Dailininkė Rita Urbonaitė: dėmesio sutrikimo nustatymas – man buvo šventė

Rita Urbonaitė (40 m.) jau prieš keletą metų su savo aplinkos žmonėmis ėmė dalintis, kad savyje ji atpažįsta ADHD (Lt. Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo) bruožus. Gana dažnai aplinkiniai į tai reaguodavo skeptiškai, sakydami, kad diagnozę Rita išsigalvoja, kad painioja asmenybės ir sindromo bruožus, kad to negali būti, juk ji yra įgijusi išsilavinimą ir sėkmingai dirba.

Tačiau vidinis smalsumas paskatino atsakyti į kylančius klausimus, kreiptis į specialistus. Šiai dienai moteris turi oficialiai patvirtintą ADHD diagnozę ir spalį minint ADHD supratimo mėnesį, dalijasi, kokį išlaisvinimą tai atnešė.

Ieškojo pagalbos dukrai

„Ieškodama pagalbos dukrai, radau atsakymus apie save. Mano dukra niekada nebuvo tipiškas vaikas. Darželyje visi jos keistumai, iškritimas iš konteksto, netipiškos reakcijos į situacijas atrodė labai žavingai, tačiau mokykloje pradėjo kelti sunkumų, kurie ilgainiui pavirto į sudėtingus mokymosi iššūkius. Iki pat šios dienos dukra neturi diagnozės, tad vis dar esame paieškose, kaip geriausiai galėtume jai padėti“, – pasakoja Rita.

Rita Urbonaite. Fotoografė: Jurgita Kunigiskyte

Moteris atsimena, kad tam, jog būtų lengviau ištverti nežinomybę, nerimą, patiriamus sunkumus, pradėjo lankyti psichoterapiją, kuri atvedė į savęs pažinimą: „Kuo daugiau skaičiau, domėjausi – supratau, kad tikėtina, jog pati turiu ADHD. Jaučiausi labai vieniša, nes nieko nepažinojau su tokia diagnoze, taip pat jaučiau pasipriešinimą iš artimos aplinkos, kad išsigalvoju.“

Psichiatrė dr. Indraja Veličkienė patvirtina, kad žmonės pradeda ieškoti sau diagnozės, kuomet jaučia, kad kažkas vis tik juos neramina: „Dažnai besikreipiantys pasako, kad jiems buvo nustatytos kitos diagnozės, bet jie nejautė, kad gydymas padėjo, kad jiems pavyko kažką pakeisti. Jie pastebi, kad kalbėdami su kitais žmonėmis jaučiasi nejaukiai, kad jiems neramu, nejauku, kad jie negali atrasti kokios konkrečios priežasties, kada tas pasikeitė.“

Indraja Veličkienė

„Dažniausiai kreipiasi žmonės, atlikę pirminius klausimynus ir turėdami hipotezę, kas jiems galėtų būti. Pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimai gali persidengti su kitais sutrikimais – socialinio nerimo, generalizuoto nerimo, obsesinio kompulsinio sutrikimo, ADHD simptomais. Kartais persidengia su vaikystės prisirišimo sunkumais, patirtais traumuojančiais išgyvenimais. Todėl labai svarbu, kad žmogus, turintis įtarimų, kreiptųsi į specialistą, kuris padės išnarplioti labirintus ir kartu gauti atsakymus, kas vyksta konkretaus žmogaus viduje“, – įvardija dr. I. Veličkienė.

Charakterio ar sindromo bruožai?

„Išsiskyriau sau keletą punktų, kuriais vadovavausi, aiškindamasi ar man ADHD, ar tai charakterio bruožai. Svarbus momentas, kad ADHD smegenys skirtingai reaguoja į stimuliantus: pavyzdžiui, kava nesukelia jokio norimo efekto, o kaip tik nuramina – tokia buvo ir mano fiziologinė reakcija. Taip pat reikia įvertinti ar bruožai yra nuolatiniai, ar pasireiškia tik tam tikromis aplinkybėmis. Dar vienas svarbus sindromo bruožas, ypač būdingas mergaitėms, yra perteklinis kalbėjimas“, – aiškina Rita.

Moteris pasakoja, kad ją mokykloje vadino „plepe“, „pliurpale“: „Man tai yra stigmatizuojančios etiketės, kur kas labiau negu aiškios diagnozės turėjimas. Asociacija „Vilniaus lietaus vaikai“ prisideda prie Žvelk giliau judėjimo ir kviečia kalbėti apie išgyventą patirtį neuroįvairius asmenis, o man šiuo metu atrodo ypač svarbu supažindinti aplinkinius su ADHD tema, todėl tapau viena iš judėjimo ambasadorių. Siekiu mažinti tokias stigmas, nes pati turėjau epizodų gyvenime, kai dėl to stengiausi nekalbėti, sulaikyti save. Pavyzdžiui, prieš kažkur einant, būdavau sugalvojusi, kad nekalbėsiu ar prieš kiekvieną atsakymą išlaikysiu pauzes. Ir tai buvo savęs nepriėmimas.“

Pasak Ritos, gyvenimo ironija, kad dabar ji dirba mokytoja: „Man tiesiogine to žodžio prasme MOKA pinigus, kad kalbėčiau. Pernai įgijau gido profesiją, tai dar viena terpė, kur gebėjimas daug, rišliai, aiškiai, kartojant tą patį kalbėti yra pageidaujama savybė! Svarbu atrasti savo išskirtinumą, stipriąsias puses ir jas įveiklinti.“

ADHD būdingas ir atidėliojimas. „Toks paralyžiuojantis sunkumas, kai darbų prisikaupė daug, atsiranda kaltės jausmas, o nieko negali padaryti. Sudėtinga tiek išbūti toje būsenoje, tiek paskui iš jos išeiti ir susitvarkyti. Diagnozės įvardijimas padeda taikyti strategijas ir dažniau išvengti tokių situacijų. Ar joms susiklosčius, nesmerkti savęs. Stengiuosi aiškiai planuoti, neneigti savo būsenos, suprasti riziką, taip pat atvirai supažindinti aplinkos žmones, kad taip gali nutikti – gali reikėti palaukti, o gali prireikti pagalbos, kad kažkas tiesiog paskambintų ar sėdėtų šalia visą tą laiką, kol, tarkim, supildysiu kokius nors dokumentus“, – sako Rita.

„ADHD turinys žmonės nekenčia rutinos, bet be jos negali. Esu profesionali dailininkė scenografė, jau dvylika metų dirbu dailės mokytoja ir man labai patinka mokykloje, nes ji sukuria išorinę rutiną, kurios laikytis yra iššūkis, tačiau be jos būtų visiškas išsitaškymas. Mano asmenybei mokykla yra labai saugi vieta – turiu ritmą ir auditoriją, kuri manęs klauso. Nors su popierizmu sekasi sunkiai, tačiau sukuriu didelę pridėtinę vertę savo kūrybiškumu, netradiciniais pasiūlymais, ko ir tikimasi iš dailės mokytojos. Turint kitokias smegenis lengvesnis kelias yra ne pačiam prisitaikyti prie aplinkos, kuri netinka, o ieškoti aplinkos, kur tu būdama savimi būsi maksimaliai naudinga“, – įsitikinusi Rita.

Kodėl diagnozė išlaisvina?

„Aš esu labai aukštos adaptacijos, lengvai prisitaikau, užsimaskuoju. Tai nereiškia, kad nepatiriu sunkumų, bet esu išsivysčiusi stiprų gebėjimą prisitaikyti pagal situaciją, kaip reikia elgtis, kaip kalbėti. Tikrai nenoriu, kad nuskambėtų, jog turėti ADHD yra smagu, tiesiog mano atveju tai yra laiminga diagnozė – gal dėl mano būdo bruožų, gal dėl genetikos, gal dėl to, kad buvau aplinkoje, kurioje įgalinau savo iššūkius“, – mano Rita.

Rita dalijasi, kad oficiali diagnozė jai patvirtino, kad ji neprisigalvoja dalykų, nepritempinėja: „Žinau, kad kai kurie žmonės įvardija diagnozės gavimą kaip terapinę priemonę, nes žmogus patiria atsipalaidavimą. Žmogus, kurio smegenys veikia kitaip, turi normalų ar aukštesnį intelektą, anksčiau ar vėliau pamato, kad dalykai jo gyvenime vyksta kitaip. Ir tada yra toks disonansas: kodėl patiri sunkumus, kurių kiti nepatiria, kas su tavimi negerai? Būtent tai mane lydėjo visą gyvenimą.“

Dr. Indraja Veličkienė pritaria, kad dažnai pateikiama nuomonė, juk mokaisi, dirbi, kodėl reikia diagnozės? „Galima išskirti dvi tendencijas Lietuvoje – vieni linkę palaikyti, suprasti ir padėti. O kiti gan greitai smerkia tuos, kuriems neužtenka įprastinių minimalų prisitaikymą apibūdinančių charakteristikų. Žmonės, kuriems nustatomas ADHD ar autizmo spektro sutrikimas, jaučia palengvėjimą, kai yra nustatoma aiški diagnozė. Tai paaiškina, kodėl gi buvo taip sunku ir kodėl kiti nepriimdavo? Diagnozės gavimas padeda suprasti ir priimti save, bei pasirinkti gydymą jeigu jis reikalingas.“