Tėvo nebuvimas šalia augina vienišų ir liūdnų jaunuolių kartą
Vaikų ir šeimos psichologas Andrius Atas teigia, kad tiek tėvo, tiek motinos vaidmuo vaikui nepakeičiamas, o tėvo nebuvimas šalia augina vienišų ir liūdnų jaunuolių kartą. Todėl Tėvo dienos proga jis ragina vyrus grįžti į tėvystę, kuri šiuo metu suprantama neteisingai, ir, jei reikės, atidėti į šalį džentelmeniškumą ir pasipriešinti moters troškimui kontroliuoti visą padėtį.
– Kaip šiuolaikinėje visuomenėje keičiasi vyrų ir moterų vaidmenys šeimoje?
– Mes vis dar gyvename tokiais laikais, kai vyras iš esmės yra nušalintas nuo šeimos. Tai iš dalies susiję su istorinėmis aplinkybėmis, kai vyras būdavo labiau suvokiamas kaip karys, turintis ginti plačiąją tėvynę, o moteris rūpinosi šeima. Kalbu ne apie priešistorinius laikus, o apie XX amžių, buvusį sovietmetį. Tuo laikotarpiu buvo išardytos ir bendruomenės, kurios kompensuodavo tėvo nebuvimą – jo vaidmenį perimdavo tėvo ar mamos broliai.
Beje, ir Vakarų pasaulis įvardija tą pačią problemą – kad vyro funkcija suvedama tik į du aspektus: parnešti laimikį ir trumpai pabūti su moterimi. Taigi visur susiduriama su tikrai rimta problema – kaip sugrąžinti vyrą į šeimą ir į tėvystę. Todėl ir stokojama Lietuvoje elementarios žmogiškosios brolystės, kad daugelis vyrų pas mus yra užaugę turėdami daugiau ar mažiau nusišalinusį tėvą, kuris dirbdavo, gerdavo, o vaikai augdavo patys kažkur kamputyje. Jeigu berniukui augant trūksta tėvo, formuojasi toks žmogaus tipažas – vienišas, agresyvus, piktas ir liūdnas vyras, kuris bando kumščiais susikurti sau laimę.
– Kuo vaikui taip svarbus tėvo buvimas šalia?
– Reikia žinoti, kad motinos ir tėvo vaidmenys šeimoje yra nepakeičiami. Nors sakoma, kad mama gali kompensuoti tėvo nebuvimą ir atvirkščiai, tai yra netiesa. Mama pagal savo natūrą dėl švelnios moteriškos prigimties atsakinga už emocinio, intymaus ryšio kūrimą su vaiku ir vaiko emocinio pasaulio vystymąsi, o tėtis atsakingas už vaiko socializaciją ir jis turėtų taip pat aktyviai reikštis.
Pavyzdžiui, šeimoje gimsta kūdikis. Mama yra prisirišusi prie vaiko, jį maitina, juo rūpinasi. Ir štai į šį gražų mamos ir vaiko santykį ateina vyras ir sako: „Tai ne tik tavo, bet ir mano vaikas, gal mes dabar jį išmaudykime ar dar ką nors padarykime.“ Taigi jis perša savo požiūrį. Arba paima vaiką ant rankų ir pamėto į orą.
O vaikui sako: „Čia yra ne tik tavo mama, bet ir mano žmona, todėl ir tu pabūk eilėje, laukdamas jos dėmesio.“ Aišku, juokauju, bet tiesos tame yra ir tokie dalykai vaiką veikia socializuojančiai. Tėvas, kaip visuomenės narys, ateina į rojų primenantį santykį su mama ir sako: „Palaukite, piliečiai, esate ne tik jūs, bet esu ir aš.“
Tėvas, socializuodamas vaiką, skatina jo savivertę, eksperimentavimą su realybe ir pan. Vaikui – tiek berniukui, tiek mergaitei – labai svarbus vyro pripažinimas: „Aš tave matau ir tu man rūpi.“ Jeigu tėtis nedalyvauja šeimos gyvenime, vaikui įsirašo žinia, kad jis nėra toks svarbus tėčio gyvenime, tėtis turi svarbesnių reikalų.
Taigi augant žmogui būtina turėti žinią, kad jis yra labai svarbus šiame pasaulyje ir už tai yra atsakingi abu tėvai. Jei mama labai myli vaiką, o tėtis uždirba pinigus kur nors už dviejų tūkstančių kilometrų, tai yra negerai. Vaikas dėl to labai kenčia – dirbdamas psichologu aš susiduriu su šia problema.
– Ką patartumėte vyrams?
– Tėvo dienos proga labai norėčiau vyrus pakviesti sugrįžti į tėvystę. Šiuo metu visas vaikų ugdymas paliekamas moterims. Tai susiję su neteisingu tėvystės ir ugdymo supratimu. O iš tiesų vyras, kuris nėra pažinęs tėvystės, nėra pažinęs tikro buvimo vyru. Taip yra dėl to, kad meilės ryšys su vaiku žmogų įtraukia į realybę. Šiuo metu mes visuomenėje turime malonumo kultą – mes linkę atsisakyti daugybės santykių vien dėl to, kad jie mums kelia diskomfortą, ir ramiai užsiimame savais dalykais.
Tačiau vaiko buvimo savo gyvenime taip paprastai nenubrauksi, nepasakysi, kad tarp mūsų viskas baigta, tu gyvenk savo gyvenimą, aš – savo. Vaikai įpareigoja suaugusį žmogų ieškoti galimybių, vidinio potencialo auginti savo žmogiškumą tam, kad abiem pusėms jų tarpusavio ryšyje būtų iš tiesų gera.
Tai taip pat labai aiškiai pasimato psichologo kabinete: kiek troškimo tėvai turi padėti vaikui, kad jam būtų gerai ir kad jie patys gerai jaustųsi, gyvendami su vaiku. Taip pat verta prisiminti posakį, kad laiminga tauta, kurios geriausi sūnūs dirba mokytojais. Reikėtų reabilituoti šią profesiją. Deja, vis dar esame liūdnų, piktų berniukų tauta, kurie išaugo su daugiau ar mažiau nuo šeimos atsiribojusiu tėvu. Kažkaip reikėtų įveikti tą sovietinę Lietuvos respubliką mūsų galvose.
– Minėjote, kad vyras išstumtas iš šeimos. Ar moteris dėl to taip pat kalta?
– Tai susiję su bendru mentaliteto fonu visuomenėje, apie kurį jau kalbėjome, tačiau ir moterys neretai vyrus nustumia nuo vaikų auklėjimo, nes joms patogiau, kad buityje viskas būtų taip, kaip jos nori. Todėl raginčiau vyrus megzti aktyvų dialogą su moterimis, primenant, kad šeimos klausimus jie turi spręsti kartu.
Mat jeigu moteris norės atriboti vyrą nuo šeimos reikalų, o vyras yra džentelmenas, jis neturi prieš tai priešnuodžių. Džentelmenas su moterimis nekovoja, jis nusileidžia, o nedžentelmenų moterims nereikia. Taip vyrai pas mus ir atsiduria rūsyje, garaže, sode, alubaryje ir pan. Moterys taip pat turėtų mokytis gyventi kartu su vyrais, o ne vienos.
– Kokias klaidas daro vyrai, kurie iš tiesų stengiasi būti su vaiku?
– Vyrai, kurie patys išaugo su atsiribojusiu tėvu, iš tiesų dažnai nežino, kaip būti geru tėvu. Mano patarimas – kasdien sugalvoti kokį nors nedidelį, trumpą linksmumo momentą su vaiku. Tai nėra prašmatnus vedimasis į Disneyland’ą, o paprasti, smulkūs dalykai.
Pavyzdžiui, išeiti pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiais, sugalvoti kokį nors žaidimą. Viskas priklauso nuo kūrybiškumo. Užtenka vos keleto minučių per dieną, svarbiausia, kad vaiko veide atsirastų šypsena. Tam nebūtina skirti po darbo viso vakaro, svarbu su vaiku veikti tai, kas jam patinka. Kitas mano patarimas – kasdien sužinokite apie vaiką ką nors įdomaus. Tai reiškia, kad reikia su juo pasikalbėti, kaip prabėgo jo diena: kas jam nutiko, ką jis žaidė, ką valgė. Taip mes įsitraukiame į vaiko gyvenimą.
Tai nėra tas pats, kaip tiesiog būti su vaiku. Būna atvejų, kad vaikas sako, kad jam trūksta bendravimo su tėvais, o šie stebisi – esą visą savaitgalį buvome kartu. Tačiau tas buvimas kartu buvo važinėjimas per draugus, gimines ir per tą laiką nebuvo sužinota nei nieko įdomaus apie vaiką, nei išgauta vaiko šypsena. Iš tiesų jie tas dienas fiziškai buvo šalia per pusmetrį, bet realiai juos skyrė šviesmečiai.
– Jūs pats esate tėtis, todėl norėčiau užduoti asmenišką klausimą – su kokiais iššūkiais susidūrėte pats?
– Šiems laikams turiu daug vaikų – penkis, o mano patirtis tokia: tėvais niekas negimsta, jais turime mokytis būti kiekvieną dieną, nes tai, ką mokėjome vakar, šiandien jau yra per mažai. Vaikų buvimas suaugusio žmogaus gyvenime yra didžiulis malonumas, jeigu suaugęs žmogus nusiteikia, kad tai yra jo tobulėjimo, jo žmogiškumo vystymo kelias. Tada kiekvieną rytą su malonumu lauki, ką ši diena tau per vaikus atneš, kokie bus iššūkiai ir ko teks išmokti. Pavyzdžiui, vaikas atneša iš mokyklos pastabą už blogą elgesį: atsikirto mokytojai, susimušė su draugu ar dar ką nors padarė. Ką tuomet darome? Mes priversti rinktis, ar šioje situacijoje orientuojamės į problemą, ar į vaiką. Yra svarbu, kad vaikas, kad ir kokia būtų situacija, žiūrėdamas mums į akis, jaustų, kad jis yra svarbesnis už bet kokias iškylančias problemas.
Priešingu atveju mes neišspręsime iškilusios problemos, o tik ją padidinsime ir atidėsime jos sprendimą ateičiai. Jeigu mes neįtikinsime vaiko, kad jis svarbesnis už bet kokias problemas, kada nors gyvenime su šiuo išgyvenimu jis turės susitvarkyti pats, jau be mūsų. Pagunda tėvams eiti lengviausiu keliu, orientuotis į problemą ir nurodinėti vaikui, ką daryti ar nedaryti, yra didžiulė, nes mes matuojame savo tėvystę vaiko sėkmėmis. Kai vaikas elgiasi gerai, mes žinome, už ką jį mylėti, o kai jis elgiasi ne taip, kaip, tarkime, reikėtų, tėvai puola į milžinišką stresą, nes tampa nebeaišku, už ką mylėti vaiką. Tačiau čia ir prasideda įdomioji gyvenimo drama.
– Ar jūsų šeimoje būna su vaikais barnių, konfliktinių situacijų?
– Barnių ar padidintų emocijų nebūna tik tarp žmonių, kurie yra vienas kitam jau visiškai nebesvarbūs. Yra toks angliškas anekdotas. Žmona grįžta namo ir sako savo vyrui: „Žinai, girdėjau, kad kaimynė turi meilužį.“ Vyras: „Tai jos problema.“ Žmona: „Bet tas meilužis esi tu.“ Vyras: „O tai tavo problema.“ Šioje situacijoje tarp žmonių nėra jokio ryšio – visi turi savo atskiras problemas. Tai santykių mirties encefalograma, nes gyva šeima kvėpuoja, juda, ilsisi, sprendžia savo problemas. Šeimoje turime jaustis gyvi. Šeima yra vieta tobulėti ir tuo pačiu džiugesio vieta. Kai mes kartu pagal principą, kad visiems yra gerai be pralaimėtojų, tai augina ir mūsų savivertę, ir vaikams yra geras pavyzdys, kad posakis „nėra žmogaus – nėra problemos“ yra neteisingas.
Inga Saukienė | 15min.lt