Tamsi paranojos gelmė

Nežinau kaip jums, bet man paranoja yra labai įdomi, nes, ko gero, negalime rasti jautraus, daug pasiekusio žmogaus, kurio nebūtų nors kartą kankinę paranojiniai nuogąstavimai. Kartais įtarinėti reikia ir sveika: „Jeigu neįtarčiau, nebūčiau juristas“. Pratęsiu: „Nebūčiau ir psichoanalitikas“. Bet kai įtarumas tampa paranoja (juk tai psichiatrų terminas), tada jau iš tikro baisu. Sąlygiškai vadinsiu liguistai įtarius žmones paranoikais – juk tikslios ribos tarp sveikumo ir nesveikimo nėra.

Vieni paranoikai – sprogstantys, kaltinantys, kiti – itin jautrūs, ilgai virškinantys nuoskaudas, treti – saldoki, sukti. Paranoikas nuolat pasiruošęs įsižeisti, regis, tik ir laukia, kol jūs nepakankamai jautriai sureaguosite ar ne vietoj pajuokausite. Jis kur kas pavojingesnis už staigų psichopatą, nes veikia apgalvotai ir gali atkeršyti praėjus daug laiko, kai jūs pamirštate pavojų arba nusilpstate. Paranoikas veikia už nugaros, pvz., apipila rūgštimi kaimyno krūmus, nori „pasikasti po pamatais“, kontroliuoti. Jo smeigiantis žvilgsnis, staigios kaip šūviai provokacijos ir reikalavimas tuoj pat prisipažinti sukelia jums nesuprantamą baimę. Reikia įrodyti, kad esi ne dramblys. Paranoikas mėgsta rašyti skundus, metų metais bylinėtis ir dėl savo atkaklumo galų gale laimi.

Pacientų paranoikų, ačiū Dievui, nedaug. Paranoikas nė už ką nepatikės informacijos apie save svetimam psichologui, kuris mintyse, žinoma, tyčiojasi iš kvailių pacientų, negali užsimerkti per relaksacijos seansus – priešo akivaizdoje atsipalaiduoti baisu, apsimeta, kad laukia prie kito kabineto, šnipinėja ir renka apie psichoterapeutą informaciją. Atėjęs jis paslaptingai šypsosi, o po to išgirsti atsiliepimų, kaip paranoikas pasakoja, kad iš jo šaipeisi, jį žeminai, ketinai išvilioti jo invalidumo pensiją ir t. t. Pvz., viena klientė įtarinėjo mane, kad informacija apie ją anksčiau ar vėliau nutekės. Jei žmogus, kuris pažinojo mus abi išsakydavo kritiką jos adresu, ji buvo įsitikinusi, kad dalis informacijos jau nutekėjo.

Paranoikas mąsto:

Žmonės turi paslėptų motyvų, jie vieną sako, kitą daro;

Jei žmogus per daug geras, jam kažko reikia. Už dyką būna tik sūris spąstuose;

Negalima prarasti budrumo, priešas nesnaudžia;

Jei apie save ką nors atskleisi, tai tik ir lauk, kad tuo pasinaudos.

Kaip nenukentėti nuo paranoiko? Kas dedasi paranoiko širdyje? Kaip padėti sau, kad netaptum savo baimių auka? Panerkime į paranoiko sielos gelmę, pavaikščiokime po jo tamsios sielos kambarius. Ekskursija prasidėjo.

Pirmas kambarys: „Nusikaltimas ir bausmė“. Daugelis paranoiškų žmonių vaikystėje buvo nuolat žeminami, todėl tapo baimingi, išsisukinėjantys, pasiruošę gintis dar nesant pavojaus. O ko tikėsiesi, tas ir atsitiks. Situacija: į vieną grupę patenka paranoikas ir psichopatas. Kas taps pirma psichopato auka? Žinoma, paranoikas. Paranoikas įsitikinęs, kad autoritetingi žmonės linkę žeminti kitus, o jį – pirmiausia. Jis bijo grėsmingų ir stiprių žmonių, moralinio ar net fizinio sunaikinimo, nuolat įdėmiai stebi galimą grėsmę ir išprovokuoja agresiją: Lietuvoje knibžda visokių žmogelių, žmogeliūkščių. Kuo garsiau kalbėsi, tuo daugiau priešų atsiras. Geriau būkim kaip muilas.

Antras kambarys: „Pažemintieji ir nuskriaustieji“. Paranoiškos asmenybės giliai viduje jaučiasi pažeidžiamos, menkavertiškos, pavydi kitiems, nesusigaudo žmonėse – paranoiko pasitikėjimą įgiję žmonės dažnai mulkina jį tiesiai po nosimi. Paranoiškas žmogus jaučiasi silpnas, kuo jis silpnesnis, tuo labiau bijo, todėl paranojinės savybės dažnai paaštrėja senatvėje: „Kaip jūsų sveikatėlė, Josifai?“ – „Nesulauksit!“ Pašlijus sveikatai senas žmogus įtariu žvilgsniu stebi viršininką. Atrodo, viršininkas normalus žmogus, nekasė už nugaros duobių, o vis tiek baisu. Vieną dieną atleis iš darbo, žiūrėk, ir nebeliks ką ant stalo pasidėti dėl gerojo viršininko, todėl rūsyje turi būti skalbiamųjų miltelių ir kruopų bent trejiems metams, šventai.

Trečias kambarys: „Nemyli tu – bus tau blogai“. Paranoikas meilės gavo mažai ir it kūdikis nori iš mylimo žmogaus visko, o visko negavęs gali imti tiesiog neapkęsti. Jis stokoja humoro jausmo, neatsipalaiduoja šalia kitų, nedrįsta išreikšti švelnumo, turi mažai draugų. Jis reaguoja į menkiausią atstūmimą, net abejingumas tolygus atmetimui. Jei paranoiškas viršininkas pamilo sekretorę, o ši jį atstūmė, nebe gyvenimas jai tame darbe, oi, ne gyvenimas. Jei nepateisinote paranoiko vilčių, jis gali jus ilgai persekioti, nes žaizdos jam ilgai neužgyja, ir jis dešimtmečiais atsimena nuoskaudas.

Mano klientas sako: Ką pažadu, visada padarau, o jei man ką nors pažadėjo ir nepadarė, niekada nepamiršiu. Ir tik įsivaizduokit, kai atkeršiju, matau, kad žmogus net nesuvokia, už ką.

Ketvirtas kambarys: „Šiaudas svetimoj aky“. Paranoiškas žmogus, kuriame verda pavydas, pyktis, baimė, mato pasaulį pagal savo sugedimo lygį. Pavyzdžiui, vyras, apimtas neištikimybės fantazijų, jaučia, kad jo žmona pavojingai patraukli kitiems. Galiausiai jis suvokia, kad žmona išdavinėja jį su jaunu kaimynu, kadangi šis su juo sveikindamasis įtartinai šypsosi. Jis budrus, linkęs ieškoti paslėptų reikšmių, patvirtinančių išankstinį įsitikinimą, nebemato visumos ir „iš musės padaro dramblį“: Mama tik pamato mano draugą ir kartoja: „O gal tu vedęs?“ Jis kentėjo, kentėjo, tada nuvažiavo ir išsiiėmė dokumentą, kad nevedęs. O ji sako: „Popierius galima padirbti.“

Baisiausia, kad paranoikas verda smalą visiškai nepriklausomai nuo pasaulio. Jei iš ryto atsibunda blogai nusiteikęs, jis ima galvoti: „Kas man pakenkė?“ Ir nurimsta tik suradęs priešą. Be išgalvoto priešo būtų daug sunkiau – tamsus, niūrus neapibrėžtumas, liguista košė sieloje. Kai yra ką įtarti, bent aišku, – kas priešas, o kas draugas. Kovoje paranoikas jaučiasi saugus.

Penktas kambarys: „Šventas karas“. Nors paranoikai dėl savo vertybių kaunasi piktai, bet tarp jų daug dorų žmonių. Tai tikrieji kovotojai už tiesą, ne kartą nukentėję nuo savo sąžiningumo ir principingumo. Jie pasižymi stipria valia, gali būti moralistai ir konservatyvūs. Garsi psichoanalitikė N. McWilliams rašo: „Žmonės, turintys paranojinių bruožų, linkę į politiką, kur jie gali išreikšti savo polinkį kovoti su blogiu ir grėsme. Socialiniai ir politiniai judėjimai neišvengiamai įjungia paranojinių dalyvių pogrupius, kurių fanatizmas įkvepia, ir prie jų limpa kiti paranoiški žmonės, o nuo barikadų jie pasitraukia paskutiniai.“

Tai kaipgi sutarti su paranoiku ar jam padėti? Visų pirma reikia nuo jo apsiginti. Nepasiduokite paranoikui vien dėl to, kad jis baugina, iš tiesų jis pats bijo. Nors paranoikas labai nemėgsta tarpininkų, kurie gali padėti apsiginti, mes visgi gyvename civilizuotoje valstybėje. Paranoja man visą laiką asocijavosi su laukinių žvėrių tramdymu. Žvėrys labai stiprūs, juos įmanoma valdyti, galbūt jie net taps draugais, bet vieną dieną jiems kažkas užeina ir jie smarkiai sužaloja savo geradarį.

Kita vertus, svarbu atsiminti, kad ir koks baisus būtų paranoikas, jis „nežino, ką daro“. Su nesibaigiančiu įtarinėjimu reikia susitaikyti, – tokia šio žmogaus patirtis. Kuo aiškesnis būsite, tuo mažiau galimybių bus jus įtarti. Paranoiškų žmonių gyvenime kartais taip mažai nuoširdumo, kad tiesumas jiems tampa atradimu, kaip galima bendrauti. Įtarinėjimus reikia tiesiog išklausyti,  išsikrovęs paranoikas mažiau kenkia už akių. Psichoterapeutų pokalbis: „Šiandien produktyvi diena, paranoikas sprogo!“ – „O, tai sveikinu!“ Kai aistros nurimsta, verta ramiai ir tvirtai grąžinti šį žmogų į realybę. Bet dar svarbiau padėti paranoikui pasijausti stipriam. Kai banke nemenka sąskaita, keturios spynos ant durų, po lova – kirvukas, jau ir nebereikia kitų taip smarkiai įtarinėti.

Santykiai su paranoiku gali būti savotiškai geri. Įtarus kankintojas sugeba stipriai prisirišti. Ką tik jus sutrynęs jis tikrai padės, jei ištiks bėda – paranoikas rūpinasi silpnaisiais, nes jų nebijo. O kartais, jei paranoiško žmogaus ir jūsų vertybės sutampa, jis gali būti net pasitikintis ir kilnus.

Apie paranoikus ko nors neįžeidžiant rašyti sunku, juk tai taip lietuviška. Sveiką žmogų kas nors iš tikrųjų gali persekioti ir jis taps panašus į paranoišką. Kuo labiau nukenti, tuo labiau pats pasipuoši paranoišku įtarumu. Galvoju apie savo klientus. Kuris iš jų ateityje mane apkalbės? Vis tiek jie atrodo geri. O be reikalo, reikėtų būti įžvalgesnei, jei ne vienas iš dešimt, tai vienas iš šimto tikrai pakenks. Tik atsargumas gimdo pasitikėjimą… Jau geriau iš paranojos tuoj pat pasijuokti, kitaip reikės ilgai ir skaudžiai verkti.

Pirmą kartą publikuotas: bernardinai.lt
Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė / psichologas.info
Iliustracija: Rene Asmussen / Pexels