Egzaminų sezonas testuoja šeimą: kaip nesukurti egzaminų baubo
Birželis daugeliui reiškia vasaros pradžią, šilumą ir atostogų laukimą. Tačiau abiturientų tėvams tai egzaminų sezonas, kuris neretai atneša daug įtampos ir nerimo. Ar vaikas pakankamai mokosi? Ar gerai išlaikys? Ar įstos į norimą universitetą? Ar „nesusigadins ateities“? Vieni tėvai nerimauja tyliai, kiti ima kontroliuoti, treti perdėtai ramina ir globoja. Tačiau visos šios reakcijos turi vieną bendrą bruožą – tėvų nerimas neišvengiamai persiduoda vaikui, o tai tik dar labiau padidina jo patiriamą stresą.
Kai savo nerimą perduodame vaikams
Pasak Asmens sveikatos klinikos Klaipėdos skyriaus medicinos psichologės, psichoterapeutės Karolinos Kančiauskytės-Beigės, emocijas mes perduodame ne tik direktyviais žodžiais, jos gali būti perduodamos ir tam tikru elgesiu, veido išraiškomis, balso tonu, bendra atmosfera namuose, netiesioginiais komentarais. Taigi net neišsakytas nerimas gali būti vaiko patiriamas kaip signalas, kad vyksta kažkas grėsmingo ar labai svarbaus.
„Juk vaikui paprastai iš prigimties svarbu, kokį tėvai jį mato, ką apie jį galvoja, dažnai vaikai turi lūkestį įtikti tėvams ar bent jau jų nenuvilti“, – primena psichologė ir atkreipia dėmesį, kad vaiko emocinei savijautai turi įtakos ir namuose jaučiama įtampa, nerimas. O kai vaikas nuolat jaučia įtampą, organizmas pereina į padidinto budrumo būseną.
Pasak specialistės, nerimas ar įtampa gali būti patiriami paties vaiko, bet gali būti perimti ir iš tėvų emocinės savijautos. Tokia būsena gali pasireikšti vaiko vengimu (pavyzdžiui, vengimu ruoštis egzaminams, darbų atidėliojimais), pilvo ar galvos skausmais, miego sunkumais, dirglumu, užsidarymu ar motyvacijos kritimu.
Taip pat kartais pasireiškia hiperkompensacinis vaiko elgesys, kai dėl aukšto nerimo ir įtampos vaikas per daug mokosi, ruošiasi egzaminui. Net jeigu ir visiškai nieko nebeišeina atlikti, nebesutelkia dėmesio, vis tiek neleidžia sau pailsėti, atsitraukti, pamiegoti ar pavalgyti, nes ,,man egzaminas ir privalau jam ruoštis”.
Kada sukeliame didžiausią stresą
K. Kančiauskytė-Beigė pabrėžia, kad didžiausią stresą dažnai kelia nuolatinė kontrolė, lyginimas su kitais (pavyzdžiui., kad kažkas kitas mokslams skiria daugiau laiko, geriau mokosi, jau žino, kur stos po egzaminų), perdėtas fokusas į rezultatus, kritika, emocinis atšalimas arba žinutė, kad meilė ir priėmimas priklauso nuo pasiekimų.
„Taip pat išskirčiau sveiko darbo ir poilsio režimo nuvertinimą. Pačiam vaikui gali būti dar per sudėtinga išlaikyti sveiką darbo ir poilsio režimą, tad tėvų pagalba šioje vietoje labai reikalinga, ypač padedant nenuvertinti poilsio (miego, maisto, laisvo laiko) svarbos“, – sako psichologė
Ji pažymi, kad reikėtų atkreipti dėmesį, ar patys tėvai geba sau pritaikyti sveiką darbo ir poilsio režimą ir kokį pavyzdį pavyksta rodyti savo vaikams.
Kartais šeimose egzistuoja nerašytos taisyklės („pas mus reikia stengtis“, „klaidos nepriimtinos“, „rezultatai apibrėžia vertę“. Pasak specialistės, jos formuoja tam tikrus vaiko įsitikinimus apie save, kitus ir pasaulį.
Jei šeimoje vyrauja nuostata, kad klaidos neleistinos ar vertė priklauso nuo rezultatų, vaikas gali patirti stiprų perfekcionizmą, gėdą ir nesėkmės baimę. Tokie jausmai stiprina patiriamą nerimą ir įtampą dėl egzaminų, ypač dėl rezultatų, kurie gali imti atrodyti kaip visiškai lemiantys tolesnį gyvenimą ar net savotišką gyvenimo pabaigą, jeigu rezultatai nebus pakankamai aukšti.
„Įsivaizduokime, kiek daug streso, įtampos, nerimo jaučia vaikas, kuriam emociškai šie egzaminai yra ne tik kaip akademinių žinių patikrinimas, bet ir jo, kaip žmogaus, vertės klausimas. Tuomet, jeigu neišlaikau pakankamai gerai (o kartais ta kartelė gali būti ir labai aukštai), ar aš tampu ir nepakankamai geru žmogumi, nepakankamai protingu ar nepakankamai vertu ko nors, ko norėčiau?“ – sako Asmens sveikatos klinikos specialistė.
Kai egzaminų sezonas tampa šeimos emocinės gerovės testu
Vaiko baigiamieji egzaminai gali sukelti konfliktinių situacijų tėvų tarpusavio santykiuose. Tėvai gali turėti skirtingų lūkesčių dėl vaiko, skirtingą požiūrį į egzaminų svarbą.
Pasak psichologės, tėvų konfliktai ar skirtingi lūkesčiai vaikui kelia papildomą emocinį krūvį: „Vaikas gali jaustis atsakingas už tėvų emocijas (ar net kaltas, kad tėvai dėl jo konfliktuoja), jausti įtampą dėl jų tarpusavio konfliktų arba bandyti pateisinti abiejų tėvų lūkesčius užuot susitelkęs į savo pasiruošimą.“
K. Kančiauskytė-Beigė primena ir kitus stresorius ar įvykius, kurie apsunkina pasiruošimą ir kurių ne visada galima sukontroliuoti ar numatyti (pavyzdžiui, santykiai su bendraamžiais, gyvenamosios vietos keitimas, paties vaiko ar artimųjų sveikatos sunkumai).
Be to, psichologė pastebi, kad egzaminų laikotarpis dažnai sustiprina jau esančius šeimos bendravimo, emocijų reguliavimo ar santykių sunkumus, kadangi tai gali būti emociškai įtemptas laikotarpis, todėl tampa savotišku emocinės sistemos „testu“.
Šiuo laikotarpiu galima pastebėti, kaip skirtingi šeimos nariai elgiasi, kai jaučia stresą, kaip jie sąveikauja tarpusavyje, ar linkę bendradarbiauti, ar, priešingai, užsisklendžia ir kiekvienas stengiasi „susitvarkyti pats“, ar kyla konfliktų ir kaip jie sprendžiami.
Ką tėvai gali padaryti, kad egzaminai netaptų emocine našta
Psichologė pabrėžia – svarbu būti šalia, o ne kontroliuoti. Padeda aiški žinutė: „Tavo pastangos svarbesnės už rezultatą.“
„Labai norisi priminti, kad nėra prasmės suteikti egzaminams daugiau reikšmės, nei jie iš tikrųjų jos turi. Taip, egzaminai svarbu, tačiau tai nėra gyvenimo nuosprendis, tai nėra negrįžtamai ir nepataisomai nulemiantis gyvenimą įvykis ir tai nėra gyvenimo pabaiga, jeigu rezultatas būna ne toks, kokio tikėtasi“, – akcentuoja K. Kančiauskytė-Beigė.
Pasak jos, galbūt tėvai tai ir suvokia, tačiau kartais pritrūksta šios žinutės ištransliavimo ir vaikas girdi tik tai, kad išlaikyti gerai labai svarbu ir kad tai nulemia jo gyvenimą, ir tie egzaminai tampa daug didesniu ir daug labiau gąsdinančiu dalyku, nei turėtų būti.
Taip pat specialistė pataria tėvams padėti kurti rutiną, pasirūpinti poilsiu (priminti eiti laiku miegoti, pasirūpinti kokybišku maistu, galbūt laikinai nuimti tam tikras namų pareigas ar papildomas kitas, su egzaminu nesusijusias veiklas) ir emociniu saugumu, tačiau atsakomybę už mokymąsi palikti vaikui.
Pasak K. Kančiauskytės-Beigės, verta patyrinėti ir pačius blogiausius vaiko įsivaizduojamus scenarijus, ko jis tame blogiausiame scenarijuje labiausiai bijo – kad nepavyks įstoti į norimą specialybę, kad neišlaikys egzamino, kad nuvils tėvus, mokytojus ar kitus asmenis?
„Tuomet kviečiu patyrinėti, kiek tikėtina, kad šis variantas nutiks, o net jeigu ir nutiktų – kas tuomet; ar tikrai tai tampa „pasaulio pabaiga“? Svarbu vengti gąsdinimo, etikečių ar dramatizavimo ir išlaikyti ryšį net nusivylimo akimirkomis. Kaip jau kalbėjau anksčiau, nesuteikime egzaminams daugiau reikšmės, nei jie iš tikrųjų turi“,– sako specialistė.
Kaip ramiau išgyventi egzaminų sezoną
Tėvams, kurie jaučia didelį nerimą dėl vaiko ateities, psichologė pataria neišlieti jo vaikui. Padeda pokalbiai su kitais suaugusiaisiais, fizinis aktyvumas, miego higiena, ribotas katastrofinių scenarijų „sukimas galvoje“ ir priminimas sau, kad egzaminai nėra viso gyvenimo vertės matas.
„Jeigu jaučiamas nerimas labai stiprus, kviečiu apie tai patiems pasikalbėti su psichologu. Gali būti, kad išgyvenamas nerimas kalba ne apie vaiką, bet apie pačius tėvus – galbūt tai skaudžiai paliečia tam tikras jų pačių patirtis, neišpildytas svajones ar tam tikras baimes“, – pastebi Asmens sveikatos klinikos specialistė.
Kad lengviau įveiktų nerimą, K. Kančiauskytė-Beigė siūlo tėvams prisiminti save arba savo ankstesnes patirtis su vaiku, kada patys tėvai ar vaikas jautė nerimą, kas padėdavo tuomet.
„Kiekvienas iš mūsų galime turėti labai skirtingus būdus, kurie padeda nusiraminti, tad verta apie tai pagalvoti, prisiminti. Gal padeda trumpas pasivaikščiojimas su šunimi, galbūt padeda aplankyti senelius, o galbūt pažaisti stalo žaidimą“, – sako psichologė.
Ji pabrėžia, kad labai naudinga išlaikyti kuo stabilesnę rutiną – skirti laiko valgymui, miegui, apsibrėžti, kada yra laikas mokymuisi, o kada poilsiui. Taip pat reikėtų mažinti konfliktų namuose, priminti sau, kad visi natūraliai gali būti labiau įsitempę, tad ir konfliktų rizika didesnė.
„Svarbiausia palaikyti atvirą bendravimą ir sąmoningai kurti atmosferą, kurioje klaidos priimamos kaip mokymosi dalis, o ne kaip grėsmė santykiui ar vertei“, – primena specialistė.
Asmens sveikatos klinikoje dirba patyrusi vaikų ir paauglių bei suaugusiųjų psichologų, psichiatrų ir psichoterapeutų komanda. Visi specialistai turi medicinos išsilavinimą ir konsultuoja Vilniuje bei Klaipėdoje. Klinikos partneris – VšĮ „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“, teikiantis paslaugas Palangoje, Panevėžyje, Grigiškėse ir Šalčininkuose.