Psichoterapeutė: Demonai ir orchidėjos

Ant mano darbo stalo tarpsta orchidėja, mėgstu jas auginti. Orchidėjos – meilės gėlės, taip kartais anksčiau vadindavo kurtizanes… Gal dėl to, kad dalis šių parazituoja ant medžių žievių, tačiau kitos auga žemėje – lyg visai paprastos žolės. Šioji, ant mano stalo, vadinu ją „Užsispyrėle“ vis žydi ir žydi. Iš tiesų, nesu sutikusi kito tokio atkaklaus augalo, – jos giminaitės žydi kukliai – ilgai krauna pumpurus, kelis mėn. kaupiasi ir tik po to pražysta. Tiesa, žydi ilgai, tačiau nužydėjusios – ilsisi: išleidžia naujas šaknis, vieną naują lapą ir tik po gero pusmečio būna pasiruošusios iš naujo krauti žiedus… Užsispyrėlė nepanaši į savo seseris – šiemet ji jau trečią kartą iš eilės sukrovė žiedus. Be jokio poilsio, be atokvėpio. Dabar jau pati atrodo gerokai nuskurusi, lapai nurudavę, šaknys sudžiūvusios, tačiau balti didžiuliai žiedai svarina šakas. Žinau, jog negalėčiau sustabdyti gėlės troškimo žydėti, jei bandyčiau nukirpti žiedkočius – neabejoju kad ji įsižeidusi imtų leisti naujus… Manau belieka tikėti, kad gėlės gyvenimo geismas nepavers jos išsekusių sausų stagarų krūva…

Apie meilę rašyti yra ir paprasta, kasdieniška ir kartu labai sudėtinga. Nėra mažiau pažįstamo jausmo nei meilė ir kartu labiausiai paslaptingo. Aistra, geismas ir seksas – tai dalykai kurie šiandien turi rinkos vertę. Apie juos jau įpratome kalbėti garsiai, demonstruoti savo privalumus ir patrauklumą – kad tik pritraukti kuo daugiau žiūrovų. O apie meilę juk negali taip. Na, gal gali dainuoti, deklamuoti eiles, jei tik nebijai pasirodyti senamadiškas, tačiau jei pabandai ką nors pasakyti atvirai – žiūrėk ir nepavyksta, nesiseka, viskas rodosi kažkaip per daug banalu ir nuvalkiota.

Gal ir turi taip būti ir taip likti?.. Kartais valandų valandas praleidžiu su žmonėmis bandydama suprasti jų meilės santykius. Meilės anatomija nėra dėkingas dalykas. O meilės patologinė anatomija iš viso sunkiai įkandamas uždavinys. Netikėtai pats sau gali atrasti kad nežiūrint to, jog nors sprendžiant protu žmonių santykiai rodosi nebepataisomai sugadinti ir suniokoti, po tomis nuolaužomis kažkokiu nesuvokiamu būdu srovena gyva meilės gija. Blogiausia, kad šioje srityje negali niekuomet būti iki galo tikras. Juk tas pats žmogus kurį myli ir trokšti visą laiką būti šalia gali ir labiausiai įskaudinti ir priversti kentėti, jaustis priklausomu, silpnu ir pažeidžiamu. O tai taip sunku pripažinti. Priimti savo baimę būti silpnu ir bejėgiu, trapiu, priklausomu ir išduotu. Juk tai taip nesiderina su „agento 007 filosofija“ mums kas dieną brukami „supervyrų“ ir „supermoterų“ įvaizdžiai – tų, kuriems viskas sekasi, kurie jei ir kenčia, tai gali kančią užbaigti, o jei ir bijo, tai visuomet turi pakankamai jėgų savo baimėms įveikti. Mes jais žavimės ir paslapčia vieni sau galvojame: „oooi ne, toks ryškus gyvenimas ne man. Aš juk nevertas/neverta. Juk aš toks pilkas, nuobodus ir neįdomus. Manęs niekas negalėtų pamilti ir jei tik pažintų mane koks/kokia esu iš tikrųjų, tuojau pat mane paliktų…“

Jausmų pasaulis yra paslaptingas ir ne visuomet iki galo nuspėjamas – gal todėl mes nuolat nuo jų ginamės o jei pagaliau ir leidžiame sau jausti – niekuomet negalime būti tikri, kiek tai iš tiesų rimta ir kiek tai gali išlikti…

Kartais man rodosi, kad santykius tarp žmonių gerai padeda suprasti augalo metafora. Tai sunkiai apibrėžiama, tačiau iš tiesų visai nesunkiai ir paprastai juntama. Mes patys sakome – ryšys tarp žmonių. Kas gi yra tas ryšys, tas mylinčių žmonių santykis? Su išoriniu patrauklumu ir charakterių suderinamumu bijau kad turi mažai ką bendro… Galbūt galėtume pabandyti jį įsivaizduoti kaip augalą egzistuojanti kažkur „tarp“ kažkokioje „pereinamoje“ srityje tarp „Aš“ ir tarp „Tu“? Man rodosi, viskas prasideda akyse – juk sakoma – akys, sielos veidrodis. Ir dar sakoma – „tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“ arba: „vos tik pažvelgiau į jį/ją, netikėtai šovė galvon kvaila mintis, kad mes galėtume būti meilužiai“. Taigi – jausmas užgimsta akyse ir po to kaip nebūtų keista – ima leisti švelnias gijas nuo vieno žmogaus prie kito – jos ir jungia ir maitina, žodžiai akimirkos, kūno poza, rankų, odos prisilietimai – švelnios stebuklingos gijos rišančios vieną žmogų prie kito. Energetiniai kanalai – pulsuojantis sielos kraujas – iš vienos širdies į kitą. Ji leidžia mėgautis abiem tuo, kas svarbiausia – artumo jausmu. Tada sakoma: „jų meilė vienas kitam stiprėjo ir augo…“. Matyt kažkas vis tik yra panašaus į žolę ar į medį. Tačiau tuo pat metu ir žymiai, žymiai sudėtingiau… Didelė paslaptis kaip iš viso nutinka taip, kad susitikę du gyvenimo apipešioti ir pavargę žmonės susidraugauja, įsimyli, atgyja ir semia energiją iš jų savitarpio ryšio ir naujai atrasto santykio? Juos užvaldo paprastas, neišreiškiamas meilės tikrumas.

Kartais aš sakau sau: „senieji meilės Demonai“ nes man rodosi tai pačios seniausios ir archajiškiausios psichikos jėgos. Kartais tik jos gali išgelbėti. Jei žmogus įsivelia į destrukciją ar nori žudytis, tuomet dar gali ieškoti jų kaip sąjungininkų kurie vieninteliai gali padėti jam išgyventi. Dažnai man rodosi, kad jie mus aplanko tada, kai jau mažiausiai tikimės, lyg Dievas šaipytųsi iš mūsų ir smagintųsi niekais paversdamas mūsų planus… Kai bandai sulaikyti meilę, jei ji nori praeiti pro šalį – jos netenki. O jei atpažįsti meilę – turi turėti drąsos ją įvardinti, nelikti abejingu. Tik tokiu keistu būdu gali ją išsaugoti. Ar pastebėjote, kad mylinčius žmones supa kažkokia ypatinga aura – lyg oras tarp jų būtų nuskaidrėjęs ir prisipildęs įtampos, nepažįstamų vibracijų ir kibirkščiavimo. Kuomet pačiam tenka tai patirti – pajunti, kad įsimylėjimo būsenoje viskas staiga pasikeičia, o pats pasaulio vaizdas tampa aiškesnis ir skaidresnis – daiktų kontūrai aštresni, spalvos – ryškesnės ir švytinčios. O mintys apsisuka ir ima tekėti priešinga kryptimi – tai kas rodėsi nepakeliamai sunku, atliekant su meile ir pasiaukojimu tampa paprasta, širdyje nešiotas pyktis dabar kelia juoką, o su priešais norisi glebėsčiuotis kaip su broliais, su skriaudikais taikytis ir atleisti, atleisti visiems be galo ir be krašto. Nes staiga jautiesi susietas su tuo, kurį myli nematomomis plonytėmis gijomis, ir jau jūs esate dviese, jūsų kuriama erdvė yra atskiras, kitiems nematomas tarp šių gijų užgimęs pasaulis. Atskirų prasmių, žodžių ir vaizdinių turinys suprantamas tik jums abiems nes tik jūs žinote slaptąjį savo meilės kodą. Turite savo mėgiamus dalykus: „mes mėgstame obuolių pyragą“, mes klausomės „Roxette“, mums patinka senamiestis ir t…Žaliasis augalas tarpstantis tarp įsimylėjėlių – jis yra kažkas primenantis pasaulio medžio simbolį ir drauge toks pats paprastas ir kuklus kaip dulkėta pakelės žolė, kai „Mes“ yra daugiau negu „Aš“ + „Tu“… Kūno artumas, vaikų gimimas, baisusis šiais laikais žodis „santuoka“ viskas atrodo kitaip, paprasčiau, kasdieniškiau, arčiau ir lengviau.

Jei kartais vis dar abejoji ar tai meilė, gali pažiūrėti ir kitaip: paprastai kai duodame su meile nenuskurstame, kai dalijame save ta intencija, mūsų darosi tik daugiau.

Kartais meilė prasiveržia kai jos mažiausiai tikiesi. Kaip mano orchidėja pražydo tuomet, kai maniau kad jai tikrai bus laikas ilsėtis. Kaip kaštonai sukrovę žiedus rugsėjį, kuomet lapai jau gelsta. Kai netenki ryšio su žmogumi kartais tik tuomet supranti kaip stipriai iš tiesų jį mylėjai. Kartais tam, kad gimtų kažkas nauja, turi numirti kažkas sena, o kartais tai gali egzistuoti drauge.

Kuomet mano gyvenimo draugas sužinojo, kad parašiau laišką žmogui kurį kažkada seniai buvau įsimylėjusi, jis nieko nepasakė. Bandyti išklausti ką ten parašiau būtų buvę pernelyg žema, nekilnu, „ne lygis“. Tačiau tą pačią dieną jis atsinešė sodo žirkles ir apkarpė mano Užsispyrėlę orchidėją: senas sudžiūvusias šaknis, parudavusius lapus, pripylė jai naujos žemės. Kuomet paklausiau ką jis sugalvojo, jis, vengdamas mano žvilgsnio, atsakė: „Kažkaip pasijutau per mažai jumis besirūpinantis. Kaip gali atsisakyti to, kas verčia tavo sielą žydėti? Belieka bandyti padėti ir palengvinti“. Ir tuo pačiu šiame veiksme buvo užkoduotas prašymas, maldavimas liautis – palikti, nurėžti tai, kas sena, negyva, kas tik siurbia jėgas bet jau niekada nebeleis naujų ūglių ir lapų. Prašymas saugoti gyvas žalias santykių gijas. Aš supratau. Išgirdau. Prisiglaudžiau, apkabinau ir pasakiau kad myliu.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222