Žmona paskaičiusi knygą pasakė, kad esu visiškai atsakingas už jos jausmus

Iliustracija: Angela_Yuriko_Smith / pixabay.com

Paskaičiusi šią  John Gray knygą „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros” (ar tik dalį jos), man žmona pasakė, kas aš kaip vyras esu visiškai atsakingas už jos jausmus ir tai kaip ji jaučiasi. Man kažkaip tai kertasi su, mano manymu, viena iš pagrindinių taisyklių, kad kiekvienas pats yra atsakingas už savo savijautą ir jausmus.

Prašau pakomentuokite.

Komentuoja psichologas Giedrius Slaminskas

Sveikas.
Nežinau, ką šia mintimi norėjo pasakyti tavo žmona, todėl pakomentuosiu labiau bendrai ir teoriškai. Iki tam tikro laipsnio galima jaustis atsakingu už kito jausmus, pvz., kai žinai, kad tu tiesioginiu savo veiksmu sukeli kito jausmą. Kai trenki broliui su plaktuku per pirštus, jis verkia. Ir už tai galima prisiimti savo dalį atsakomybės.

Savo daromą poveikį galima pasitikrinti, ir mes dažnai tai darome jautriai paklausdami: ar tau nenusibodau?, ar ne per garsiai klausau muziką?, ar nieko, kad išgėriau tavo kavą? Kita vertus – svarbu, kad nenueitume per toli ir pasibaigus mūsų poveikiui negalvotume, kad ir toliau kitą žmogų veikiame.

Tačiau pažiūrėkime į tai ir iš kitos pusės:

„Kodėl jis verčia mane taip jaustis?“ „Negi ji nesupranta, kad savo žodžiais mane žlugdo?“ „Tu verti mane jaustis mažu vaiku!” – visi šie pavyzdžiai iliustruoja, ką žmogus galvoja, kai jaučiasi įsiskaudinęs, susigėdęs ar pyksta – kad kitas žmogus ar išorinis įvykis verčia jį jaustis taip, kaip jaučiasi. Bet ar tai yra tiesa?

Kognityvinė psichologija aiškiai apibrėžia, kad mūsų emocijas veikia ir netgi sukelia būtent mūsų mintys, įsitikinimai – ne tiek patys įvykiai, kiek prasmė, kurią jiems suteikiame. Taigi, nors atsakymas į tavo klausimą negali būti vienareikšmiškas (apie vienas kito emocijų poveikį galima pasiskaityti čia), tačiau kartu su tavimi stipriai abejočiau teiginiu, kad tu gali būti visiškai atsakingas už tai, ką jaučia tavo žmona, nes atsakingi galime būti tik už tai, ką galime kontroliuoti.

Potenciali žmogaus, santykius matančio perspektyvoje „tu atsakingas už tai, kaip jaučiuosi“, bėda yra tai, kad jam lengviau prisiimti aukos poziciją, kurioje jaučiasi bejėgis. Tuomet tai, kas su juo vyksta, tarsi priklauso ne nuo jo, laukiama išgelbėtojo, itin palanki dirva bevaisiam kito kaltinimui. Ir priešingai, jei mano jausmai yra mano atsakomybė, tai lengviau matyti, kad savo laimę susikuriu pats. Gyventi taip nėra lengva, galbūt netgi ne visuomet įmanoma, tačiau šis požiūris yra sustiprinantis ir suteikia kitokį – gyvenimo autorystės patyrimą.

Psichologas Giedrius Slaminskas | slaminskas.lt