Ar po darbo valandų būtina atsakyti į darbo skambučius?

Foto: © LWA-Sharie Kennedy/Corbis

Darbuotojas po darbo laiko neprivalo atsakyti į darbo skambučius ar laiškus, jeigu su darbdaviu nėra iš anksto susitarta kitaip. Tai galioja ir tada, kai telefoną ar kitas technologijas suteikia pats darbdavys, sako Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto docentė Daiva Petrylaitė.

Teigiama, kad vidutiniškai trečdalis Lietuvos darbuotojų laisvalaikiu darbo neužmiršta: skambina telefonu, skaito, rašo elektroninius laiškus ir toliau vykdo savo darbines funkcijas. Deja, specialistės teigimu, teisė beveik nereguliuoja minėtų funkcijų po darbo laiko. „Susiklosčiusios situacijos verčia apie tai kalbėti, bet nustatytų normų ir taisyklių neturime“, – tikina D. Petrylaitė.

Teisininkė sako, kad svarbu atskirti dvi darbuotojų kategorijas. Pirma – tai tokios profesijos, kuomet darbuotojai turi būti pasiekiami ne tik konkrečiai apibrėžtomis darbo valandomis. Tai gali būti budėjimas namuose bei iškvietimas esant reikalui ir t. t.

Yra ir kita kategorija darbuotojų – tie, kurių darbo laikas apibrėžiamas valandomis, tarkime, nuo 8 val. iki 17 val. „Tačiau bendra taisyklė griežtai atskiria darbo laiką ir poilsį“, – kalba specialistė.

D. Petrylaitė mano, kad darbuotojų, kurie užima vadovaujančias pareigas, darbo diena yra mažiau reglamentuota, o įprastu darbo laiku dažniausiai kalbama telefonu, vyksta darbo susitikimai, dalykiniai pietūs ir t. t. Tad neišvengiamai didžiąją dalį rašytinio darbo vadovai atlieka po savo darbo laiko, įskaitant laiškų su nurodymais ar pastabomis rašymą darbuotojams.

Čia teisininkė įžvelgia dvi problemas. Viena jų – vadovaujančiųjų darbo laiko paskirstymas. „Juk net turime tokių pasakymų: kam man tos atostogos, ką aš per jas veiksiu, man dirbti smagiau. Tai toks asmeninis žmogaus požiūris į savo darbą“, – mano VU Teisės fakulteto docentė.

Kita problema – kada darbuotojus pasiekia minėti laiškai, kada jie juos randa ir t. t. „Viena situacija, kai ateini į darbą, įsijungi tarnybinį paštą ir randi ten naktį viršininko prirašytų laiškų. Tada pradedi tiesiog vykdyti tuos pavedimus“, – svarsto pašnekovė.

Kitokia situacija susiklosto tada, kai turi galimybę darbo paštą tikrintis namie arba jį leidžiama naudotis ir asmeniniais tikslais. „Žinot, valgai sekmadieninius pietus, po jų nusprendi kažkam brūkštelti laišką, o ten randi kažkokį grėsmingą vadovo laišką“, – situaciją modeliuoja D. Petrylaitė.

Teisininkė tikina, kad darbo teisė nedraudžia to daryti. Galėtų būti situacijų, kai susitariama individualiai, bet tai – labai reti atvejai. „Dažniausiai tai yra palikta savireguliacijai, o toks elgesys sukelia stresą, nepasitenkinimą, įtampą ir t. t., apie ką šiomis dienomis ir kalbame. Lietuvoje stresas darbe yra didelė problema“, – tvirtina pašnekovė.

D. Petrylaitė mano, kad patys darbuotojai arba nedrįsta įvardinti, arba nesuvokia, kokia minėta problema yra didelė. „Čia turime du niuansus. Pirmas – darbo organizavimo problema: jeigu yra darbo valandos ir per jas nespėjama kažko padaryti, tai jau ne teisės, o darbo organizavimo problema“, – įsitikinusi teisininkė.

Kita bėda, pasak teisės specialistės, – tam tikras savininkiškumo jausmas, egocentriškumas. „Man reikia, aš rašau ir nesuku galvos, ką kitas žmogus patirs gavęs tą laišką“, – kalba docentė. Jos manymu, darbdaviams atrodo, kad darbuotojams rūpi tik darbo užmokestis, tad nepagalvoja, kad jiems svarbi ir gera, sveika atmosfera darbe.

Jeigu darbdavys suteikia technologijas ir neribotą naudojimąsi jomis, tai nereiškia, kad darbuotojas yra prie jų „pririštas“. Idealiausia, teisininkės manymu, kai dėl darbuotojo pasiekiamumo po darbo valandų yra susitariama. „Bet dėl to turi būti sutariama iš anksto: kaip dažnai ir kaip greitai žmogus turi ir gali būti pasiekiamas. Tai aptarti galima ir darbo sutartyje“, – siūlo D. Petrylaitė.

Tiesa, jei darbdavys nesilaiko darbo ir laisvalaikio atskyrimo principo, konkrečios sankcijos jam nenumatytos. „Kad kažkur paskaitytum ir pasakytum: darbdavy, tu pažeidei, dabar eisiu ir pasiskųsiu Darbo inspekcijai arba teismui – ne, to nėra. Tačiau, pasitelkus darbo saugos, higienos normų ar streso darbe argumentus, darbdavį apskųsti galima“, – aiškina VU Teisės fakulteto docentė.

Pašnekovė tikina, kad Lietuva – berods, vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kuri nėra įgyvendinusi Europos Sąjungos socialinių partnerių susitarimo dėl streso darbe sumažinimo. „Tai nėra privalomas dokumentas, bet parodo, kad nepakankamai dėmesio skiriame šiai problemai“, – mano D. Petrylaitė.
.
Šaltinis: lrytas.lt