Priklausomybė nuo pornografijos ir kompulsyvus seksualinis elgesys

Kompulsyvus seksualinis elgesys ir probleminis pornografijos vartojimas – vis dažniau aptariama visuomenės sveikatos tema. Nors ilgą laiką šie reiškiniai buvo laikomi asmeniniu žmogaus pasirinkimu ar moraliniu klausimu, specialistai jau kalba apie jų poveikį psichinei sveikatai, santykiams ir visuomenei.

Apie tai Pasaulinio apaštalinio gailestingumo kongrese po daugybės metų atvertoje Šv. Diakono Stepono bažnyčioje vykusioje paskaitoje kalbėjo Vilniaus arkivyskupijos Carito priklausomybės ligų konsultantas ir lektorius Simonas Schwarzas, pabrėžęs, kad problema yra kur kas platesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Tikintieji išgyvena ypač gilius kaltės ir gėdos jausmus dėl savo seksualumo. Kartu su klausytojais iš tamsos į šviesą kelta ši jautri, dažnai nutylima tema. Kadangi pagrindinė kongreso tema – gailestingumas, susitikime kalbėta ir apie bažnyčios vaidmenį priklausomybės klausimu. Raginta nuoširdžiai priimti kenčiančius, nesmerkti ir į bažnyčios mokymus įtraukti daugiau rūpesčio susiduriančiais su priklausomybės.

Lektorius Simonas Schwarzas

Dažnas pornografijos žiūrėjimas gali privesti prie finansinių nuostolių, darbo, šeimos netekimo, sveikatos sutrikimų ir net nusikaltimų. Liūdniausia, kad ši rinka neaplenkia ir vaikų, kurie su pornografija susiduria dar nesulaukę paauglystės.

Naujausi tyrimai rodo, kad kompulsyvaus seksualinio elgesio sutrikimas gali būti diagnozuojamas maždaug 5 proc. gyventojų. Lietuvoje atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo apie 2 tūkst. vyrų, atskleidė, kad šio sutrikimo požymių turi 4,4 proc. respondentų. „Probleminis pornografijos vartojimas yra panašaus masto reiškinys kaip ir probleminis alkoholio vartojimas“, – teigė konsultantas.

Mažėja seksualinis pasitenkinimas

Pornografijos prieinamumas per pastaruosius dešimtmečius išaugo precedento neturinčiu mastu. Internetas, išmanieji telefonai ir socialiniai tinklai sukūrė aplinką, kurioje seksualinio pobūdžio turinys pasiekiamas bet kuriuo metu ir beveik nepastebimai. S. Schwarzas pažymėjo, kad būtent prieinamumas, anonimiškumas ir mažos išlaidos šiam turiniui sudaro vadinamąją „trijų A“ formulę, kuri skatina probleminį vartojimą.

Vis dėlto, lektorius pabrėžė, kad ne kiekvienas pornografiją žiūrintis žmogus turi minėtą sutrikimą. Diagnozė nustatoma tuomet, kai vartotojas praranda elgesio kontrolę, o seksualinis elgesys ar pornografijos žiūrėjimas bet kuria forma ima daryti neigiamą poveikį kasdieniam gyvenimui: „Kaip ir visų priklausomybių atveju, žmogus tęsia tokį elgesį nepaisydamas neigiamų pasekmių“.

Specialistas atkreipė dėmesį į tai, kad sutrikimas gali pasireikšti įvairiomis formomis – nuo nuolat augančio „apetito“ bei tolerancijos pornografiniam turiniui iki rizikingo seksualinio elgesio. Jo teigimu, vienas svarbiausių požymių yra mažėjantis pasitenkinimas. Nors žmogus gali skirti vis daugiau laiko seksualiniam turiniui ar lytiniams santykiams, patiriamas malonumas ilgainiui mažėja.

Mokslininkų bendruomenėje vis dar diskutuojama, ar šis sutrikimas turėtų būti oficialiai laikomas priklausomybe. Tačiau S. Schwarzas atkreipė dėmesį į tyrimus, rodančius, kad kompulsyvaus pornografijos vartojimo paveiktų asmenų smegenų veiklos pokyčiai yra panašūs į tuos, kurie nustatomi priklausomybę nuo narkotikų turintiems žmonėms. „Jeigu atliktume smegenų tyrimą žmogui, priklausomam nuo pornografijos, ir žmogui, priklausomam nuo narkotikų, matytume labai panašius pokyčius jose“, – teigė jis.

Pasireiškia vis jaunesniems

Pasak konsultanto, viena didžiausių šiuolaikinių problemų yra ankstyvas vaikų susidūrimas su pornografija. Lietuvoje vidutinis amžius, kada vaikai pirmą kartą pamato pornografinį turinį, siekia 12–13 metų, o kai kurių užsienio tyrimų duomenimis – vos 10–11 metų. S. Schwarzas įspėjo, kad paauglystė yra laikotarpis, kuomet smegenys itin jautriai reaguoja į įvairius dirgiklius, todėl ankstyvas kontaktas su pornografija gali padidinti priklausomybės išsivystymo riziką.

Carito konsultantas paragino visuomenę ir religines bendruomenes atviriau kalbėti apie seksualumą bei priklausomybių prevenciją. Jo nuomone, vaikai neturėtų pirmųjų žinių apie seksualumą gauti iš pornografijos, todėl tėvai ir ugdymo institucijos turi pradėti šiuos pokalbius anksčiau negu vidutinis pirmo susidūrimo su pornografiniu turiniu, amžius: „Šią medžiagą mokiausi dėstydamas savo vaikams. Po 15 minučių 9-metis sūnus paklausė – kas yra pornografija, tačiau 12-metė dukra apie tai jau žinojo gana daug. Tai yra indikatorius visiems tėvams, kad vaikai susiduria su informacija, apie kurią jūs patys galite nepagalvoti“.

Milžiniškas nusikalstamumo mastas ir griūvantys gyvenimai

Dažnai netinkamai manoma, jog pornografinių filmų aktoriai mėgaujasi savo darbu, patys pasirenka šį kelią, tačiau realybė – kitokia. Jeigu ši rinka būtų tokia nekalta ir neuždirbtų milijardų globaliu mastu, kompulsyvus seksualinis elgesys jau būtų pripažintas priklausomybe. Deja, taip nėra. Dažnai šios industrijos darbuotojai, kaip ir prostitutės, nenustojamai vartoja narkotikus ar alkoholį, taip pat neretai nuo to miršta.

„Žiūrintiems pornografiją gali kilti mintis, jog filmų veikėjai mėgaujasi aktu, trunkančiu apie pusvalandį. Kai iš tiesų tai tėra dažnai apsvaigę aktoriai, darantys tai, kas jiems liepta pagal scenarijų. Pasitelkus gerą apšvietimą, didelį dėmesį genitalijoms, žiūrovams sukuriama iliuzija, kad taip vyksta realiame gyvenime“, – aiškino Simonas. Deja, taip nėra, susikurti lūkesčiai kelia nusivylimą tikros sueities metu.

Pornografija turi ir milžinišką neigiamą poveikį santykiams. Jo teigimu, ilgalaikis vartojimas gali formuoti nerealistiškus lūkesčius seksualiniam gyvenimui, mažinti pasitenkinimą santykiais ir skatinti emocinį atsiribojimą. Ypač skaudžiai problemą išgyvena partneriai, kurie netikėtai sužino apie slapta vykusį pornografijos vartojimą ar kitokį kompulsyvų seksualinį elgesį: „Dažnai šeimos nariams tai tampa didžiuliu sukrėtimu, kuris sugriauna jų saugumo jausmą ir pasitikėjimą“.

Specialistas pabrėžė, kad šeimos nariai neturėtų prisiimti atsakomybės už kito žmogaus priklausomybę. Anot jo, dažnai partneriai pradeda kaltinti save, svarsto, ar buvo pakankamai patrauklūs, geri, tačiau tokios mintys nepadeda spręsti problemos. „Svarbiausia suprasti, kad tai nėra jūsų kaltė ir jūs negalite kontroliuoti kito žmogaus elgesio“, – ramino Simonas.

Kalbėdamas apie kreipimąsi pagalbos, S. Schwarzas ragino pirmiausia pripažinti problemos egzistavimą. Pasak jo, daugelis žmonių metų metus kartoja, kad viską kontroliuoja, nors realybė yra kitokia. Kitas svarbus žingsnis – kalbėti apie sunkumus su patikimu žmogumi ir mažinti galimybes pasiekti pornografinį turinį. Jei šių priemonių nepakanka, verta kreiptis į specialistus ar savitarpio pagalbos grupes.

Paskaitos pabaigoje S. Schwarzas pabrėžė, kad kompulsyvus seksualinis elgesys nėra neišsprendžiama problema. Nors sveikimo procesas gali būti ilgas ir sudėtingas, pagalba yra prieinama, o atvirumas ir profesionali parama leidžia žmonėms atgauti kontrolę savo gyvenime: „Pirmas žingsnis – nustoti meluoti sau. Tik tada prasideda tikrasis pokytis“.