Dėmesingas įsisąmoninimas – kam man to reikia?
Iliustracija: freepik.com
Praktikuojantys dėmesingą įsisąmoninimą (mindfulness) žino – skirti laiko kasdieninėms praktikoms nėra paprasta. Mano, manymu, tai didžiausias sunkumas pasikvietus šį metodą į savo gyvenimą. Kai praktikuoji jau kurį laiką, motyvacija praktikoms didesnė, nes žinai, kaip praktikavimas veikia tavo gyvenimą, kokia to nauda.
Aš asmeniškai jau nelabai įsivaizduoju savo gyvenimo be sąmoningumo praktikų ir filosofijos. Man jis padeda visur – darbe ir asmeniniame gyvenime. Taip pat žinau, kokios dar naudos norėčiau ir ko sieksiu. Bet vesdama grupes sutinku įvairių profesijų atstovų ir rašydama šį tekstą galvoju apie tuos, kurie nėra psichologai ar psichoterapeutai ir nežino daug teorijos apie tai, o ateina sužinoti.
Manau, šiems žmonėms pradedant praktikuoti reikalingas truputis tikėjimo šiuo metodu, nes pradžioje kai kurios praktikos gali pasirodyti neįprastos ar keistos. Kai kurie žmonės tai ir išsako įpusėjus aštuonių savaičių programai. Taigi, teisingiau atsakyti į klausimą kam man to reikia? galime tik daugiau pažinę ir išbandę šį gyvenimo būdą.
Kartais žmonės galvoja, kad sąmoningumo praktikos ne jam, nes turi baimių, pavyzdžiui, kad taps labai lėti ir pernelyg ramūs ar net abejingi svarbiems savo žmonėms. Pažvelkime detaliau į šias mintis.
Lėtumas ir dėmesingumas
Kai pradedame praktikuoti, sutelkti dėmesį ten, kur apsisprendžiu ir išlaikyti jį bus sudėtingiau nei praktikuojant jau kurį laiką. Ypač praktikuojant dėmesingus judesius gali norėtis juos daryti lėčiau, nes taip bus lengviau ir kokybiškiau. Tačiau lėtumas nėra būtina dėmesingumo sąlyga, pasipraktikavę mes galime daryti darbus ar judesius pakankamai greitai ir būti susitelkę į veiklą, kurią atliekame.
Ramybė ir abejingumas
Kai kurie žmonės galvoja, kad jei nesu susirūpinęs dėl kitų, esu jiems abejingas. Manau, čia tik netinkamas įsitikinimas, nes neįsitraukimas į neigiamą situaciją arba didesnė ramybė joje gali būti didesnė pagalba kitam žmogui.
Laiko stoka
Kaip jau minėjau pradžioje, laiko paskyrimas praktikoms gali būti sudėtingas dalykas ir dažnai gali būti priežastis apsispręsti, kad man to nereikia. Tačiau tie, kurie praktikuoja kurį laiką, pastebi, kad laiko kaip tik atsiranda. Manau, tai gali lemti svarbesnių veiklų atsirinkimas ir nenaudingų veiklų ,pavyzdžiui, perdėto galvojimo apie buvusią neigiamą situaciją atsisakymas.
Kam man to reikia?
Taigi, kaip atsakyti į klausimą kam man to reikia? Manau, visų pirma išbandyti ir sužinoti kuo daugiau apie tai, nes kiekvieno atsakymas gali būti skirtingas. Kiekvieno praktikuojančio prasmė savita. Man – tai išmintis, produktyvumas, ramesnis reagavimas neigiamose situacijose ir geranoriškumas sau. Šie komponentai man labai svarbūs gyvenime. O kam to reikia tau?
Indrė Vaidelienė | pauze.lt
Psichologė-psichoterapeutė