Supertėvystės žala

0 (0)

Tapę tėvais, mes visi pajaučiame įgimtą norą saugoti savo vaikus ir jiems aukotis. Vis dėlto, tam tikru momentu turėtume paklausti savęs, ar nedarome dėl jų per daug? Kada mūsų veiksmai peržengia ribas? Be jokios abejonės, tėvų norai yra patys geriausi, tačiau būdami suaugusiais ir brandžiais žmonėmis turime prisiimti atsakomybę už perdėtą savo vaikų saugojimą, kuriuo galime daryti didelę žalą besivystančiam vaikui.

Toks elgesys kelia nerimą daugeliui specialistų. „Mes kenkiame savo vaikams tikėdamiesi iš jų per mažai ir duodami per daug – per daug žaislų, per daug pagalbos, per daug veiksmų laisvės ” – , teigia dr. Dan Kindlon, Harvardo Universiteto docentas, knygos „Per daug gerų dalykų“ autorius. „Stengdamiesi nuolat apsaugoti juos nuo bėdų, mes atimame iš jų galimybę ugdytis išgyvenimo įgūdžius. Nenustatydami atitinkamų ribų, mes kenkiame vaikų charakterio formavimuisi. Aš nerimauju dėl to, kaip ši karta bus pajėgi susitvarkyti su gyvenimo iššūkiais. ”

Kiti su vaikais dirbantys specialistai stebi tą pačią problemą, pasireiškiančią šiek tiek kitaip. Ronald London, privačia praktika besiverčiantis pediatras iš Bronxo, sako, kad mato labai daug antsvorį turinčių vaikų, kurie vis dar maitinami iš buteliuko, nors jau senai turėjo būti atpratinti. „Vaikai turėtų būti atpratinti nuo buteliuko iki 12-15 mėnesio, kai jie jau yra pajėgūs valgyti patys”, sako dr. London. „Bet tiek daug tėvų negali pasakyti savo vaikams „ne” – jie bijo, kad vaikai jų nebemėgs, jei jie taip pasakys.“

Kai manome, jog mūsų vaikams reikia vis daugiau ir daugiau negu iš tiesų, mes pakertame jų gebėjimus ir pažeidžiame jų pasitikėjimą. Būdami tėvais mes dažnai negebame pamatyti, kiek gali mūsų vaikai. Tokie maži mūsų veiksmai kaip vežiojimas vaiką vežimėlyje, užuot leidus jam pačiam eiti arba užkandžių siūlymas jam nespėjus išalkti, įtikina juos, jog jiems reikia daugiau rūpinimosi nei iš tikrųjų.

Įsivyravęs perdėtas auklėjimo stilius visuomenėje turi ir teigiamų aspektų: vaikai yra žmonės ir jie nusipelno būti išgirsti; tėvai turi būti suinteresuoti atsižvelgti į savo vaiko nuomonę, gerbti ją ir gauti atgalinį ryšį. Tačiau perdėto auklėjimo tendencija peržengė sveiko protas ribas ir žala tapo didesnė negu teikiama nauda.

2011 m. Amerikos Pew centro tyrimų apklausa nustatė, kad „40% 18- 24 metų amžiaus žmonių šiuo metu gyvena su savo tėvais, o didžioji dalis jų sako, kad jie gyvena su tėvais ne dėl ekominių sąlygų.“ Jauni suaugusieji, kurie grįžta gyventi atgal su tėvais, nesvarbu, ar dėl finansinių priežasčių ar ne, paskatino žmones kreiptis į juos kaip į „Bumerango“ kartą. Nors to priežastys iš dalies yra ekonominės ar socialinės, aš asmeniškai manau, jog tai yra auklėjimo atspindys, parodantis jų savarankiškumo trūkumą suaugusiame amžiuje.

Daugelis tėvų yra pasirengę perdėtai pagelbėti savo vaikams ir pernelyg patenkinti jų poreikius. Vėliau jie nustemba ir netgi įsižeidžia, kai jų vaikai užauga negebėdami pasirūpinti patys savimi. Darydami dėl vaikų per daug, mes mokome juos būti priklausomais. Augdamas vaikas natūraliai turi būti pratinamas prie savarankiško savo poreikių patenkinimo. Nuo to momento, kai vaikas gimė, svarbu atpratinti jį nuo komforto ir saugumo, kuris buvo motinos įsčiose. Mokymasis kaip patenkinti savo poreikius individualiai svarbus yra ne tik žmogaus išlikimui, bet ir jo psichologinei gerovei.

Be to, daugelis tėvų linkę sakyti vaikams pagyrimus, naudodami tai, kaip priemonę didinančią jų pasitikėjimą savimi. Pripažinti savo vaikų teigiamus bruožus yra sveika ir naudinga jų vystymuisi, tačiau suteikiant jiems tuščią šlovę, galima sulaukti neigiamų pasekmių. Tyrimas parodė, kad vaikams apdovanojimas/pagyrimas už darbą, kuris viršijo jų gebėjimus arba už darbą, kuris menkino jų gebėjimus, neturėjo jokios naudos. Priešingai, vaikų pagyrimas už jų realias savybes ir gebėjimus turėjo teigiamą poveikį jų savigarbai.

Nepagrįsti vertinimai tik verčia vaiką jausti spaudimą būti geresniu, o ne tokiu, koks yra iš tikrųjų. Mes galime padėti vaikui adekvačiai save vertinti, suteikdami jam tikrą meilę ir švelnumą bei suteikti įgūdžių, kurie padės jam jaustis savarankišku.

Įsivaizduokite kaip atsivedate savo vaikus į parką. Kiek jūs leisite jiems tyrinėti ir žaisti laisvai? Kiek jūs trukdysite ir kontroliuosite jų elgesį? Ar labai nerimausite dėl jų saugumo? Ar per atidžiai stebėsite juos?

Parko pavyzdys yra metafora, parodanti kaip mes auginame savo vaikus. Tėvai turėtų būti tarsi saugumo bazė, iš kurios vaikai galėtų tyrinėti pasaulį. Parke mes galime leisti jiems būti nepriklausomiems, taip pat užtikrindami tai, kad visada esame čia, jei reikės pagalbos ar palaikymo jų pačių kuriamame unikaliame nuotykyje. Mes turime stovėti šalia, kai jiems mūsų reikia ir turime pasitraukti, kai jiems mūsų nereikia. Tai darydami mes sudarome sąlygas savo vaikams patirti pasaulį savimi.

Dažnai tėvams yra sunkiau paleisti savo vaikus, negu vaikams atsiskirti nuo jų. Svarbu, kad tėvai nuolat stebėtų save ir atkreiptų dėmesį į tai, kaip dažnai išnaudoja savo vaikus tenkindami savo pačių poreikius. Ar troškimas apsaugoti vaikus ateina iš vaikų poreikių ar iš jūsų noro prisiimti gynėjo vaidmenį? Ar apkabindami savo vaikus duodate jiems meilę ar imate meilę iš jų?

Savo vaikus auklėjame pagal tai, kaip mes patys jaučiamės. Psichologė Pat Love teigia, kad „geriausia, ką suaugusieji gali padaryti būdami tėvais, tai pasirūpinti, kad jų poreikiai būtų patenkinti kitų suaugusiųjų, o ne vaikų.“ Mūsų vaikams svarbu matyti mus kaip geriausias savo pačių versijas – nepriklausomus ir savarankiškus, saugius ir jaučiančius pasitenkinimą visose gyvenimo srityse. Tokiu būdu, jie gali imituoti ir mokytis iš mūsų, nejausdami poreikio užpildyti tą tuštumą, kurią jaučiame savo pačių gyvenime.

Kai suteikiame savo vaikams per daug galios, jų akyse tampame aukomis vietoje to, kad būtume mokytojais. Tuščias lepinimas, kurį mes supainiojame su meile, realybėje yra tam tikra prievartos forma. Tai matome vaikuose, kurie yra išlepinti – jie nelaimingi ir pikti. Geros tėvystės įrodymas – smalsūs vaikai, gerai besimokantys, randantys pasitenkinimą ir pažįstantys patys save. Būdami tėvais mes turime pasiūlyti meilę, saugumą, paramą ir išmintingą vadovavimą, kurio dėka mūsų vaikai gali drąsiai rizikuoti ir savarankiškai patirti pasaulį.

Pagal: psychologytoday.com ir parents.com

Parengė psichologė Renata Kupšytė | Psichologinis konsultavimas Klaipėdoje
Tel.nr.: +370 678 10 589