Žmogus yra vienišas gyvūnas

0 (0)

„Žmogus yra vienišas gyvūnas“, – romane „Saulės princas“ savo herojaus Junatano lūpomis bekompromisiškai pareiškia rašytojas Peras Nilssonas. Siaubingo liūdesio kupini, paauglio ištarti žodžiai verčia nejaukiai susigūžti. Nejaugi jau prabėgo tiek daug laiko, kai patys taip niūriai žvelgėm į pasaulį? „Koks vienišas gyvenimas, – priduria jis.  Ir ne dėl to, kad kai kurie turi daug draugų, o kai kurie tik vieną arba nė vieno. O dėl to, kad pats gyvenimas yra vienišas.“

„Kai esi jaunas – kaip vieniša būti jaunam“, – pažymi. Tačiau perskaičius tai daugumos suaugusiųjų veiduose bematant turėtų nušvisti kandžios šypsenėlės, pasigirsti serija ironiškų atodūsių ar bent jau pašaipi frazė: „Et, tas jaunatviškas maksimalizmas – suaugus viskas praeis.“ Deja, tenka pripažinti, jog net ir suaugus vienišumas niekur nepasitraukia ir mūsų nepalieka.

Nėra tokios spintos, kur galėtume įgrūsti vienatvę kartu su ištampytais megztiniais ir nusitrynusiais džinsais. Ir nėra tokios didelės juodosios skylės, kuri galėtų tą bjaurastį suryti. O garsus psichologas Clarkas E. Moustakas prie viso to dar galėtų pridurti: „Tuščia – štai koks jausmas būti vienišam. Tai didelė tuščia duobė tavo skrandyje.“

Ir vienišumas neturi amžiaus, lyties ar socialinio statuso. Jam net neįdomu, ar mes intravertai ar ekstravertai, jaučiai, dvyniai, ar žaliosios medinės ožkos. Ir nėra jokio 100% veikiančio recepto, padedančio to išvengti. Todėl jo turime kiekvienas iš mūsų. Tik ne po lygiai. Vieni daugiau, kiti mažiau. Vieni jo beveik nepastebi ir galėtų ginčytis, kad vieniši būna nebent kai miega, o kiti skęsta jame nuolat ir niekaip negali nuo viso to ramiai atsikvėpti.

Sutikite, paauglystė toks jau metas. Ieškojimų, paklydimų, siaubingų klaidų ir dieviškų nušvitimų metas. Juk ir mes buvome lygiai tokie patys. Ir mes trankėme namuose duris, protestuodami prieš tėvų nenorą išleisti į šokius, pasilinksminti su draugais iki vidurnakčio ar tiesiog užsidarius kambaryje visu garsu klausytis ko nors šiuolaikiškesnio nei auksiniai estrados šlageriai. Ir mes krėtėme nesąmones ieškodami savęs. Ir mes blaškėmės ir keikėme pasaulį. Ir mes daugybę kartų pasijutome vieniši, nes nebuvome suprasti, išklausyti ir išgirsti. O po to vėl viską įsimylėdavome iš naujo. Iki kito karto, kol paslysdavome.

Bet ar kažkas iš tiesų pasikeitė? Ar tai, kad nebeturime tiek laiko sustoti ir pagalvoti, kiek turėjome paauglystėje, reiškia, jog viskas nepastebimai prapuolė, lyg nė nebūtų buvę? Gal mes vis dar save apgaudinėjame ir sukdamiesi rutiniškuose buities darbuose mėginame išvengti akistatos su savo vienišumu? Juk, kad aplink strikinėja vaikai, kasdien rankas spaudžia draugai ir kolegos, artimieji ir giminės kviečia į šeimos susibūrimus – dar nereiškia, jog nuo viso to pavyko pasprukti. Vienišumas mus lydi it šešėlis. Niekada jo nepastebi, kol apie tai nesusimąstai.

Bręstant daug kas ima atrodyti kitaip. Kiekvienas jaunuolis pagaliau ima suvokti, kad ir kaip spyriosiesi ir blaškysiesi – dėl to pasaulis neims šokti pagal tavo norus. Koks jis buvo – toks ir liks. Gali mėginti su tuo susigyventi arba ir toliau maištauti bei deginti energiją tam, ko vis tiek nepakeisi. Todėl dauguma su savo vienišumu galiausiai susitaiko. Lengviau ar sunkiau, bet susitaiko. Ir juo skaudžiau, kad žmogus supranta tokią savo lemtį.

Clarkas E. Moustakas knygoje „Vienatvė“ aprašo savo patirtį, kaip matydamas ligoninėje kenčiančią dukrą suprato, kad iš tikrųjų niekaip negali jai padėti. Nes net ir guosdamas ar glostydamas sergantįjį niekada nesugebėsi pajusti to, ką jaučia jis, nepriartėsi prie jo užtektinai, kad suprastum, ką jis iš tiesų išgyvena. Ir tas pat galioja visiems. Todėl net tarp artimiausių žmonių neišvengiamai atsiranda distancija.

Laikui bėgant mes išmokstame į viską žiūrėti gerokai paprasčiau, tas tiesa. Ne taip kategoriškai. Įžvelgti gyvenime daugiau spalvų. Bet vienišumo taip ir nesugebame atsikratyti. Kiek esi reikalingas aplinkiniams, puikiausiai išryškėja, kai pats jiems nebeskambini, nerašai ir nesibeldi į svečius. Arba „Facebook“ profilyje neužsirašai, kada tavo gimtadienis. Tada daugumai draugų prapuoli iš akiračio lyg radarais nepagaunamas povandeninis laivas. Akivaizdu, kad turi nuolat virti socialiniame gyvenime, būti visada matomas ir girdimas – kitaip tuoj pat išnyksi iš visų žemėlapių ir būsi greitai pamirštas. Lyg niekada nė nebūtum egzistavęs. Ir vėlgi, ko nors prireikus – akimirksniu prisimintas. Tai verčia susimąstyti, kiek iš tiesų esi kažkam svarbus.

„Būti vienišam natūralu. Būti išduotam, paliktam, pamirštam, apgautam – štai ko reikia tikėtis, jei pasirenki būti žmogumi“, – liūdnai konstatuoja Junatanas „Saulės prince“. Ir negalėtume jo kaltinti hiperbolizavimu. Gyvenime išties taip dažnai ir nutinka – dauguma nesusimąstydami lipa per kitų galvas, varžosi dėl dėmesio ir dominavimo. Kiti galėtų tave lengvai parduoti už kelis grašius, nes esi tik priemonė, kuria galima pasiekti tikslą. Daiktas. Įrankis. Ne daugiau. Jei manėte, kad konkuravimas ir puikavimasis savo statusu ar padėtimi pasibaigė vos pabaigus mokyklą – dar kartelį gerai apsidairykite. Nei pasipūtėliai, nei tyleniai, nei pašlemėkai niekur nedingo. Jie užaugo ir užsiaugino storesnę odą, bet dėl to nepuolė elgtis kitaip. Tad, be abejonės, kartais ima atrodyti, kad pasaulyje daugiau chaoso nei tvarkos, daugiau kančios nei palaimos.

Galiausiai nusivylęs žmonėmis Junatanas sugretina juos su gyvūnais. Ir, beje, pirmųjų nenaudai. Prisimena per televiziją matytą laidą apie pingvinus, kur mažyliais pakaitomis rūpinasi abu tėvai – kitaip vieni ant ledo jie mirtinai sušaltų per kelias minutes. Ir tada prieina prie išvados, kad „žvėrys nėra žvėriški. Žvėrys arčiau meilės nei žmonės.“

Ką gi. Sunku nesutikti, kai galima paminėti šimtus šiurpių pavyzdžių, patvirtinančių šią teoriją. Tačiau, laimei, gyvenime egzistuoja ne tik juoda ir balta, bet ir daugiau spalvų. Čia pagaliau ir išryškėja skirtumas tarp paaugliško noro viską matyti vien tamsiomis spalvomis ir suaugusiųjų suvokimo, kad visuomet yra ir kita, šviesioji pusė. Kaip sakoma – kaip žiūri, taip ir matai. Jei gyvenime sutelki dėmesį tik į blogus, destruktyvius dalykus, – nereiškia, kad geri darbai neegzistuoja. Jie visada yra šalia. Ir padeda mažinti mus skiriančias prarajas.

Tiesa, kad yra siaubingų tėvų, pasiutusių vaikų, išdavikų draugų ir košmariškų santykių, bet kitoje svarstyklių pusėje yra ir tų, kurie nesaugodami savęs nuolatos aukojasi dėl kitų ir gali vidury nakties vienmarškiniai atskubėti į pagalbą. Ir tokių tikrai yra. Kodėl? Nes jiems rūpi. Jiems ne vis vien. Vadinasi, peržengti mus skiriantį vienišumo liūną vis dėlto įmanoma.

Ir pabaigti norėtųsi tokiais žodžiais: taip, žmogus išties yra vienišas gyvūnas. Bet tik nuo mūsų pačių pastangų ir priklauso, kiek tos vienatvės tvyros aplink, kiek mes jos perduosime kitiems ir kiek gausime atgal. Vienišumas gali užklupti ir triukšmingame vakarėlyje, supratus, jog esi ne su tais, su kuriais norėtumei būti. Ir atvirkščiai – kartais net tyla gali suteikti daugiau pilnatvės, jei laiką leidi kartu su tau svarbiais žmonėmis. Todėl niekada nepasiduokime abejingumui!

Virgis Šidlauskas | bernardinai.lt