Psichoanalitikas: meilėje vyrai ieško absoliuto

Vyrams sunku mylėti, nes jie laikosi principo „viskas arba nieko“, mano italų psichoanalitikas Umberto Galimberti. Psychologies.ru interviu italas teigė esąs įsitikinęs, kad tik tie stipriosios lyties atstovai, kurie nebijo pripažinti turį moteriškosios savasties, gali sukurti išties artimus santykius.

– Teigiate, kad vyrai ir moterys myli skirtingai…
– Meilė – santykiai, kuriami ant „Tu ir Aš“ platformos. Moterys gali susidvejinti: jų kūnas pajėgus išnešioti kūdikį. Todėl dailiosios lyties atstovės suvokia save, galima sakyti, „dueto“ režimu ir tai atsiliepia santykiams su partneriu.
Vyras gi egzistuoja „mono“ režimu: jie narciziški, orientuoti į save. Santykiai jiems – kažkas papildomo, išorinio. Taigi sugebėjimas mylėti pirmiausia būdingas moteriai, o meilė – moteriškas išgyvenimas.

– Tačiau mylėti vyrai juk gali išmokti?
– Taip, su sąlyga, jei jie pripažins savo moteriškąją savastį. Biologai ir psichoanalitikai sutaria, kad mūsų asmenybėje yra priešingos lyties dalelė. Ir ji daug ką lemia. Stiprų „Aš“ turintys vyrai pajėgūs pripažinti moteriškąją savastį ir dėl to jiems pavyksta užmegzti meilės ryšius. Nepasitikintys savimi jų kolegos įsitikinę, kad bet kokia kaina turi būti vyriški. Dažniausiai jie nepajėgūs priimti kito žmogaus, vadinasi, ir įsileisti meilės. Jų santykiai su moterimis netrunka ilgai: tokie vyrai kolekcionuoja pergales meilės fronte arba renkasi tik itin gražias moteris, kad šios pabrėžtų jų vyriškumą. Emociškai atviri santykiai jiems nereikalingi.

– Vadinasi, vyrai, nepripažįstantys turį moteriškos savasties, nepajėgūs mylėti?
– Tikrai taip. Tokie vyrai meilėje ieško absoliuto: būdami ir autokratai, ir infantilūs vienu metu vadovaujasi devizu „viskas arba nieko“. Jų silpnumas gali išsilieti agresija, net prievarta. Tokie vyrai nemoka meilės kalbos, jiems trūksta žodžių, todėl jie imasi veiksmų.

– Kodėl meilė išveda juos iš pusiausvyros?
– Todėl, kad šis jausmas reikalauja tokios psichikos raidos, kurios jie nepasiekė. Tam, kad galėtume šį jausmą išreikšti ir patirti taip, jog nepamestume visiškai galvos, reikalinga ypatinga kalba ir mąstymas.
Kai pirmapradis seksualinis impulsas aprėdomas žodžiais ir vaizdiniais, jis tampa meile. Ir šioje situacijoje moteriai gamtos duota daugiau nei vyrui.

Paaugės mergaitės gyvenime prasidėjusios menstruacijos nurodo jos priklausymą tam tikrai bendruomenei – moterų ir būsimų mamų. Vertindama abi egzistencijas mergaitė užduoda sau klausimą: kuo gi pirmiausia aš būsiu – moterimi ar mama? Kai paauglė yra priversta svarstyti šią dilemą, vyksta psichikos raida – juk reikia lyginti, ieškoti atsakymų.

Vyrų gyvenime nieko panašaus nevyksta. Jų biologinis „Aš“ ir psichinis „Aš“ tapatūs. Tačiau psichikos raidai vidiniai konfliktai būtini.

– Kokios meilės šiuolaikiniai vyrai tikisi iš moterų?
– Kadangi vyrų meilė vaikiška, jie nori būti mylimi kaip vaikai. Ir iš moters jie tikisi, kad bus mylimi ir priimami be išlygų. Štai su tokiomis moterimis-motinomis jie kuria bendrą gyvenimą. O už šeimos ribų ieško kito moters archetipo – „pasileidėlės“. Tokie vyrai išsaugo paauglišką elgseną, kas vakarą tvarkingai grįždami namo.
Tapti suaugusiu, vadinasi, įveikti šią situaciją. Kai vyrai nustoja ieškoti mamos, o moterys – tėvo, susitinka suaugę žmonės, pasirengę pamilti vienas kitą. Tačiau skirtingai nuo meilės, kurią jie patyrė vaikystėje, ši nebus besąlygiška – ji priklausys nuo to, kiek vyrui ir moteriai bus malonu būti kartu, kiek santykiai jiems teiks laimės.

– O ką daryti moterims, kad vyrai jas geriau mylėtų?
– Motinos turėtų padėti sūnums priimti moteriškąją jų asmenybės dalį. Apskritai moterys galėtų likti užkariautose pozicijose, bet šiek tiek užleisdamos vietos ir vyrams.

Daugelį amžių visuomeninio gyvenimo aplinka visiškai priklausė vyrams. Šiandien moterys galėtų užleisti jiems vietos ir asmeninėje sferoje: leisti vyrui veikti, galvoti, priimti sprendimus savarankiškai. Kaip tik šioje sferoje moterys nori likti vienvaldės.

Vyrai ir moterys šiuo metu mokosi žengti trečiuoju keliu ir jis vienintelis galimas. Ateis diena, kai moterys išmoks savo laisvę ginti be agresijos ir pretenzijų. O vyrai pagaliau suformuos kitą vyriškumo sampratą, kurioje nebus moterų mėgdžiojimo ir aklo joms paklusimo. 60-ųjų seksualinė revoliucija buvo neseniai – turi prabėgti laiko, nes žmogaus psichika keičiasi daug lėčiau nei istorinės aplinkybės.

Parengė lsveikata.lt
Iliustracija: Fabrizio Verrecchia