nepasiekiama Ledo Karaliene…
– Ir tokia…
Karalienės vietoje sėdėjo linksma, pūstažandė mergytė, išsiterliojusi šokoladu.
– Ir tokia…
Švelni laiba mergina, grojanti smuiku.
– Ir tokia…
Taip, ko gero, atrodė aistringa, ugninga, nevaldoma Karmen.
– Na, trumpiau – kiekvienas mane įsivaizduoja kitaip, – pabaigė ji.
Ir vėl krėsle sėdėjo Nusikamavusi Namų Šeimininkė.

– Tu mane kvietei. Kam? – nekantraudama paklausė Meilė.
– Kaip tai kam? – susimuisčiau aš. – Aš noriu Meilės. Aš noriu, kad tu būtum mano gyvenime. Visada. Visi turi Meilę ir pas mane ji privalo būti.
– Aš niekam nieko neprivalau, – švelniai paprieštaravo Meilė. – Ten, kur skamba žodis “privalai”, aš negyvenu. Aš išeinu. Arba mirštu.
– O tu ką, esi mirtinga? – nustebau aš.
– Mane dažnai nužudo. Bet aš atgimstu. Kaip Feniksas iš pelenų. Atgimstu kitoje vietoje, kitos kokybės, kitam pavidale. Tad kažkuria prasme – aš nemirtinga.
– Bet kaip galima nužudyti Meilę? – įkyriai kamantinėjau aš.
– Mane nužudo Pretenzijomis. Nuoskaudomis. Melu. Išdavyste. Pavydu. Noru užvaldyti. Ir žodžiu “privalai”, – liūdnai atsakė Meilė. – Per ilgus metus žmonės sugalvojo labai daug Meilės nužudymo būdų.
– Taip, Meilė dažnai būna nelaiminga, – tyliai sušnibždėjau aš.
– Ne, mano mieloji. Meilė tai ir yra Laimė. Jeigu Meilė nelaiminga – tai nesu aš, tu tiesiog mane supainiojai su kažkuo.
– Bet su kuo galima supainioti Meilę? – nustebau.
– Su aistra. Su noru būti bent kažkam reikalinga. Su noru įrodyti, kad esi ne blogesnė už kitus. Su užslėptu savanaudiškumu. Maža su kuo…žmonės taip mėgsta viską painioti…Tiesiog daugelis nežino, kas yra Tikroji Meilė.
– Na, palauk…Bat aš perskaičiau tieeeeek knygų apie Meilę. Visi žino, kas yra Meilė…Romeo ir Džiuljeta…Otelas ir Dezdemona…Anna Karenina…
– Vaikyti, apie ką tu kalbi? – mostelėjo Meilė ranka. – Nejaugi iš tiesų tu galvoji, kad tai aš – Meilė – nuodyju…smaugiu…naikinu???
– Bet juk visa tai vyksta dėl Meilės?! Dėl tavęs? Ar ne taip???
– Ne, – liūdnai atsakė Meilė. – Tai vyksta iš baimės. Baimės prarasti. Baimės būti atstumtu ar apgautu. Baimės likti vienam. Baimės, kad pasmerks. Baimė žudo Meilę. Štai taip, mergyt…

Mano galvoje ūžė spiečius minčių. Viskas, kas atrodė tvirta ir nepajudinama, ėmė palengva nykti, sklaidytis, prarado kontūrus.
– O tada…kokia tu iš tikrųjų? – paklausiau aš.
– Tiksliausiai aš apibūdinta Šventajame Rašte, – atsakė Meilė ir su malonumu pacitavo: “Meilė kantri, dosni, Meilė nepavydi, Meilė neiškelia savęs virš kitų, nesididžiuoja, Meilė švelni, ji nesuirzta, negalvoja apie piktą, džiaugiasi tiesa, ji viskuo tiki, viskuo viliasi, viską ištveria.”
– Visko tikisi, viską ištveria… – kaip robotas kartojau aš. – Taip, tikriausiai. Jeigu tu taip sakai. Aš sutinku viskuo tikėti, viską išgyventi. Ir vis dar tikiuosi! O tu kaip neateini, taip neateini. Kodėl tu šalinies manęs?
– Todėl, kad tu manęs bijai, – pavargusiu balsu ištarė Meilė. – Aš ateinu, stoviu šalia, bet tau paprasčiau manęs nematyti. Ir neįsileidi manęs į savo Širdį.
– Aš? Bijau?? Meilės??? – pasipiktinau. – Tai melas!
– Tu bijai skausmo. Tau Meilė – tai neišvengiamas skausmas.
– O ką, ne taip yra??? – pradėjau niršti. Meilė jau pradėjo mane erzinti savo paradoksais.
– Ne, ne taip! – piktai pasakė Meilė. – Nėra manyje jokio skausmo. Jį žmonės sugalvojo. Aš graži. Lengva. Laisva. Aš – lyg drugelis ant delno. Ar kada nors laikei savo delne drugelį?
– Na taip, vaikystėje, – prisiminiau aš. – Aš stovėjau labai tyliai, beveik nekvėpuodama, o jis ropinėjo mano delnu, sparnais glostydamas odą…ir tai buvo taip nuostabu, taip linksma ir taip kuteno…
– O kas atsitiktų, jeigu sučiuptum drugelį už sparnų? Arba suspaustum ranką į kumštį? – tęsė Meilė.
– Jis žūtų, – tyliai atsakiau aš.
– Ir aš žūstu, kai mane bando sulaikyti. Užspausti kumštyje…O kartais mane išdžiovina ir persmeigia adata. Kaip trofėjų… – vis liūdniau kalbėjo Meilė. – Ką gi jūs su manimi darote, žmonės? Ir su savimi…

Pakibo slegianti tyla. Mes abi tylėjome. Mano galvoje kosminiu greičiu sukosi paveiklėliai apie mano gyvenimą. Kiek kartų aš suspaudžiau kumštį. Kiek kartų čiupau už sparnų. Ir tada gedėjau palinkusi ties atšalusiu Meilės kūneliu, nesuprasdama, kodėl ji mirė. Meilė supratingai palinksėjo, tarsi girdėdama mano mintis.
– Taip, tu elgeisi kaip neklaužada vaikas. Sučiupti, sulaikyti, nepaleisti, uždaryti nelaisvėje. Tai taip žmogiška…

Aš žiūrėjau į Meilę kažkokiu visiškai nauju žvilgsniu. Štai sėdi krėsle Drugelis, kurį pavertė Nusivylusia Namų Šeiminike. Aš paverčiau! Pati, niekas nevertė. Ir aš vėl kažko iš jos reikalauju. Iš jos visi kažko reikalauja, reikalauja, reikalauja…O patys vis stipriau spaudžia kumščius ir laužo trapius margaspalvius sparnus. Ašaros kilo, kilo ir netikėtai ištryško iš akių lyg pavasarinis lietus…

– Meile, ką aš galiu dėl tavęs padaryti? – springdama nuo ašarų paklausiau aš.
– Priimti mane kaip Dovaną. Ir netrukdyti laisvo skrydžio. Tiesiog – duok man vietos savo delne, – paprašė Meilė. – Aš juk taip pat pasiilgau žmonių…
– Tu daugiau niekada neišeisi? – paklausiau aš.
– Aš niekada ir nebuvai išėjusi, – atsakė Meilė. – Aš visada šalia. Ir visada laukiu…

Tikriausiai aš sapnavau gražius šviesius sapnus. Pabudau su šypsena. O kai atitraukiau nuo lango užuolaidas, pamačiau, kad naktį lijo. Balos švytėjo ryto spinduliuose, medžių žaluma blizgėjo gaiva ir šviežumu… Pasaulis atrodė naujai ir šviesiai. O iš kitos lango pusės ant stiklo tupėjo nuostabus, neįtikėtinai gražus drugelis…
.
Šaltinis: elfikarussian.ru
Parengė Ilona / sakubona.lt
.
Pradėk kelionę Meilės keliu praktiniame seminare << BERMUDŲ TRIKAMPIS: emocijos, kurios įkalina >>
Susijunk su prigimtine jėga praktiniame seminare << SAVĘS PAŽINIMAS: AŠ IR NE AŠ >>

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.