Psichologė Jūrate Bortkevičienė: „Į pirmąją vaiko meilę reikia žiūrėti rimtai“

Pastebėję vaikams užgimusius pirmuosius romantiškus jausmus suaugusieji dažniausiai reaguoja su šypsena. Tik vieni stengiasi to savo atžaloms neparodyti, o kiti, būna, net ir prie kitų žmonių, regis, švelniai pasišaipo, kad štai mūsų mažylis jau ir antrą pusę susirado. Tačiau net tokie esą nekalti juokeliai gali užkirsti kelią tėvams, norintiems su vaikais sukurti atvirumu grįstus santykius. Apie pirmąją vaikų meilę ir ją lydinčius iššūkius kalbamės su psichologe Jūrate Bortkevičiene, kuri plačiau šia tema kalbės kovo25-26 d. „Litexpo” centre vyksiančioje konferencijoje „Atsakinga tėvystė“.

Kai kas nors mūsų paklausia apie pirmąją meilę, vieni prisimename savo studijų metus, kiti – paauglystę, ar net darželį. Kada visgi dažniausiai žmonės patiria pirmąją meilę ir kaip tėvams suprasti, kad jų vaikas jau išgyvena tą jausmą?

Meilę kiekvienas patiriame įvairiai ir skirtingai. Daugelis vaikų dar darželyje pradeda kalbėti apie tai, kad patinka kuris nors berniukas ar mergaitė, sako esantis įsimylėjęs ar kad kažkas myli jį arba ją. Tai nereiškia, kad jau susiduriame su tikrąja, ilgalaike meile: tokio amžiaus vaikai vaidina suaugusiuosius ir tokia meilė yra jų suaugusiųjų gyvenimo išraiška. Jie mato, kaip elgiasi tėvai, ir patys tai kartoja. Jei tėvai gerbia vienas kitą, stengiasi būti šalia, vienas kitam padėti, vaikai irgi atkartoja tokį elgesį, nesąmoningai remdamiesi tuo, kaip meilę suvokia tėvai.

Svarbiausias dalykas šiuo laikotarpiu yra tėvų reakcija. Tėvai, iš savo atžalos išgirdę, kad jis įsimylėjo, dažnai numoja ranka, esą, čia nesąmonės, dar ne meilė, kartais net pradeda juoktis, laido pokštus apie poreles, kavalierių su pana ir panašiai. Trumpai tariant, jie nežiūri rimtai, o vaikas pasidaro išvadas, kad tai yra juokinga ir jo tėvams atrodo nesvarbu. O tėvai juk galėtų pažiūrėti rimtai, pasikalbėti su vaiku apie tai, kaip jis jaučiasi, kaip supranta meilę, santykius, į tai labiau įsigilinti – tada ir tėvai galėtų pamatyti, kaip jų vaikas suvokia meilę, ir vaikai suprastų, kad tėvams tai atrodo visiškai normalu.

Po darželio dažniausiai yra išgyvenamas kitas periodas, kai vaikai kategoriškai neigia, kad jiems galėtų patikti berniukas ar mergaitė.

Taip, ir tai visiškai natūralu. Kai baigiasi darželio, kuriame žaidžiame namus, periodas, vyresni vaikai pradeda eiti į mokyklą, jiems pradeda rūpėti kiti dalykai, dažnai yra susiskirstoma, kad berniukai būna su berniukais, mergaitės su mergaitėmis. Šiame etape tėvai dažnai padaro klaidą, kai jų vaikas skundžiasi, kad kažkas skriaudžia ar tyčiojasi, o jie atsako, kad taip tave „kibina“. Taip sakydami mes siunčiame žinutę, kad jei žmogus „kibina“, jis gali smurtauti ar tyčiotis, bet tai nėra normalu ir taip neturi būti.

Kokia turėtų būti tėvų reakcija supratus, kad jų vaikas įsimylėjo? Vaikai, ypač paaugliai, dažniausiai nenori su tėvais daug apie tai atvirauti. Ar reikėtų žūtbūt stengtis juos prakalbinti?

Vaikai nemoka kalbėti tuomet, kai jų nesiklausoma. Jei tarpusavio ryšys yra formuojamas nuo mažų dienų, vaikai supranta, kad kai jie kalbės, tėvai klausysis. Tačiau kartais vaikams atrodo, kad tėvams jų problemos atrodo nevertos dėmesio, nerimtos, vaikiškos ir į jas galima paprasčiausiai numoti ranka. Tada vaikai pripranta, kad tėvai jų nesiklauso, jiems neįdomu, arba, jei kažką papasakos, iškart išgirs tėvų pamokslą, ką reikia daryti, o ko ne. Tad kam tuomet kažką pasakoti? Bet jei tėvai su vaikais kalbasi, pasakoja apie savo santykius, pavyzdžiui, apie tai, kaip susipažino jie, mama ir tėtis, vaikai išmoksta kalbėtis ir jiems patiems pasipasakoti irgi atrodo natūralu.

Kita vertus, kad ir kokie būtų glaudūs santykiai su tėvais, paauglystėje įvyksta lūžis, kai vaikams tėvai nebėra autoritetas. Tai yra laikina, ir tėvai turi tai suprasti. Tuo metu vaikas gal ir ne viską papasakos, nes jam atrodo, kad jį kur kas geriau supranta draugai ar draugės. Bet tėvai juk tikrai mato, ir net jei nežino smulkmenų, tikrai supranta, kad kažkas patinka.

Dar vienas svarbus aspektas, kad paauglystėje, sulaukus amžiaus, kai gali atsirasti pirmieji romantiškesni santykiai, kokių 13-16 metų, prasideda giminių klausinėjimai: ar turi berniuką ar mergaitę, ar patinka kas nors. Mes nepagalvojame, o kaip patys jaustumėmės, jei mūsų to klausinėtų ir dar juokdamiesi ‒ juk tai labai erzina. O kur dar pamokslai, kad koks tu vyras, jei neturi panos, arba tai jau berniukai laksto tau iš paskos ir pan.

Pirmąją meilę dažnai lydi ir labai aukšti, kartais nerealūs lūkesčiai. Ar tėvams, kurie turi daugiau gyvenimiškos patirties, reikėtų kalbėti apie galimą nusivylimą ir kilsiančias problemas, ar geriau tiesiog leisti džiaugtis pakiliomis emocijomis?

Su vaikais apie galimas santykių problemas, pagarbą sau ir antrai pusei, reikia kalbėti dar net nesant draugystės. Klausti, kaip vaikas įsivaizduoja santykius, ką darytų, jei pajustų spaudimą, kad yra netinkami santykiai ir t.t.  Tačiau kai vaikas jau užmezgė romantiškus santykius, tiesiog būkite šalia.  Įsivaizduokite, kad jūs, suaugęs žmogus, susipažįstate su kažkuo, susirandate antrą pusę, išgyvenate romantiškus jausmus, pasidalinate tuo su drauge, o ji sako: bet, žinok, žmonės labai dažnai išsiskiria, tu tik nenusiteik. Jausmas turbūt bus vienas ‒ jūs nebenorėsite klausytis. Taigi  pats svarbiausias dalykas tėvams, kalbant apie vaikų įsimylėjimą ‒ būti šalia, kai tai įvyks. Ir jei kažkas nesusiklostys, jokiu būdu negalima sakyti, kad ar aš nesakiau, kad taip baigsis, ar kad jis to nevertas, ar kad nieko tokio neįvyko. Tuo metu jam taip neatrodo. Kai mes padedame vaikui išgyventi pirmąją meilę, turime galvoti taip, kad jei aš pats išsiskirčiau su savo mylimu žmogumi, ar man tikrai padėtų frazės, kad tai ne pasaulio pabaiga, ar kad ne pirmas ir ne paskutinis. Ir atminkite, kad kita meilė vėl gali būti „ta tikroji” ir išgyvenimai panašūs.

Kalbate apie tai, ko nereikėtų daryti. O ką visgi reikėtų, jei norime padėti vaikui, išgyvenančiam nelaimingą meilę?

Svarbiausia, kaip minėjau, tiesiog buvimas šalia. Galima nuveikti ką nors kartu, kas abiem būtų malonu: gal mama su dukra kartu nueis apsipirkti, pasivaikščioti, į kiną, ar tiesiog nusipirks dėžutę ledų ir išsiverks žiūrėdamos romantišką filmą. Reikia parodyti, kad aš tave suprantu. Labai veiksmingos yra istorijos: galima pasidalinti, kad kai aš buvau tavo amžiaus, irgi išgyvenau panašią situaciją ir buvo labai sunku, kaip jautėtės, ką darėte, kas padėjo jums tai išgyventi. Vaikas tada jau sąmoningai supranta, kad ir mamai/tėčiui taip buvo, bet praėjo, jie sutiko vienas kitą ir  dabar viskas gerai.

Kaip elgtis tėvams, jei jie mato, kad vaikas išsirinko, jų nuomone, netinkamą antrąją pusę? Nors, atrodo, renkasi pats vaikas, bet jei tėvai mato, kad, pavyzdžiui, prastėja mokslo rezultatai, ar atsiranda žalingi įpročiai, dažnam kyla noras užkirsti kelią tokiai draugystei, o tai sulaukia tik dar didesnio pasipriešinimo.

Taip, draudimai čia niekuo nepadės: vaikas nebent pradės slėpti savo antrąją pusę. Reikia žiūrėti, kodėl vaikas pasirinko tokį žmogų, kas jam jame patinka, ką jis jame mato, ko mes galbūt nesugebame įžvelgti. Gal pagal tai galime suprasti, ko vaikui trūksta ir ko jis ieško. Pavyzdžiui, jei mergaitė išsirinko vyresnį draugą, gal jai tuo metu trūksta tėčio, ji ieško paramos, paskatinimo, galbūt taip kompensuoja pasitikėjimo savimi stoką. Iš kitos pusės mums, tėvams, kartais gali atrodyti, kad antroji pusė išveda iš kelio, nors gali būti ir kitaip. Jei pastebėjome, kad anksčiau nerūkė, o įsimylėjusi pradėjo, negalime būti tikri, ar tikrai tik ta priežastis ‒ gal tai su antrąja puse iš tiesų visai nesusiję. Tačiau jei jums nepatinka santykiai, kalbėkite su vaikais, kas būtent jus gąsdina ir neramina.

Psichologė Jūrate Bortkevičienė | Bernardinai.lt
Iliustracija: Allef Vinicius