Šventėms artėjant: kur slypi namų židinio paslaptis?

Man, kaip turbūt ir daugeliui, nuo vaikystės išlikęs labai svarbus eglutės puošimo ritualas. Galbūt dėl to, kad jame vienaip ar kitaip dalyvaudavo visa šeima – tėtis atveždavo eglutę iš miško arba ištraukdavo iš spintos dirbtinę, mama surasdavo žaisliukus, tada visi kartu puošdavome.

Pamenu spalvotų gėlių lemputes, kurios man labai patiko ir buvo labai svarbus puošybos akcentas. Jei nors viena lemputė perdegdavo, nustodavo šviesti ir visos kitos, tada reikėdavo ieškoti, kuri iš tiesų nedega, ją pakeisti, kad galėtume vėl džiaugtis spalvotomis švieselėmis. Atrodo, kad kiekvienais metais ištraukus iš spintos šią girliandą, būtinai kažkuri viena lemputė nedegdavo, ir tėtis nuosekliai tikrindamas kiekvieną jų, surasdavotą nelaimėlę, paskui dažnai tekdavo ieškoti ir dar vienos, kol galų gale šviesdavo visos. Nors kartais tekdavo visai ilgai visame tame užtrukti, bet turbūt šiame procese ir būdavo pati tikriausia esmė. Dabar namuose eglutę puošia jau mūsų vaikai, ir jaučiu kaip labai yra svarbu tai, kad vienaip ar kitaip šiame rituale dalyvautų visi šeimos nariai. 

Eglutės puošime ir jos lempučių švytėjime atrandu sąsajas su namų židinio prasmėmis. Namų židinio, ir netgi pačių namų simbolis per amžius buvo ir yra ugnies liepsnos ir jai skirtos talpyklos (laužavietės, krosnies, židinio…) jungtis. Židinio ugnis simbolizuoja gyvenimo centrą, aplink kurį buriasi šeima, bendruomenė, visa tauta. Ši prasmė yra išlikusi iki šiol, nors mes jau ir nebesame priklausomi nuo židinio skleidžiamos šilumos, šviesos, jo teikiamos apsaugos ir galimybės gaminti maistą. Ir nors namų židinio fizinė išvaizda keičiasi, jo dvasia jaučiama ir dabar – šeimos, draugų, bendruomenės susibūrimuose, tebūnie aplink šventinį stalą ar stalo žaidimą. Svarbu ir tai, kad visada turi būti kažkas, kas rūpintųsi namų židinio ugnies kurstymu (The Book of Symbols: Reflections on Archetypal Images).

Carl Gustav Jung taip rašė apie savo tvirtovės Bolingene, Šveicarijoje statybų pradžią, apie pirmąją jos dalį: „Pradžioje neketinau statyti tikrojo gyvenamojo namo, o tik (…) kažką panašaus į pirmykščių žmonių būstą. Vaizduotėje regėjau afrikiečių lūšną, kur viduryje dega ugnis, apsupta keletu akmenų, ir visas šeimos gyvenimas sukasi apie šį centrą. (…) primityvios trobelės įkūnija visumos idėją – galima sakyti, šeimos visumos, kuriai dar priklauso įvairūs smulkūs gyvuliai, idėją. (…) norėjau pastatyti (…) buveinę, atitinkančią pirmykščio žmogaus jausmus. Ji turėjo perteikti saugumo nuotaiką ne tik fizine, bet ir psichine prasme“ (C. G. Jung, Atsiminimai, vizijos, apmąstymai, 2010, p. 308). Dabar retai kada namuose turime tikrą židinį su jame rusenančia ugnimi, tačiau galime juose sukurti vietą, kuri suburtų visus kartu – didesnį ar mažesnį stalą, aplink kurį galima jaukiai susėsti, sofą, kurioje patogu įsitaisyti visiems šeimos nariams, o galbūt ir svečiams, arba pagalvėles ant kilimo, kur sutilptų didesnis būrys draugų. Kai namuose yra vieta, kurioje fiziškai gali susiburti šeimos nariai ar didesnis būrys žmonių, tokie susibūrimai gali tapti dažnesni.

Artėjant Šventėms turime puikią progą dar labiau sustirpinti, įprasminti namų židinio dvasią – šeimos, draugų, kolegų, bendraminčių, miesto gyvenotjų susibūrimuose, kurie džiugina buvimu kartu. Norisi palinkėti nepasiklysti šventiniame šurmulyje ir iš jo sugrįžus sušilti prie namų židinio, kur šis bebūtų.

Psichologė Irma Skruibienė
skruibis.lt/Irma / namuterapija.lt / namupsichologija.lt

Iliustracija: Aaron Burden