Psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis: auklėkite ne vaikus, o patys save
Foto: Pixabay
Tėvų asmenybės, jų tarpusavio santykiai, požiūris į vaiką ir auklėjimo būdai, vaikystėje patirti sunkumai ir traumos visada turi lemtingų pasekmių žmogaus gyvenimui. Nuo to priklauso ne tik mūsų požiūris į pasaulį ir gebėjimas susikurti savo laimę, bet ir tai, kokiais užauginsime savo vaikus.
Kokias klaidas daro tėvai? Kokias vertybes, o galbūt ir žalingus įpročius jie perduoda iš kartos į kartą? Kaip sustabdyti ydingą ratą?
Šiomis temomis lapkričio 10-osios vakarą Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, diskusijoje „Tvirta mergaitė“ kalbės „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.
Pokalbis apie gyvenimą keičiančias traumas, psichologinį ir fizinį smurtą – su dr. Eugenijumi Laurinaičiu.
– Šiandien, kai tiek daug kalbame apie smurtą ir skaudžias to pasekmes, vis iškyla klausimas: kodėl vieni žmonės geba konstruktyviai tvarkytis su savo pykčiu ir agresija, o kitiems dažniausia ar kone vienintelė to išraiška – kumščiai ar į aplinką nukreipta psichologinė prievarta?
– Pradėkime nuo to, kad agresyvumas apskritai yra visiškai normalus bet kurios gyvūnų rūšies bruožas. Per agresiją gyvūnai susiranda pateles, apgina savo teritorijas, sumedžioja grobį ir išmaitina palikuonis. Kitaip tariant, agresija – absoliučiai būtina, norint išgyventi šiame pasaulyje. Tik skirtumas tas, kad, kitaip nei mūsų – žmonių, gyvūnų agresija yra ritualizuota. Ji nėra pavojinga jų pačių rūšiai, t. y. jie patys nesižudo. Gyvūnai kovoja už patelę ar teritoriją, bet kai vienas pralaimi, jis ne nužudomas, o tiesiog pabėga.
– Akivaizdu, kad agresija tarp žmonių – su kur kas skaudesnėmis pasekmėmis.
– Žmonių pasaulyje agresija yra praradusi ritualą. Tai nutiko nuo to momento, kai žmogus paėmė į rankas lazdą ar akmenį. Kumščiu užmušti žmogų yra sudėtinga – tokiu būdu tik išsiaiškini, kuris stipresnis. O štai lazda ar akmeniu užmušti paprasčiau. Mes pasidarėme pavojingi sau patiems kaip rūšiai, patys naikiname terpę, kurioje gyvename, kas nebūdinga jokiai kitai gyvūnijos rūšiai.
Vis dėlto žmogus yra grupės gyvūnas, mes išgyvename šioje žemėje todėl, kad laikomės grupėmis. Mokėjimas būti grupėje, bendradarbiauti, sugyventi su kitais yra nepaprastai svarbus mūsų išlikimui. Agresijos išraiškos turi būti treniruojamos taip, kad padėtų ne tik išgyventi, bet ir sugyventi.
– Ar tų agresijos kontrolės būdų išmokstame iš savo tėvų?
– Iš namų, šeimos, tos pačios artimiausios terpės, kurioje mes gyvename. Ir kai matote agresyvius vaikus, be didelių išlygų galime tiesiai įvardyti, kad tą agresiją jiems perdavę tėvai yra atsinešę tai iš savo tėvų namų, iš šeimos tarpusavio santykių. Tad vaikų auklėjimą reikia pradėti nuo tėvelių.
Visad sakiau, sakau ir sakysiu, kad jeigu apsisprendžiate turėti vaikų, reikia pagalvoti ne apie tai, kaip juos auklėsite, o apie tai, kaip auklėsite save. Kaip jūs keisitės, kad tas vaikas išaugtų toks, kokio jūs norite.
– Kad tas agresijos, netinkamo elgesio palikimas, perduodamas iš kartos į kartą, sustotų?
– Be jokios abejonės. Konstruktyvus agresijos išreiškimas yra tikrai įmanomas. Yra daugybė socialiai priimtinų formų, kūrybinių būdų išreikšti savo agresijai, nebūnant kenksmingam kitiems: fizinė veikla, sportas, humoras ir pan.
– Kaip to išmokti, jei patys nuolat matėme ydingus pavyzdžius?
– Visų pirma – neslėpti agresijos nuo savęs paties. Mokytis su ja susitikti ir pagalvoti, ką ji man reiškia, ką ji man sako apie mano gyvenimą. Suaugęs žmogus, kai supyksta, turi atsakyti sau į du pagrindinius klausimus: už ką ir ant ko jis supyko. Kai kas nors ima aiškinti, dėl ko jis supyko, tai yra absoliuti nesąmonė. Pykstame ne dėl ko. Visi pykčiai yra tarpasmeniniai: visada turime adresatą ir elgesį – kai man padaro kažką tokio, už ką supykau, arba nepadarė kažko, ką turėjo padaryti. Bet kuriuo atveju, kalbėtis yra kur kas paprasčiau negu muštis.
– Kartais atrodo, jog daliai žmonių yra atvirkščiai – muštis paprasčiau nei kalbėtis.
– Mokėjimas kalbėtis mūsų lietuviškoje kultūroje turi vieną bėdą – vyrams kalbėtis apie jausmus yra neįprasta. Apskritai mūsų kultūroje jausmas, deja, yra suvokiamas ne kaip motyvas kalbėtis, o kaip motyvas veikti. Išveiktas veiksmas jau turi rezultatą, su kuriuo kalbomis galima ir nebesusitvarkyti. Todėl labai svarbu ne tik pripažinti ir pamatyti savyje tą jausmą, bet ir išmokti jį išsakyti. Bet aš neprarandu vilties, kad po truputį to išmoksime.
– Tarkime, žmogus suvokia, kad jo paties ar jo sutuoktinio elgesys – ydingas, žalojantis ir vienas kitą, ir taip augančius vaikus. Ir kas toliau?
– Jei du žmonės, kurie bent jau sąmoningai deklaruoja, kad nori gyventi kartu ir sugyventi kitaip, negu matė savo artimiausioje aplinkoje, nori, kad tas nebesitęstų jų vaikų gyvenime, turi kreiptis į specialistus ir tai stabdyti. O sustabdymui vien gerų norų neužtenka. Mes turime savo galvose daugybę gerų norų ir vertingų žinių, tačiau viskas vis viena klostosi blogai… Vadinasi, keitimasis nėra supratimas.
Tai yra daugelio žmonių klaida, kai įsivaizduojama, kad jei suprantu, vadinasi, pakeisiu. Nieko panašaus. Keitimasis yra kur kas gilesnis procesas. Didelė dalis mūsų motyvų yra nesąmoningi. Todėl su jais susitikti ir dirbti vienam tikrai neišeis. Tam reikalingi profesionalai.
– Ar įmanoma sustabdyti ydingą smurto ratą per vieną kartą, t. y. ar motina/tėvas, vaikystėje užaugę smurtaujančioje aplinkoje, gali užauginti laimingus vaikus?
– Tai tikrai įmanoma, bet tam reikia įdėti daug darbo. Grįžtame prie to paties: ruošiantis turėti vaikų reikia suprasti, kad keistis visų pirma reiks man. Jeigu noriu, kad vaikų gyvenimas būtų kitoks, nei buvo mano, turiu ieškoti pagalbos ir keistis.
– Kodėl mes vis dar taip vangiai kovojame su smurtu: moterys taikstosi su smurtaujančiais sutuoktiniais, tiki jų pažadais, kurių šie nesilaiko, toliau augina tokioje terpėje savo vaikus, o jie vėliau – ir savuosius?
Tyrimų duomenimis, sutuoktinio smurtą toleruojanti moteris dažniausiai anksčiau pati buvo patyrusi smurtą. Nebūtinai ji pati – galbūt buvo smurtaujama prieš jos mamą, močiutę ar pan. Ir mama kartojo: „Negaliu skirtis, kaipgi paliksiu savo vaikus be tėvo? Neturėsiu pinigų, buto, vieni neišgyvensim“.
Iš tiesų net nesvarbu, kokių absurdiškų priežasčių būdavo prisigalvojama. Akivaizdu viena: jei tas smurto kelias nebūdavo nutraukiamas, augantys vaikai prie smurto adaptavosi. Jie suvokė, kad taip (arba net – tik taip) gali būti ir tą galima išgyventi. Ir jeigu pas juos vyksta taip pat, jie toliau su tuo gyvena.
Moterys būna su tokiais vyrais dažniausiai dėl to, kad jos įsivaizduoja esančios visgi kažkuo prastesnės, silpnesnės, negalinčios išgyventi be šito vyro. Ir tada leidžia jiems viską. Didžiąja dalimi tai – savivertės klausimas.
– Ar tiesa, kad galbūt tos moterys nesąmoningai pačios ir pasirenka tokius vyrus?
– Tikra tiesa. Nes juose yra ir gerų dalykų. Tie, kurie geria, turi simpatiškų asmenybės bruožų, ir tada kiti tarsi išnyksta iš regėjimo lauko. Nustojame juos vertinti kaip svarbius pasirinkimo metu. O paskui, kai išlenda, moterys sako: kažką keisti jau per vėlu!
– Vadinasi tas, kuris nėra tiesiogiai savo artimoje aplinkoje susidūręs su smurtu, to niekad netoleruos?
– Yra įvairų asmenybės tipų. Kai kuriuos žmones galima pavadinti priklausomais. Jiems atrodo, kad iš tikrųjų jų vertė priklauso nuo to, kaip juos matys ir vertins kiti. Ir jeigu jiems kitas žmogus yra jų pačių savivertės matas, tuomet jis gali sau leisti labai daug, aš vis viena jo nepaliksiu. Ne paslaptis, kad yra tokių moterų.
– Kaip pajausti ribą, kada prieš mane yra taikomas smurtas? Kaip atpažinti psichologinį smurtą?
– Labai paprasta: kai su manimi daro tai, ko aš nenoriu. Ir viskas, tai – smurtas. Kai aš sakau „ne“, o kita pusė to negirdi ir toliau tai daro. Kalba eina ir apie fizinį, ir apie žodinį kontaktą. Jeigu mano interesų nepaisoma, kam tuomet su tuo žmogumi gyventi? Kai klausiu „kam“, turiu galvoje ne „kodėl“ – praeitį, o „kam“ – ateitį. Koks tikslas toliau su tuo žmogumi gyventi?
– Statistika rodo, kad vis daugiau moterų kreipiasi dėl smurto atvejų į įvairias instancijas ir ieško pagalbos. Ar taip yra dėl to, kad jos gauna daugiau informacijos, žino, kad turi kur kreiptis?
– Visų pirma, tai lemia pasikeitusi teisinė bazė. Tai, kad smurto naudojimas šeimoje yra prilygintas smurtui. Policija ir visos kitos valstybės institucijos pradėjo kitaip žiūrėti į šiuos nusikaltimus. Nebijau šio žodžio vartoti, būtent – nusikaltimus.
Vadinasi, ir pačios moterys pasijuto drąsiau sau pasakiusios, kad jos yra nusikaltimo aukos, o ne šiaip šeimos konflikto auka. Ir tai keičia požiūrį.
– Moterys turi pasirinkimą – gyventi su vyru arba skirtis. O ką tokiose šeimose daryti vaikams?
– Prisiminkite, koks skandalas kilo dėl norvegų ir tokio jų žiūrėjimo į vaikų gyvenimą. Pagalvokite apie mūsų Seimo narius, kurie nepriėmė įstatymo, kad vaiko mušimas yra toks pat nusikaltimas, kaip ir moters mušimas namie. Ką tai pasako apie mūsų visuomenę? Apie jos suvokimą, kad vaikas – ne visai žmogus, kad jis yra tas, kurį galima mušti? Tai yra skandalas. To net nepasakoju savo kolegoms užsieniečiams, nes gėda. Tai absoliutus viduramžių pasireiškimas XXI amžiaus Lietuvoje.
– Mažas vaikas turbūt dažnai net nesuvokia, kad toks tėvų elgesys – nepriimtinas, kad tai – prievarta.
– Kartais aš nesuvokiu dalykų, kuriuos matau. Pavyzdžiui, kai matai vaiką, kuris eina ir pargriūna ant šaligatvio. Tada pribėga motina ir ima jį mušti už tai, kad jis nugriuvo. Kas darosi su tais žmonėmis?! Tragedija ta, kad į tai niekas net nereaguoja. Mes išmokyti nekreipti dėmesio: tai ne mano reikalas! Visada turi sureaguoti suaugusieji. Aš manau, kad mes kol kas dar nesubrendę mylėti savo vaikų.
– Taip išmokę iš savo tėvų?
– Iš savo tėvų, tie tėvai – iš savo tėvų. Galbūt visa mūsų lietuvių tautos istorija paskutinius pora šimtų metų tik ir mokė išgyventi nesikišant? Ta baimės ideologija mumyse yra labai stipri.
– Ką kiekvienas iš mūsų asmeniškai turėtume daryti, kad bent po truputėlį situacija pradėtų keistis?
– Pradėkime nuo mokytojų – jie tuos vaikus mato geriausiai. Pastebėjus požymius, kad vaikas patiria prievartą, jokiu būdu negalima to praleisti. Mokytojai turėtų pirmiausia pasikviesti tuos tėvus ir pasiūlyti jiems pagalbą. Ne smerkti, ne teisti, ne gąsdinti, o pasiūlyti jiems pagalbą. Nes jiems reikia pagalbos. Nemanau, kad jie nori mušti savo vaikus. Esu įsitikinęs, kad jie nemoka nemušti. O tai – ne tas pats.
Mokytojai ir darželio pedagogai yra ta pirmoji grandis, tikslinė grupė, kurią reiktų pirmiausiai mobilizuoti prievartai prieš vaiką identifikuoti. O tuomet – veikti įstatymų, nevyriausybinių organizacijų siūlomų paslaugų rėmuose ir t. t.
Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).
Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas (registracijos nėra).
Šaltinis Ji24.lt