Baimės akys plačios, bet ją galima įveikti

5 (1)

Ghwtog / Pixabay

Ar jums teko sustingti, pamačius riebų ilgakojį vorą, pelę, užlipus ant kokio aukšto statinio ir pažvelgus žemyn? Ar pajautėte sustojusį savo kvėpavimą sausakimšame lifte ar tik pakilus prieš auditoriją? Neabejojame, kad sąstingis, oro trūkumas, dūrimo jausmas krūtinėje aplanko kiekvieną ne kartą gyvenime – kai pamatome ar pagalvojame apie tai, ko bijome. Ir tada iš letargo miego prabunda jos – mūsų baimės.

Kur tūno baimė

Baimė – savotiška organizmo gynybinė reakcija, padedanti mums išgyventi, apsauganti nuo pavojų. Tai natūrali atomazga, kai mes susiduriame su tuo, kas nežinoma, nepažįstama, pavojinga. Kai kas dar mėgsta pasakyti, kad baimė neatsiejama nuo mūsų būties ir egzistavo nuo žmonijos atsiradimo pradžios, egzistuoja šiandien ir egzistuos tol, kol būsim mes. Keičiasi tik žmonių baimės objektai ir būdai, kuriais žmonės savarankiškai ar su specialistų pagalba bando ją įveikti.

Laimei, suprasti, kodėl mes bijome ir kaip mūsų baimes įveikti, tiek mokslininkus, tiek psichinės sveikatos specialistus, tiek bijančiuosius be galo domina. Štai magnetinio rezonanso tomografu padarytose nuotraukose galime pamatyti net mūsų smegenų pokyčius ramybės, taikos su savimi ir stingdančios baimės metu. Džiugina tai, kad daugybė būdų ir metodų, kaip nugalėti savo baimes, dažniausiai atsitrenkia į kelis pagrindinius dalykus.

Bet grįžkime dar truputį prie mūsų sudėtingos smegenų struktūros ir baimės vietos joje. Pasirodo, baimė tūno ir gyvena migdoliniame kūne, esančiame netoli mūsų akių. Į šį kūną patenka nerviniai impulsai iš akių bei ausų ir susiformuoja kiti nerviniai impulsai, atsakas, kurį vaizdžiai apibūdina straipsnio pradžioje paminėti simptomai. Žinoma, jei akys pamatė ką nors siaubinga ar ką nors baisaus išgirdo ausys.

Prieš susiformuojant atsakui, pasitelkiami nervų sistemoje jau egzistuojantys prisiminimai, susiję su baimės objektu. Ir įsijungia klasikinis streso režimas: kovok, skrisk arba sustink. Na, arba iš baimės susitraukus raumenims pašok ant kėdės ir garsiai suklyk ant mažytės pelytės arba nekalto voro. Tai, beje, įrodo, kad baimė nėra vien tik emocija, bet ir fizinis atsakas.

Baimių šaknys

Apie galimas baimių šaknis 2013 metais buvo atliktas vienas mokslinis tyrimas. Jo metu nustatyta, kad kūdikiai, kurie anksčiau pradeda šliaužioti, ne taip smarkiai bijo kristi kaip tie, kurie šliaužioti pradeda vėliau. Manoma, kad kūdikiai, kurie šliaužioti pradeda anksčiau, geriau susipažįsta su aplinka ir jų baimė parkristi nėra tokia didelė dėl didesnio saugumo jausmo. Norėtųsi sužinoti, ar tai galioja ir kitoms vėliau gyvenime išsivysčiusioms baimėms. Todėl laukiame tolesnių mokslininkų darbų šia tema.

Beje, kalbėjimo prieš auditoriją baimė persiduoda iš kartos į kartą visos žmonijos istorijoje, mat pirmykščių žmonių laikais tie pirmykščiai žmonės turėjo gauti socialinį gentainių patvirtinimą, kad jie gali likti gentyje ar bendruomenėje, gauti pastogę ir maisto. Vabzdžių ir roplių baimė išsivystė irgi iš pirmykščio žmogaus laikų, o štai įvairūs emociniai barjerai ir netikėtos baimės dažnai būna vaikystės traumos, kurių galime net neprisiminti.

Praeities vaidmuo susidarant baimėms išties svarbus. Būtent sulaužę neigiamas asociacijas, susiformavusias praeityje, galime įveikti savo baimes. Bet apie tai detaliau.

Kaip įveikti baimes

Mokslininkai sėkmingą kovą su baime ar baimėmis mėgsta pavadinti baimių užgesimu, apmirimu, pasibaigimu. O tos baimės nusibaigia tada, kai tam tikras iki tol baimę kėlęs objektas tokios galios nebetenka, nebedirgina mūsų nervų sistemos ir nesukelia visų su baime susijusių simptomų. Visa tai dažniausiai pasiekiama įvairiais psichoterapijos metodais. Be to, intensyviai aptarinėjama ir hormoninė pagalba bei tam tikri vaistiniai preparatai, kuriami hormonų pagrindu.

Psichoterapijos tikslas aiškus – panaikinti baimę panaikinant neigiamą objekto sąsają su nervų sistema. Tačiau metodai iš pirmo žvilgsnio tikrai nepasirodys lengvi, veikiausiai makabriški. Jei bijoma gyvačių – privalu didinti ir dažninti bijančiojo įvairių formų sąlytį su gyvatėmis. Jei bijoma vorų – su vorais ir t. t. Nėra geresnio ir patikimesnio būdo kol kas išrasta ir sugalvota. Daugelis švelnesnių būdų – puikūs, bet daugiau pagalbiniai, be to, anksčiau ar vėliau veda į tą patį, esminį metodą. Kovok su baimėmis pasitelkdamas pačias baimes, ne kitaip. Žinoma, niekas neuždės jums atogrąžų smauglio ant kaklo – taip ir numirti galima. Tačiau bijančiajam terapijos metu gali būti pradedami rodyti įvairūs su jų baime susiję paveikslėliai, filmai. Bijantysis turi kalbėti, kaip jis jaučiasi, ką jis galvoja. Po to vadinamasis sąlytis intensyvėja – daugiau paveikslėlių ir filmų, vis didesni ar įspūdingesni objektai. Po truputį palaužiama objekto sąsaja su mūsų nervų sistema ir objektas nebeturi tiek galios, kiek turėjo anksčiau, nebesužadina tų pačių impulsų. Aukščiausiu terapijos tašku laikomas fizinis kontaktas (prisilietimas, paėmimas į rankas) su objektu, kurio bijoma. Štai, pavyzdžiui, yra žmonių, kurie bijo kačių ar šunų. Vadinasi, tik tada, kai jie ramiai galės palaikyti tokį gyvūną ir nepasikartos iki tol vyravusios reakcijos, darbas bus atliktas ir baimė sėkmingai įveikta.

It to būtų negana, puikiai žinome, kad žmogaus nervų sistema – slėpiningas dalykas. Mokslininkai mano, kad panaikinus baimę vienam dalykui, gali pasinaikinti ir kitos baimės. Kodėl taip manoma? Todėl, kad pastebėta, jog įveikiant konkrečias fobijas, žmonėms sumažėja streso, nerimo, nervingumo kasdieninėse situacijose, kurios anksčiau nerimo ir streso sukeldavo daugiau.

Kuo čia dėti hormonai?

Užsiminėme apie hormonus. Ne veltui. Kai bijome, mūsų organizme išsiskiria baimės ir streso hormonai kortizolis ir adrenalinas. Kai patiems nusiraminti nepavyksta ir šių hormonų lygis nemažėja, gali padėti kitas hormonas – vadinamas meilės hormonas oksitocinas. Jo daugiau išsiskiria, kai mes glėbesčiuojamės su mylimaisiais ar draugais, bučiuojamės, jaučiame intymų artumą. Nustatyta ir tai, kad padidėjus jo išskyrimui ir koncentracijai kraujyje, streso ir baimės hormonų sumažėja. 2014 metais mokslininkai išbandė oksitocino turintį nosies purškalą ir pastebėjo, kad jis puikiai padėjo žmonėms, kurie kenčia nuo streso, nerimo.

Reikia tikėtis, kad netrukus tai bus ne tik bandomas preparatas, bet ir reali pagalbos priemonė fobijų ir su jomis susijusių reiškinių kamuojamiems žmonėms.

Jei labai didelėmis fobijomis nepasižymite, tačiau dėl neaiškios ateities, nežinios, gyvenimiškų rūpesčių ar kitų veiksnių jus nuolat kamuoja lengva ar vidutinio stiprumo baimė, mokslininkai siūlo susitelkti į kvėpavimą – išmokti kvėpuoti giliai, įvaldyti kvėpavimo technikas.

Baimės – išties varginantis, diskomfortą sukeliantis ir visiškai mūsų organizmui ir kasdienybei nepalankus dalykas, tačiau visuomet galima rasti būdą joms panaikinti ar bent jau sušvelninti.

Šaltiniai:
http://www.helpguide.org/articles/anxiety/phobias-and-fears.htm
http://www.tm.org/resource-pages/213-overcoming-phobias
http://psychcentral.com/lib/overcoming-fears-phobias-and-panic-attacks/

Audrė Bartaševičiūtė / vlmedicina.lt