„Aš niekada nepykstu“: kodėl ši frazė gali būti pavojinga
Daugelis žmonių kasdien užsideda „viskas gerai“ kaukę. Darbe nusišypso, namuose susitvardo, o viduje kaupiasi įtampa, kurios patys nenori pripažinti. Pyktis pakeičiamas tyla, liūdesys – veiklų maratonu, nerimas – nuolatiniu užimtumu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad toks emocijų slopinimas padeda išlaikyti kontrolę, tačiau ilgainiui jis ima veikti priešingai – emocijos grįžta stipresnės, o žmogus nebesupranta, kas su juo vyksta.
Emocijos nėra juodos ir baltos
Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė, psichoterapeutė Jūratė Girdziušaitė savo praktikoje dažnai susiduria su gajais visuomenės įsitikinimais, kad yra „geros“ emocijos, kurias „galima“ jausti ir yra „blogos“, kurių „nereikia“ jausti. Taip pat kartais manoma, kad arba emociją reikia nuslopinti, arba išlieti (nesvarbu kaip, nesvarbu, kokios bus ilgalaikės pasekmės), bet svarbiausia „nelaikyti savyje“.
Jos teigimu, paprastai tai, kas žmonėms patinka, suteikia malonumą, jie linkę vertinti kaip „gera“, o jeigu kas nors priverčia pasijausti prasčiau – kaip „bloga“. Vadinasi, jeigu man nepatinka taip jaustis, tai yra „bloga“.
„Neretai šitoks vadovavimasis malonumo, pasitenkinimo jausmu yra tinkamas (pavyzdžiui, jeigu man patinka kūno pojūtis po fizinės treniruotės, aš stengsiuosi jį pakartoti ir sieksiu fizinio aktyvumo), tačiau jeigu šį principą taikysime emocijoms, susidursime su perdėtu, realybę iškreipiančiu supaprastinimu, kuris darys įtaką ir mūsų sprendimams, o jie – mūsų gyvenimo kokybei“, – aiškina specialistė.
Ji pabrėžia, kad bet kuri emocija yra tam tikra informacija mums apie save, apie mūsų aplinką. Ir jeigu atmesime nemalonias, „blogas“ emocijas, pavyzdžiui, neigsime savo liūdesį, mes atmesime ir tai, kad kažko netekome, nes būtent tokią žinią siunčia šita emocija.
„Mums reikalingos visos emocijos, tiek malonios, pakylėjančios, tiek sunkios, skausmingos. Ir dar svarbiau, kaip mes su jomis tvarkomės: neigiame („aš niekada nepykstu“), slopiname, vengiame, „išpilame“ („aprėkiau ją, aš savo emocijų neslopinu“) ar susitvarkome konstruktyviai – taip, kad su šitomis emocijomis susijusi patirtis padeda mums augti“, – apibendrina J. Girdziušaitė.
Ką iš tiesų daro emocijų slopinimas
Psichologė pažymi, kad emocijų vengimas, slopinimas gali lemti skirtingas pasekmes priklausomai nuo to, kaip ilgai ir kiek intensyviai jas slopiname. Tai gali sukelti tiek skirtingo intensyvumo psichologinių problemų, tieks stipriau išreikštų psichikos sutrikimų, kurie, beje, irgi gali būti blausių žmogaus emocijų priežastimi.
Tai gali pasireikšti somatiniais simptomais (įtampa kūne, galvos skausmais, virškinimo sutrikimais), emociniu atbukimu, santykių sunkumais, impulsyvumu arba, priešingai, visišku atsitraukimu nuo gyvenimo.
Ilgalaikis emocijų vengimas dažnai sukuria užburtą ratą: kuo labiau žmogus vengia, tuo labiau emocijos stiprėja ir tampa sunkiau valdomos.
J.Girdziušaitė primena, kad emocijų slopinimas prisideda prie konfliktų šeimoje ar darbe: „Kaip ir minėjau, emocijos – tai informacija mums apie tai, kas vyksta mūsų viduje ir mūsų aplinkoje, ir jeigu mes vengsime šios informacijos, prarasime labai daug žinių apie tai, kas vyksta šalia mūsų. Be abejo, galiausiai tai sukels nesutarimų arba žmogus tiesiog „sprogs“ ir „išsilies“ ne ten ir ne tada, kai tai reikalinga.“
Emocijų baimė dažnai lemia netikslias prielaidas apie kitų žmonių ketinimus: kai neįvardijame savo jausmų, tampame labiau linkę interpretuoti kitų elgesį per gynybiškumo prizmę. Tai kuria įtampą, nesusikalbėjimą tiek šeimoje, tiek darbo aplinkoje.
Asmens sveikatos klinikos specialistė paaiškina, kuo emocijų valdymas skiriasi nuo jų slopinimo: „Emocijos slopinimas – tai apsimetimas, kad aš nieko nejaučiu, valdymas – kuomet aš pripažįstu, kad kažką išgyvenu, galiu įsivardinti, ką būtent išgyvenu, dėl ko išgyvenu, ir galiu optimaliausiu būdu sureaguoti. Nėra vienos visais atvejais tinkamos reakcijos.“
Psichologė atkreipia dėmesį, kad norėdami suprasti, ar bijome savo emocijų, galime užduoti sau klausimą, koks yra mano santykis su emocijomis, ir sąžiningai į jį atsakyti: „Ar aš leidžiu sau išjausti viską, kas kyla manyje, arba galbūt leidžiu jaustis tik tam tikru būdu? O gal jaučiu dar kitus jausmus dėl to, kad jaučiuosi vienaip ar kitaip (pavyzdžiui, nerimauju dėl to, kad išgyvenu nerimą)?“
Verta atkreipti dėmesį ir į elgesio dėsningumus: ar žmogus nuolat užsiima veiklomis, kad tik „nepajaustų“ (perdėtas darbas, sportas, ekranai), ar vengia situacijų, kuriose galėtų kilti stipresni jausmai, ar dažnai sako „viskas gerai“, nors kūnas rodo įtampą. Emocijų baimė dažnai pasireiškia ir tuo, kad žmogus greitai pereina prie racionalizavimo, analizės, bet vengia sustoti ties pačiu jausmu.
Iš kur atsinešame emocijų tabu
Pasak J. Girdziušaitės, mes visi esame kilę iš savo vaikystės ir tai, kokius pavyzdžius matėme aplinkoje, kaip buvo reaguojama į mūsų veiksmus, visas šias patirtis atsinešame į suaugusio žmogaus gyvenimą.
„Jeigu mes augome aplinkoje, kurioje tam tikros emocijos (pyktis, baimė, džiaugsmas ar kitos) buvo tabu, mes turėsime sunkumų tvarkydamiesi su jomis jau būdami suaugę. Arba galbūt tai buvo aplinka, kurioje bet kokios emocijos išgyvenimas buvo suvokiamas kaip silpnybė, kaip kvailumas ar kaip požymis, kad iš tokio žmogaus „nieko nebus“. Arba, priešingai, tai buvo itin triukšminga aplinka, kurioje buvo intensyviai išgyvenamos bet kokios emocijos, ir mes mokėmės, kad „reikia šitaip“, – pateikia pavyzdžių psichologė.
Ji pabrėžia, kad jei būdami suaugę suvokiame, kad mums nepatinka, kaip jaučiamės, kaip tvarkomės su tuo, ką jaučiame, yra verta daryti pakeitimus savarankiškai arba su specialistų pagalba.
Taip pat, pasak J. Girdziušaitės, kultūrinė terpė, iškeliamos vertybės daro didžiulę įtaką tam, kaip žmogus priima savo emocinį gyvenimą ar jo nepriima.
„Pastebiu džiaugsmingumo, nuolatinio energingumo išaukštinimą nuvertinant kitus išgyvenimus. Praktikoje susiduriu su nusiskundimais, kad „nenoriu jausti to liūdesio, nerimo“, kad tai „blogai“, nes „kiti taip nesijaučia“, – dalinasi įžvalgomis psichologė.
Šį spaudimą sustiprina ir socialiniai tinklai – matome tik emocinį „fasadą“, todėl natūralūs žmogiški išgyvenimai ima atrodyti kaip nukrypimas nuo normos.
Kultūra taip pat formuoja lyties normas: pavyzdžiui, vyrams dažnai sunkiau priimti pažeidžiamumą, moterims – pyktį. Tai lemia ne tik individualius sunkumus, bet ir platesnius visuomenės santykių modelius.
Kasdieniai žingsniai į sveikesnį santykį su savo jausmais
Norint priimti ir saugiai išgyventi patiriamas emocijas galima dirbti savarankiškai, yra daug savipagalbos knygų. Vis dėlto J. Girdziušaitė siūlo rinktis specialisto pagalbą, kuri suteikia didesnio efektyvumo: „Būtent su specialisto pagalba išmoksite atpažinti savo išgyvenimus, juos įsivardinti, išmoksite suprasti, ką nori pasakyti jums išgyvenama emocija bei kokiu geriausiu būdu ją reikėtų išreikšti.“
Tiems, kuriems emocijų tema yra svarbi ir kurie nori tobulėti šioje srityje, Asmens sveikatos klinikos specialistė siūlo kasdien atlikti nedidelę praktiką: „Dienos eigoje vis stabtelėkite ir pamėginkite įsivardinti, ką dabar jaučiate. Gali būti, kad nerasite tinkamo žodžio, pamėginkite įvardinti savaip, tegul tai būna „pelkė“, „nykuma“ ar dar kitaip. Pabūkite su tuo apibūdinimu, kurį radote. Ką dar jis sako? Apie ką ta „nykuma“? Ji apibūdina, ką jaučiate duotai situacijai ar visam savo pastarojo meto gyvenimui? Kokių dar su tuo susijusių minčių turite?“
Galima pabandyti ir kitą praktiką: „Jeigu suprantate, kad emocijų žodynas siauras, galite paieškoti žodžių sinonimų pagrindinėms emocijoms, pradedant žodžiu, kuris atspindi silpniausiai išreikštą emociją ir baigiant žodžiu, kuris apibūdina intensyviausią, ir tegul jūsų sąraše atsiranda bent penki apibūdinimai kiekvienai bazinei emocijai.“
J. Girdziušaitė pabrėžia, kad kasdieniai įgūdžiai padeda sukurti naują santykį su emocijomis – ne kaip su kažkuo, ką reikia kontroliuoti ar slopinti, bet kaip su vidiniu kompasu, kuris nuolat siunčia svarbią informaciją apie mūsų poreikius, ribas ir vertybes. Kuo dažniau sustojame, įsiklausome ir įvardijame, tuo lengviau tampa gyventi su emocijų įvairove.