Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas. Kaip padėti vaikui?

Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (DTHS) – vienas dažnėjančių vaikų sveikatos sutrikimų. Jis gali tęstis ir paauglystėje, ir net suaugus. Pagrindiniai, bet ne vieninteliai šio sutrikimo simptomai – sunkumas susikaupti, sutelkti dėmesį, kontroliuoti savo elgesį, hiperaktyvumas. Šie simptomai apsunkina įvairias vaiko gyvenimo sritis: tiek bendravimą su tėvais, mokytojais ir bendraamžiais, tiek mokymosi procesą, asmeninius pasiekimus, kasdienybę.

Kaip juos atpažinti?

Tam tikri galvos smegenų tyrimai parodė, jog vaikų, turinčių DTHS, smegenys vystosi įprastu keliu, tačiau gerokai lėčiau nei bendraamžių. Smegenų vystymosi procesai itin sulėtėję tose srityse, kurios yra atsakingos už samprotavimą, dėmesio sutelkimą, planavimą. Dar naujesnės studijos parodė, jog labai lėtai vystosi ir galvos smegenų žievė, atsakinga už sklandų abiejų pusrutulių darbą.

Nedėmesingumas, hiperaktyvumas, impulsyvumas – sakysite, daugeliui vaikų šie dalykai ir taip būdingi, negi visi jie turi sutrikimą? Iš dalies būsite teisūs, tačiau pagrindinis skirtumas, kad didžioji dalis vaikų kartais išties būna hiperaktyvūs, išsiblaškę, nedėmesingi. Tačiau vaikams, turintiems DTHS, taip nutinka nuolat ir tai apkartina ne tik jų pačių, bet ir gimdytojų bei aplinkinių gyvenimą. Kai kurie specialistai vadovaujasi tokiomis gairėmis – jei vaikas daugiau nei šešis mėnesius turi daugelį šio sutrikimo simptomų ir jie esti labiau išreikšti nei bendraamžiams, galima įtarti DTHS.

Kokie dar simptomai būdingi tokiems vaikams?

• Užmaršumas, „šokinėjimas“ nuo vienos veiklos prie kitos, išsiblaškymas.
• Nesugebėjimas išlaikyti dėmesio vienam dalykui.
• Bodėjimasis bet kokia užduotimi jau po kelių minučių.
• Sunkumas įvykdyti užduotį, ką nors išmokti, suorganizuoti, suplanuoti.
• Daiktų pametimas.
• Nemokėjimas klausyti, nenusėdėjimas vienoje vietoje.
• Sunkumas laikytis disciplinos, instrukcijų.
• Nuotaikų kaita, hiperaktyvaus elgesio pasikeitimas į lėtą, „užsisvajojusį“.

Jau minėjome – kalbame apie nuolatinę ir ilgai trunkančią tokių simptomų išraišką.

Kaip ir daugelio smegenyse vykstančių procesų, mokslininkai iki galo negali paaiškinti, kodėl vieni vaikai linkę į dėmesio ir aktyvumo sutrikimus, kiti linkę mažiau. Manoma, kad įtakos tam turi genetika, taip pat tokie faktoriai kaip smegenų pažeidimas, mityba, socialinė aplinka. Yra ir dar kitų teorijų. Pavyzdžiui, kad DTHS sukelia cukraus vartojimas, maiste esantys konservantai ir priedai. Vis dėlto šios teorijos iki galo ištirtos ir patvirtintos nebuvo.

Gydymo vaistais praktika

Užsienyje populiarėja praktika vaikus, turinčius DTHS, gydyti vaistais. Medikamentiniam DTHS gydymui dažniausiai skiriami nervų sistemą stimuliuojantys vaistai. Antro pasirinkimo preparatai – kai kurių rūšių antidepresantai. Šių vaistų grupės ilgiausiai vartojamos DTHS gydymui pasaulinėje medicinos praktikoje, tačiau dėl jų skyrimo vaikams kyla nemažai diskusijų.

Manoma, kad DTHS skirti nervų sistemą stimuliuojantys vaistai, arba stimuliantai, veikia didindami dopamino koncentraciją nervų sistemoje. Šis neurotransmiteris atsakingas už motyvaciją, malonumą, dėmesį, judėjimą. Tiek vaikams, tiek paaugliams ar suaugusiesiems, turintiems DTHS, stimuliantai padidina koncentraciją, dėmesio sutelkimą ir kartu sumažina hiperaktyvų, impulsyvų, kai kada – neprognozuojamą elgesį. Taigi stimuliuodami procesus nervų sistemoje jie sumažina hiperaktyvumą ir padeda susikaupti.

Kaip ir daugelis nervų sistemą veikiančių vaistų, taip ir šie gali sukelti apetito stoką, galvos skausmus, svaigimą, nuotaikų ir elgsenos kaitą, miego sutrikimus, nuovargį, depresiją. Taip pat turėti įtakos širdies ritmui. Deja, tiksliai nežinoma tokių vaistų įtaka tolesniam smegenų vystymuisi.

Tiek amerikiečių Food And Drug Administration, tiek kitos pasaulio sveikatinimo institucijos įspėja dėl galimo tokių vaistų poveikio tolesniam vaiko fiziniam ir psichiniam vystymuisi bei skatina sveikatos apsaugos specialistus atsakingai ir tik esant reikalui skirti šiuos vaistus. Juk kalbame apie augantį ir besiformuojantį organizmą bei apie asmenybę.

Lietuvoje medikamentinis gydymas stimuliantais nėra dar toks populiarus. Nors, remiantis Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos duomenimis, bent du receptiniai preparatai, skirti vaikų nuo 6 m. DTHS gydyti, Lietuvoje registruoti yra.

Kaip pagelbėti savo vaikui be medikamentų?

Anot pediatrų, psichiatrų ir psichologų, psichoterapija esant stipriai išreikštiems DTHS simptomams  – nepamainoma. Vienas iš pagrindinių metodų – elgesio terapija, į kurią dažniausiai įtraukiami tėvai, kartais – mokytojai.

Trumpai apibūdinus, vaikas yra mokomas kontroliuoti savo elgesį, jį suvaldyti, susidoroti su staiga iškilusiomis problemomis, emocijomis. Dėl to dažnai sušvelnėja DTHS simptomai. Tėvai ir mokytojai mokomi, kaip DTHS sergančiam vaikui padėti planuoti veiklas, jas pažingsniui įgyvendinti, padrąsinti ir paskatinti vaiką tinkamai elgtis.

Kitas psichoterapijos metodas, kognityvinė elgesio terapija, paremtas kalbėjimu ir savo jausmų analizavimu. Ši terapija padeda vaikui ir jo šeimos nariams išspręsti problemas pakeitus požiūrį į tam tikrus dalykus, o galiausiai – ir į elgseną.

Šalia psichoterapijos skatinama užsiimti ir  psichoedukacija, kai nesivaržoma ir su vaiku daug šnekama apie DTHS, jam suteikiama žinių apie tai, kas su juo vyksta. Taip pat vaikai mokomi, kaip elgtis vienose ar kitose gyvenimiškose situacijose, jiems suprantama ir aiškia forma.

Egzistuoja ir specifinės tėvams bei mokytojams skirtos programos, padedančios išmokti šnekėti su savo DTHS turinčiu vaiku, atlikti užduotis ir žaisti su juo, pagerinti dėmesį ir pasiekimus, palaikyti.

Neabejotinai svarbūs ir kiti gyvenimiški pokyčiai, pavyzdžiui, gyvenimo būdo keitimas.

Kad ir reguliarus fizinis krūvis. Tai – natūrali priemonė, didinanti dopamino bei kitų neurotransmiterių koncentraciją smegenyse. Taigi didėja ir koncentracija, susikaupimas, gerėja nuotaika. Aktyvūs žaidimai, bėgiojimas, laipiojimas – tinka bet kokia mėgstama vaiko judėjimo forma.

Nuo mažų dienų vaiką reikia pratinti ir prie sveikos mitybos. Nors tiesiogiai DTHS simptomams mityba įtakos gali neturėti, ji svarbi gerai nuotaikai, pastoviam energijos lygiui. Svarbus ir miego režimas, miego reguliarumas.

Režimas apskritai svarbus visose hiperaktyvaus vaiko gyvenimo srityse. Tėvams specialistai pataria būti kantriems, bet kartu ir ganėtinai griežtiems. Rekomenduojama vaikui sudaryti kiekvienos dienos tvarkaraštį, į kurį būtų įtraukti namų darbai, žaidimai, bendravimas su kitais vaikais, būreliai, miegas ir kita. Tvarkaraštį galima sudaryti su vaiku kartu ir laikyti visiems šeimos nariams matomoje vietoje. Galimus pasikeitimus, tvarkaraščio korekcijas reikia aptarti kartu su atžala. Svarbu įvesti disciplinos ne tik į vaiko užsiėmimus, bet ir į aplinką – kad žaislai, drabužiai, knygos, kiti daiktai turėtų savo vietas.

Derėtų išmokyti vaiką patį planuoti savo užsiėmimus ir kuo mažiau nukrypti nuo plano, taip pat – visuomet drąsinti ir džiaugtis pasiekimais, nevengti kalbėti apie atsiradusias problemas ar patį sindromą, apie vaiko jausmus. Tam tikros taisyklės ir disciplina namuose kartais gąsdina visą šeimyną, bet tai hiperaktyviam vaikui yra būtina.

Viena naujausių publikacijų žurnale „Health & Place“ skelbia, jog buvimas gamtoje padeda sumažinti vaikų patiriamą stresą. Ir ypač jei mokyklos, darželiai įkurti natūralios gamtos vietovėse. Daugiau būnant gamtoje, sumažinus patiriamą įtampą, gali sušvelnėti ir DTHS simptomai.

Parengė: Audrė Bartaševičiūtė
Šaltinis: vlmedicina.lt

Bostic JQ, Prince JB. Child and adolescent psychiatric disorders. Massachusetts General Hospital Comprehensive Clinical Psychiatry. 1st ed. Philadelphia, PA: Elsevier Mosby; 2008
Shaw P, Eckstrand K, Sharp W, Blumenthal J, Lerch JP, et al. Attention-deficit/hyperactivity disorder is characterized by a delay in cortical maturation. Proc Natl Acad Sci U S A. 2007 Dec 4;104(49):19649–54. Epub 2007 Nov 16. PubMed PMID: 18024590; PubMed Central PMCID: PMC2148343.
http://psychcentral.com/lib/additional-treatments-for-adhd/0001205
http://www.helpguide.org/mental/adhd_medications.htm
http://kidshealth.org/parent/emotions/behavior/adhd.html