Turiu nuostabų vyrą šalia, bet esu nelaiminga0 (0)
Klausimas:
Su vaikinu draugaujame ilgai. Nuo pradžios buvau labai supratinga, atvira ir atsipalaidavusi santykiuose. Visada turiu savo asmeninę erdvę, savus pomėgius, tuo, manau, ir esu įdomi.
Bet pastebiu bėdą, dažną ir kitose porose – su laiku pamirštu save, jį savinuosi kaip savą. Priskiriu jam tam tikrus lūkesčius, o jis visiškai skirtingas nei aš – jų nepateisina, nes elgiasi ir mąsto kitaip ir taip iššaukia mano pyktį. Tai sukontroliuoti dažnai sugebu, tačiau viduje jaučiuosi labai blogai. Tai nenormalu.
Kaip elgtis aš suprantu – duoti jam pakankamą pasirinkimų laisvę, nenurodinėti ir nerodyti jokių nusivylimo ženklų, tačiau klausimas – kaip viduje pačiai suvokti, kad jis yra „kitas”? Skaičiau daug knygų apie evoliucinę psichologiją ir vyrų bei moterų skirtumus, tai skirtumo faktą lyg ir suprantu, bet kaip įveikti tas blogas emocijas, kurios kyla tarsi iš niekur? O galbūt problema kitur? Jis vienas iš tų retų – jo rūpestis, dėmesys su metais neblėsta, nejaučiu meilės trūkumo, todėl gal iš gero gyvenimo ieškau problemų ten, kur jų nėra? Esu nelaiminga, turėdama nuostabų vyrą šalia, nuolat pikta dėl jo pasirinkimų, kurie skiriasi nuo manųjų, sumišusi.. Galbūt aš per daug valdingas žmogus, nelankstus kitų nuomonei? Anksčiau tokia nebūdavau, tik dabar ir tik su šiuo žmogumi, kurį myliu. Patarkite, būsiu labai dėkinga.
Atsakymas:
Džiugu, jog daug mąstei apie savo situaciją, matosi, jog labai stengeisi geriau ją suprasti. Tačiau tau vis dar nepavyksta suprasti savęs, savo iškylančio pykčio ant tave mylinčio žmogaus.
Perskaičius tavo laišką, pirmiausiai susimąsčiau, jog tavo santykiai intensyviai vystosi ir natūraliai turi įveikti kliūtis, iššūkius, kad pereitų į kitą, jau tvirtesnį etapą. Minėjai, jog su draugu esate jau ilgą laiką. Taip pat akivaizdu, jog jau perėjote įsimylėjimo etapą, o su juo ir besąlygišką kito priėmimą, supratingumą, trūkumų nepastebėjimą.
Kadangi domėjaisi evoliucine psichologija tikriausiai žinai, jog susipažinę mes paprastai visad stengiamės pasirodyti geriausiai, nutylėti ar tiesiog iš tikrųjų nematyti, jei kažkas partneryje suerzina, idant padarytume įspūdį, nukonkuruotume kitas galimas partnerio kandidates.
Galiausiai tenka pastebėti, jog taip dažnai pasibaigus šiam “rožiniam” įsimylėjimo laikotarpiui žmonės nenorėdami, nesuprasdami, jog santykiai yra nuolatinis darbas, juos nutraukia.
Pažvelgus į tavo situaciją taip pat akivaizdu, jog santykiai ir juose buvusi aistra, stiprios emocijos priblėso, o keldama reikalavimus draugui (kurių pažinoma draugą, supranti, kad jis nepatenkins) stengiesi išjudinti, suteikti santykiams naujos tėkmės.
Tavo atveju tiktų pasakymas: viskas taip gerai, kad net nuobodu. Deja, bet nuobodulys, rutina neabejotinai paklibina visus ilgalaikius santykius.
Todėl vietoj santykių išjudinimo kabinėdamasi prie draugo vėl pasistenk pati būti aktyvesnė, atrask mėgstamą veiklą, kuri būtų tik tavo, be noro įtraukti draugą. Pagalvok, ar tau būtų smagu su draugu, kuris išpildytų visus tavo lūkesčius, darytų tą patį kaip ir tu, tačiau visad jaustųsi blogai? Išties daug maloniau abiem praleisti laiką savo sferose, pasidomėti tik jums artimais dalykais, o būnant kartu pasidalinti tuo ir taip praturtinti vienas kitą.
Galiausiai gal tavo pykčio ir nepateisinamų lūkesčių draugui kėlimo priežastis yra tavo pačios nepasitenkinimas dabartiniu savo gyvenimu. Gal tu kitaip nei tavo draugas šiuo metu praradai susidomėjimą interesais, esi nepatenkinta savimi ir pyksti, nes norėtųsi kažką pakeisti.
Todėl tikriausiai kažko naujo neišrasiu parašydama, jog pirmiausiai turėtumei pati “pasikalbėti “ su savo pykčiu: kada jis dažniausiai kyla? Kada ir kokius esi linkusi kelti lūkesčius draugui? O jei esi nepatenkinta judviejų santykiais, nes juose tiesiog viskas įprasta ir pastoviai “gražu” verta pasikalbėti su draugu kaip jis jaučiasi ir ką galėtumėte drauge padaryti, kad santykiai pajudėtų iš seklumos ir padėtų jaustis geriau.
Psichologė Indrė Kazlauskaitė
El. paštas: psichologe.indre@gmail.com
Labai patiko psichologės atsakymas
Net nustebino kokio menkučio žingsnelio tetrūksta, kad santykiai būtų patys geriausi.. Matyt, supavydėjau :)
Todėl tiesiog atkreipsiu dėmesį, kad jei norite savo vaikiną padaryti laimingą, kad jo meilė neblėstų nuo nuolatinių priekaištų dėl jo vienokių ar kitokių sprendimų…..nepriekaištaukite jam dėl jo poelgių. Tuoj daugiau.
Laimingiausia ir maloniausia vyrui, kai žmona, draugė, mergina su juo sutinka, jam pritaria. Tai suteikia pasitikėjimo, jėgų priimti sprendimą sa-varankiš-kai. Tik supraskite, jog tai visiškai nereiškia, jog bus taip, kaip vyras pasakys :) Visada bus taip, kaip norėsite jūs,todėl neverta pykti už mylimo vyro laisvą valią. Jis visada rinksis tai, kas jums būtų geriau, kad jums būtų geriau. Tereikia tinkamai, be spaudimo ir scenų tai pasakyti, meiliai neįkyriai ir su šypsena Jam pakartoti, takrim: „Och, na kaip man patinka gėlės, ypač žiemą!”. Galite sakyti ir taip: „tu niekada man nedovanoji gėlių”. Arba baisiau „O Jonas savo mylimajai kiekvieną kartą dovanoja gėlių”. Lyginti su kažkokiu konkurentu apskritai vyrui skaudus pažeminimas. Žodžiu, kaip manote, kurį variantą pasirinks vyras?
Todėl, jei rodysite jam pritarimą, palaikymą ypač karjeros, darbo, mokslų klausimais – jis daugiau jus gerbs, o iš pagarbos (net ne meilės) jums visada norės parodyti dėkingumą, stengsis suprasti jus, globoti, įsiklausyti į jūsų norus ir atitinkamai pagal juos – keis savo sprendimus jūsų naudai.
Tai taip paprasta – pritarti, palaikyti, net jei ir neatrodo, kad tai duos naudos. Kai nebereikės kovoti dėl jūsų nuomonės ir pritarimo, daugiau dėmesio teks jūsų poreikiams.
tai kad ne i tema nuvaziavai man atrodo… klausimo autore klause kaip susitvarkyt su jos vidine busena,jausmais,pykciu… o ne kaip vaikinui itikt… tai,ka parasei,pilni zurnalai ir pan.. ir mes visi tai suprantam ir zinom… taciau ka daryt,jei taip elgdamasi nesijauti laiminga?…
Pastovus pyktis paprastai reiškia kad kažko nepadarai dėl tam tikrų komfortiškų paskatų, iš patogumo ar tiesiog tingumo. Sveikas pyktis, pyktelėjimo impulsas turi paskatinti veikti, pasikeisti, patobulėti. Užsitesęs perauga į gličią būseną, nes lieka viduje, o psichika saugosi taip, kad pastovų pykčio „dirgiklį” neutralizuoja apatijos net depresijos banga – tada vienodai šviečia ir protas aprimsta, pailsi nuo įpykimo įtampos. Arba netikėtoje paprastoje situacijoje pratrūksta pūlinys ir išsiveržia visa kas susikaupę su agresija. Žodžiu.
Santykiai, kaip rašo psichologė, yra pastovus savęs tobulinimo darbas. Tai reiškia, kad po meilaus susižavėjimo seka periodas, kai žmogui, kuris mylimas būtina parodyti dėmesį ir parodyti meilę darbais, savo pasitarnavimu, nes geri darbai vardan to žmogaus, tai nebe žodžiai ar tikėjimas, kad myli, o realus įsitikinimas ir patvirtinimas, kad taip ir yra. Kaip dar rašoma žurnaluose, kad meilė tai ne tai, ką gauni, o tai kuo gali pasidalinti su kitais nuo savęs. Ir atkreipkite dėmesį, jog niekas nieko neprivalo. Myliu jus, todėl dalinuosi savo pasvarstymais su jumis. Neprivaloma. Jūs mylit mane, jei dabar nusišypsosite :) Ar tai ir nėra laimė?
kad taip viskas paprasta butu… zmoniu yra ivairiu…
Žmonių yra įvairių tikrai. Dažnai tikrai sudėtinga perlipti tam tikras aplinkos primestas taisykles, kurios viduje net neskamba – tiesiog yra tvarka, kuria visi žmonės vadovaujasi.
Bet siūlua, tiesiog stebėkite save ir lengvai patikrinsite ar tikrai būti laimingu yra taip sudėtinga :) Jug daug rasite parašyta, kad laimingas ir sėkmingas žmogus (verslininkas, mokytojas, dėstytojas, architektas, menininkas…..) ne tas, kuris mėgaujasi savo šlove, o tas kuriam daug kuo negaila pasidalinti su kitais. Šlovės nepasidalinsi, bet gali pasidalinti savo gera nuotaika – ir tada 2 žmonėms šviesiau. Kai perki drabužį ar batelius negalvoji, kad man būtų gerai, o galvoji kaip atrodysi PRIEŠ kitus, t.y. nori pasidalinti savo grožiu, žavesiu su kitais. O tada batelius miela nešioti, ir jie suteikia truputį daugiau laimės. Apstu pavyzdžių, ką darote dėl kitų žmonių, kuo dalinatės kiekvieną dieną ir kiek tai jums suteikia laimės.