Psichologai Aušra ir Antanas Mockai: depresija – liga ar simptomas?
Victorien Ameline / Unsplash.
Prieš keturis metus „Depresijos gydymo centrą“ įkūrę psichologai sako norėję pasiūlyti paprastų, kiekvienam žmogui prieinamų ir mokslo patvirtintų būdų, kaip depresiją gydyti be vaistų.
Ne tik psichoterapija, bet ir sportas, miegas, meditacija bei daug kitų būdų gali padėti pasveikti, todėl, pasak psichologų Mockų, reikia pasirūpinti ne tik jų populiarinimu, bet ir įgyvendinimu žmonių kasdienybėje.
Psichologų siūlomi pagalbos ir savipagalbos metodai yra saugūs ir veiksmingi, todėl jie nustebo susidūrę su plačiai visuomenėje paplitusia mąstymo tendencija – neva teisė gydyti psichikos sutrikimus priklauso tik gydytojams psichiatrams, o kitų pagalbos specialybių profesionalai turėtų pasitenkinti antraeiliu, pagalbiniu vaidmeniu. Ne ką mažiau įsigalėjusi ir nuostata, kad ligą išgydyti galima tik vaistais, todėl specialistai ir žmonės, susiduriantys su depresijos simptomais, dažnu atveju labiausiai pasitiki būtent medikamentiniu gydymu.
Kaip tik todėl mėginimai siūlyti alternatyvius pagalbos metodus kai kada sutinkami priešiškai, o lengvai prieinami vaistai pamažu kuria mūsų valstybėje padėtį, kai trūksta ne tik lengvesnių intervencinių formų, bet ir apskritai prevencijos, profilaktikos, pastangų, kad žmonės pagalbos kreiptųsi nelaukdami sunkių būsenų.
Tad ką daryti, kai vaistai nebepadeda, o ilgesnė psichoterapija dėl įvairių priežasčių – lėšų trūkumo, gyvenimo ne viename iš didžiųjų miestų – žmogui neprieinama. Kodėl valstybė renkasi remti būtent gydymą vaistais, ir ar tikrai jis efektyviausias ir tvariausias? Apie visa tai klausiame Aušrą ir Antaną Mockus.
Depresija: ne visi klausimai atsakyti
Iš pažiūros gali atrodyti, kad jau tiksliai žinome, kas yra depresija, kokios jos priežastys ir kaip ją išgydyti, o jūs sakote, kad svarbu ieškoti vaistams alternatyvių gydymo būdų. Kodėl?
Psichologė Aušra Mockuvienė
Aušra: Šiuo metu esame sutarę, kad tam tikra žmogaus patyrimų visuma bus vadinama sutrikimu – depresija. Visgi svarbu suprasti, kad vienų ar kitų žmonių būsenų ar patyrimų vertinimas ir jiems priskiriami pavadinimai istorijos bėgyje kinta, o skirtingose kultūrose yra apibrėžiami vis kitaip. Buvo laikas, kai melancholija buvo beveik madinga. Šiuo metu panašios būsenos laikomos sutrikimu, o jas patiriantys žmonės susiduria tiek su išorinėmis, tiek su vidinėmis stigmomis. Juo labiau, neretai kyla klausimas – kaip depresijos simptomus galime atskirti nuo paties gyvenimo? Pavyzdžiui, jeigu žmogus išgyvena artimojo netektį ar įvairias krizes, traumines patirtis, sunkią adaptaciją, jam gali pasireikšti aibė depresinių simptomų. Jeigu jie trunka dvi savaites ar ilgiau, teoriškai žmogui galima diagnozuoti depresiją. Bet ar tikrai tai nėra norma, ar tikrai tokias būsenas ar patyrimus reikia gydyti, juo labiau vaistais? Taip ne tik gedulą, bet ir bet kokią žmogaus patiriamą gyvenimišką kančią galime pradėti vadinti liga.
Nėra vienos depresijos būsenų priežasties ir nėra vieno visiems veiksmingo pagalbos būdo. Kiekvienam žmogui, susiduriančiam su depresijos simptomais, tenka pačiam ieškoti, kaip tą gydymo ir savipagalbos dėlionę sudėlioti. Svarbu ieškoti atsakymo į klausimą – kodėl susirgau depresija, taip pat svarbu ieškoti ir eksperimentuoti su skirtingais gydymo ir savipagalbos būdais, kad žmogus rastų, kas jam padeda. Kai akiratyje yra tik keli būdai, pvz., vaistai ir terapija, tai labai riboja pasirinkimą ir galimybes sveikti. Tad mes ieškome, gilinamės ir siūlome daugiau gydymo ir savipagalbos būdų, kuriuos žmogus gali išbandyti savimi rūpindamasis.
Psichologas Antanas Mockus
Antanas: Reikia pripažinti, kad daug ko apie depresiją nežinome, diskusijos, tyrimai akademiniame pasaulyje vyksta nuolat, o nusistovėjusios tiesos gali pasikeisti arba negalime būti visiškai jomis tikri. Pavyzdžiui, jau 50 metų yra žinoma „serotonino hipotezė“, kuri paaiškina, kaip atsiranda depresija, kaip ji turėtų būti gydoma, tačiau vis dar keliami klausimai, ką neurotransmiteris serotoninas turi bendro su depresija, ar galima nustatyti priežastinius ryšius tarp serotonino ir depresijos, ar iš tikrųjų vienu neurotransmiteriu galima paaiškinti depresiją. Šis daugeliui įprastas ir žinomas serotonino modelis sulaukia abejonių ir kritikos. Kita vertus, tiesa ir ta, jog kai kuriems žmonėms šis modelis veikia. Mokslininkai toliau tikrina hipotezes, kuria teorijas, bet praktiniame lygmenyje tiek gydytojams, tiek pacientams reikia konkrečių atsakymų, kaip gydyti ir gydytis, todėl ir valstybė visuomet pasirenka konkretų ligų gydymo modelį. Lietuvos atveju teisiškai įtvirtintas biomedicininis depresijos gydymo modelis, tai yra tradicinė medicina, kai gydomi simptomai, todėl dominuoja gydymas vaistais, tačiau taikant vien tik šį gydymo būdą veiksmingumas yra ribotas, o kitų, kompleksinių paslaugų, žmonėms vis dar trūksta.
Depresija kaip gyvenimo krizė ir signalas keistis
Kodėl gydymas vaistais gali būti neveiksmingas?
Antanas: Nėra vieno šimtaprocentinio būdo depresijai gydyti, tad ir medikamentinis depresijos gydymas vaistais, nors ir veiksmingas, visgi yra ribotas. Todėl prasmingiau ir veiksmingiau jį derinti su kitais būdais, siekti, kad žmogui būtų suteikta kompleksinė pagalba. Pavyzdžiui, sunkesniais depresijos atvejais medikamentinį gydymą vaistais rekomenduojama derinti bent jau su psichoterapija. Tada pagalbos veiksmingumas gali būti didesnis. Dėl šių priežasčių norisi nesustoti ir ieškoti, kokių yra dar gydymo, savipagalbos, save įgalinančių būdų, kuriuos žmogus galėtų taikyti rūpindamasis savo psichine sveikata.
Gali būti, jog tam tikros būsenos pernelyg medikalizuojamos. Pasitaiko atvejų, kai atrodo, kad žmogui depresija, o patyrinėjus paaiškėja, kad tai veikiau yra gyvenimo krizė – gal žmogus išgyvena santykių pabaigą, gal neteko darbo ir atrodo, kad gyvenimas slysta iš po kojų. Todėl apskritai nereikia skubėti patologizuoti natūralių žmogiškų būsenų. Juk iš tikrųjų ir kančia yra sudedamoji gyvenimo dalis.
Aušra: Kita vertus, juk niekas neliepia būtinai pasirinkti – liga tai ar gyvenimas. Gal abu vienu metu? Svarbu neapsiriboti diagnoze, o užduoti sau esminius klausimus: ką tai sako apie mano gyvenimą, kas svarbaus vyksta mano kūne, santykiuose, patyrime, su kuo ši kančia susijusi? Neretai nerimą, depresiją, panikos atakas patiriantys klientai bando šių klausimų išvengti pirmiausia įvardindami, kad tiesiog nori vėl gerai jaustis. Tikrai kartais būna, kad žmogus nori nemiegoti, nevalgyti, dirbti nemėgstamą darbą po 15 val. per parą, neturėti jokių kokybiškų santykių ir tikisi, kad nepaisant viso to, yra būdas gerai jaustis. Tokiu atveju depresijos būsena gali būti adekvatus atsakas į labai netinkamą gyvenimo būdą ir save žalojantį elgesį. Tad be gyvenimo būdo pokyčių nebus ir rezultato.
Juk ir antidepresantai pirmiausiai sukurti kitam tikslui, bet pastebėta, kad jų išgėrus pagerėja nuotaika. Ir tada jau mėginama nustatyti, koks vaistų veikimo mechanizmas. Net jeigu tikrai depresija susergama sutrikus procesams smegenyse – argi neverta pasidomėti, kodėl taip nutiko? Jeigu žmogus vaikystėje patyrė traumą, argi tai neturėjo įtakos jo smegenims? Jei nesportuoja ir prastai maitinasi – galbūt ir tai lemia minėtus sutrikimus? Tad jei žmogus pakankamai nejuda, nevalgo, nepamiega ir tada suserga depresija – tai depresija yra liga ar visgi simptomas? Man daug artimesnis požiūris į depresiją kaip simptomą. Panašiai juk yra su skausmu – pats skausmas nėra liga, o tik signalas, kad kažkas negerai ir reikia pokyčio. Mes galime skausmą greitai numalšinti vaistais, bet norėdami pagydyti turime rasti skausmo šaltinį. Todėl visada pabrėžiu, kad depresiją gali lemti labai daug skirtingų priežasčių, ir nors mes tiksliai nežinome, kodėl šis žmogus suserga, galime kartu mėginti aiškintis, ir bandyti įvairius būdus, kaip padėti.
Gydyti vaistais – nei efektyvu, nei pigu?
Ar dažnai tenka konsultuoti depresija sergančiuosius, kuriems nepadėjo vaistai?
Aušra: Imdamiesi veiklos manėme, kad daugiausiai dirbsime su žmonėmis, patiriančiais lengvus ir vidutinio sunkumo depresijos simptomus, o susiduriantys su sunkesnėmis ligos formomis, kaip įprasta, kreipsis į psichiatrus. Nustebome, kad ateina nemažai žmonių, kurie išbandė viską, kas prieinama Lietuvoje, tačiau jiems niekas nepadėjo. Būna, kad žmonės vaistus vartoja jau daug metų, o depresiniai simptomai vis tiek jų neapleidžia. Kas tada belieka? Panašiai ir su žmonėmis, kurie vaistų negali vartoti dėl įvairiausių įsitikinimų, nuostatų, alergijų, šalutinių poveikių. Nuo pat pradžių mūsų tikslas ir buvo užpildyti šią spragą, pasiūlyti visiems šiems žmonėms įvairesnius pagalbos ir savipagalbos būdus, nes vaistai nėra problema – jie lengvai prieinami, dalis mūsų klientų juos vartoja – kartais tai geras būdas sureguliuoti ligos simptomatiką ir tuo metu palengvinti būseną.
Antanas: Žmonės, kuriems vaistai nepadeda, ne kartą viską išbando, ir toliau kankinasi, jeigu jų būsenos sunkėja, ilgainiui belieka tik stacionarai. Pavyzdžiui, teko susidurti su atveju, kai žmogus išrašytas iš ligoninės grįžta į seną aplinką, neturi galimybės lankyti terapijos, vartoja vaistus, bet vien tik jie nepadeda, ir netrukus vėl tenka sugrįžti į ligoninę. Taip ir važinėja bent po kelis kartus per metus. Tokiu atveju valstybės pasirinkta depresijos gydymo politika yra pigesnė nebent vertinant trumpalaikėje perspektyvoje, o kalbant bendrai, kaip įkainoti žmogaus sveikatą ar nedarbingumą, jeigu jis susirgo, nes nebuvo vykdoma prevencija, ir nebeišsikapstė, nes be vaistų nesulaukė daugiau jokios pagalbos? Panašu, jog labai svarbu stiprinti prevenciją, psichosocialines paslaugas bendruomenėje ir jų prieinamumą, kad žmogus po gydymo ligoninėje gautų tęstinę, kompleksinę pagalbą.
Sakote, kad valstybė turėtų labiau susirūpinti depresijos prevencija ir pirmiausia skatinti sveikti be vaistų?
Antanas: Valstybė visada bus linkusi taupyti – investuoti į trumpesnes terapijas, reikalauti vis daugiau efektyvumo. Tai suprantama, valstybės lėšos yra ribotos, tačiau mums vertėtų atkreipti dėmesį, pavyzdžiui, į Didžiąją Britaniją, kuri vykdydama prevenciją tikslinėms grupėms jau įrodė, kad taip daug sutaupo – ligų prevencija yra išties atsiperkanti investicija, nes gydymas yra brangus. Lietuvoje trūksta ir lengvesnių intervencijos formų, ir apskritai prevencijos, profilaktikos bei pastangų, kad žmonės pagalbos kreiptųsi nelaukdami labai sunkių būsenų. Todėl „Depresijos gydymo centre“ žmonėms, kurie išgyvena depresijos simptomus, rekomenduojame pirmiau išbandyti mažiau intensyvius būdus: fizinį aktyvumą, susitvarkyti mitybą, miego higieną, atrasti šeimos ir darbo balansą, skirti laiko poilsiui ir kt.
Aušra: Pasitaiko, kad vaistai išrašomi ir norint apsidrausti, jog nelaimės atveju neliktų kaltų – juk žmogui buvo skirtas gydymas atitinkantis algoritmą. Neretai tokie sprendimai, kurie nebūtinai atliepia klientų interesus, daromi iš baimės ir bejėgiškumo, todėl labai svarbu plačiau išmanyti pagalbos galimybes – tai leidžia įvaldyti daug gydymo metodų ir jaustis drąsiai, suprasti, kad nesame bejėgiai, tikrai galime padėti.
Kas ir kaip gali gydyti? Požiūrių susidūrimas
Mėgindami siūlyti paprastus ir veiksmingus depresijos gydymo būdus visgi atrodote šioje ortodoksiškoje depresijos gydymo aplinkoje kaip alternatyva. Ar tai stebina?
Aušra: Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tai, ką mes darome, vadinsis alternatyva. Juk tai visai paprasti dalykai, naujų gydymo metodų nekuriame, o ir medikamentinio gydymo neignoruojame, jis juk prieinamas. Mes tik sakome, kad galima ir kitais būdais mėginti padėti, ypač kalbant apie lengvesnes ir vidutines depresijos būsenas. Tyrimai rodo, kad labai daug metodų gali būti efektyvūs. Puikiai veikia ne tik psichoterapija, bet ir gyvenimo būdo pokyčiai, kuriuos specialistai gal kartais ir rekomenduoja, tačiau dažniausiai nesirūpina jų įgyvendinimu: fizinis aktyvumas, šviesos terapija, reguliaraus ir kokybiško miego režimas, dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness) praktikos, meditacijos, mitybos papildymas Omega-3 rūgštimis, kurios slopina organizme uždegiminius procesus.
Pamenu, kartą konferencijoje užsienio lektorius sulaukė klausimo: ar sportas efektyvus gydant depresiją? Atsakė, kad labai efektyvus, poveikis daug kartų įrodytas mokslo, bet pridėjo, kad sirgdamas depresija žmogus tikrai nesportuos, todėl geriau skirti vaistų. Mane toks požiūris labai nuvilia, nes visai nesvarstoma, kaip padėti sergančiajam fizinį aktyvumą įgyvendinti. Juk sportas, skirtingai nei vaistai, neturi jokių žalingų šalutinių poveikių. Tad sau keliame uždavinį ne tik patarti sportuoti ar sveikai maitintis, bet ir sudaryti sąlygas, kad tai būtų sergančiajam prieinama. Jeigu jūs ar jūsų artimasis susiduriate su depresijos simptomais ir ieškote būdų sau padėti – prisijunkite prie savipagalbos programos internetu „Be depresijos“ ir kartu rasime būdą jus įgalinti padėti sau.